Angle down Atgal

Žo­li­nė – tai šven­tė apie lai­mę

Mes vi­si taip la­bai no­ri­me bū­ti lai­min­gi! Bent die­ną! Bent sa­vai­tę! Bent la­biau nei šian­dien! Kar­tais, net to ne­su­vok­da­mi, kaž­ką nuo­lat da­ro­me: to­bu­li­na­me iš­vaiz­dą, var­to­ja­me daik­tus, pra­mo­gas, mais­tą, al­ko­ho­lį, sten­gia­mės už­dirb­ti, pa­si­ro­dy­ti, at­ro­dy­ti, įro­dy­ti. Ta­da bent tą ap­gau­lin­gą aki­mir­ką, lai­mės, eu­fo­ri­jos mo­men­tą pa­si­čium­pu stip­riai ir ne­no­riu pa­leis­ti.
 

O paskui užsimerksiu ir atstovėsiu prieš gūsį kartėlio, tuštumos, beprasmybės. Žolinė – tai šventė apie laimę. Tik apie kitokią – apie amžiną, kurią dovanojo Dievas Marijai ir taip pat nori dovanoti kiekvienam.

Kitokios laimės ir nėra

Toks paprotys: pasiskynus gėlių, šią dieną (rugpjūčio 15 d.) vis dėlto nueiti į šv. Mišias ar net nuvažiuoti kažkur tolėliau į atlaidus, kurie dabar dažnai lydimi ne tik religinių apeigų, bet ir kultūrinių renginių, koncertų ir bendruomenės šventės. Liaudies papročių puoselėtojai švenčia dieną, nuo kurios ima rudenėti. Aišku, pasidžiaugiame augmenija, gėlėmis ir, žinoma, derliumi, kurį dar reikės nuimti.

Tai ką švenčiame šią dieną bažnyčiose? Šventės pavadinimas yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimas į dangų. Mes, kurie tikime, susirenkame švęsti Marijos amžinos laimės. Religiškai ši laimė vadinasi šventumu. Beje, kitokios laimės ir nėra. Jei gerai įsižiūrėsi į savo gyvenimą, tikrai labai laimingos akimirkos, po kurių nebuvo kartėlio, pagirių, pykčio ir kitų šalutinių reakcijų, tai buvo tavo nesavanaudiškos meilės išreiškimas. Kai myli ir dėl mylimo žmogaus gali bet ką padaryti, kad tik jis būtų laimingas.

Kartą kalbėjausi su vyru, kurio dukra, jau beveik pilnametė, įkrito į depresijos pelkę. Ir ta nuostabi, graži mergina tapo kupina liūdesio ir skausmo, tiesiog prarado bet kokį gyvenimo pajautimą. Mačiau to vyro skausmą, jaučiau jėgą, kai jis ištarė: „Aš bet ką atiduočiau, kad tik mano mergaitė būtų laiminga.“ Ir, aišku, tokį tėtį turint, neįmanoma būti ilgai nelaimingam. „Aš esu toks laimingas, nes girdžiu, kaip mano dukra nuoširdžiai juokiasi“, – džiaugėsi kitą kartą žmogus. Tai ta laimė – šventumas.

Todėl ir švenčiame!

Mes, kurie tikime, ateiname su Marija švęsti būtent šios atsiduodančios meilės, dėl kurios pagimdė Dievo sūnų Jėzų ir visą gyvenimą išliko toje meilėje. Net įveikdama neįsivaizduojamai daug sunkumų, kurių pats didžiausias – sūnaus, kaip pavojingo nusikaltėlio, vieša egzekucija. Ir ji nė karto nepalūžo, nepaliovė tikėjusi, ją gelbėjo jos nuolankumas, įprotis priimti dalykus tokius, kokie jie iš tiesų yra, pasitikint Dievo gerumu.

