Angle down Atgal

Ži­nutė mo­ky­to­jams: išs­pir­ti iš įpras­tos kom­for­to zo­nos, grįši­me stip­res­ni

Pa­si­kalbė­ti su Šiau­lių „San­do­ros“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju ug­dy­mui, lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ratū­ros mo­ky­to­ju me­to­di­nin­ku Min­dau­gu Mal­ce­vi­čiu­mi su­si­tin­ka­me vir­tua­lia­me mo­ky­tojų kam­ba­ry­je. Neslėp­siu – at­ver­ti jo du­ris pa­vyks­ta ne iš kar­to, ta­čiau viską išsp­rend­žia Min­dau­go kant­rybė.

„Da­