Paskutinį kartą Marija Biblijoje paminėta, kai su apaštalais laukė Šventosios Dvasios. Bet ji gyveno Šventojoje Dvasioje jau nuo savo pirmos gyvenimo akimirkos! Negi būtų įmanomas Dievo įsikūnijimas į eilinę moteriškę? Jei ji būtų turėjusi nors menkiausią nuodėmę – tiesiog būtų neatlaikiusi Dievo, įsikūrusio joje, šventumo... Gal susprogusi po vieną ląstelę?

Dievo artumas yra visiškai susijęs su apsivalymu nuo nuodėmių ir meilės darbais. Laimei, Dievas žmogui nenustato laiko ir atgailos būdo. Kristus už mano nuodėmes sumoka iš karto, vos tik aš jam išpažįstu ir pasiryžtu taisytis, nes kaina jau sumokėta ant kryžiaus. Už kiekvieną žmogų, už kiekvieną nuodėmę sumokėta. Mes tik galime kaip Marija pasinerti į tą laimę iki kitos Dievo meilės išdavystės. O ji buvo toje būklėje visą savo gyvenimą, per visas krizes, nežinias, skausmus, mirtis. Todėl ir švenčiame! Jai pavyko!

Mirties valandai atėjus, sūnus ją pasiėmė pas save su kūnu. Perkeistu, aišku, kaip jo po prisikėlimo, kai jis galėjo vaikščioti pro užrakintas duris, staiga išnykti ir atsirasti. Marija paimama ne ten, kažkur į kitą vietą, bet į kitą būvį. Panašiai kaip kūdikis, kai gimsta. Įsčios būna jo visas pasaulis. Nėra kito, kol negimsta. Tačiau jau įsčiose jam vystosi kvėpavimo sistema, virškinimo sistema, akys... Mamos pilve to nereikia. Kai gimsta, organai, kurių reikia, ima vystytis sparčiau.

Tai gyvenimo krypties šventė

Čia, žemėje, mums vystosi gebėjimas nesavanaudiškai mylėti. Kai gimstame dangui, išeiname iš materialios-dvasinės tikrovės vien į dvasinę – esame pasiruošę ten gyventi toliau, labiau, plačiau, giliau. Jei neišsivystė gebėjimas, einame į inkubatorių – ten moko mylėti. O kieno šis „organas“ neveikia visai – laukia mirtis amžinoji.

Bet per Žolinę švenčiame, kad mums pavyks – kaip Marijai! Todėl einame išpažinties, priimame Komuniją, vaduojamės iš nuodėmių ir veržiamės prie Dievo. Sakome: „Marija, norime kaip ir Tu mylėti, kad būtume amžinai laimingi su tavimi Dievo artumoje šiandien ir visada.“

Tai ne dienos šventė, tai gyvenimo krypties šventė. Ne ji pagrindinė – Kristaus prisikėlimas krikščionių pagrindinė šventė. Bet Marija yra tiesiog moteris, žmogus, kaip kiekvienas iš mūsų, labai paprasta mergaitė, moteris, žmona, mama, našlė.

Ar Marijos gyvenimas buvo lengvas? Tikrai ne! Ar ji buvo laiminga savo gyvenime? Tikrai taip! Ne, ji gyvenimo neprakentėjo, ji gyveno jį iš visos širdies, tikrai dalyvaudama ir nepabėgdama iš nė vienos situacijos: matome ją ir po kryžiumi, ir prisikėlimo rytą. Ji sakė gyvenimui, Dievui TAIP kiekvieną dieną ir nukeliavo į tikslą – į amžiną džiaugsmą.

Ji mūsų vedlė ir pagalbininkė, sesuo, motina, todėl gražiausios maldos yra Marijai: „ATSIMINK, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie tavęs, šaukiasi tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Šitokio pasitikėjimo kupini ir mes skubame prie tavęs, Mergelių Mergele ir Motina!“

Švęskime Marijos ir mūsų laimę, verždamiesi iš visokių blogybių į Dievo artumą!

comment Skaitytojų komentarai (1)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite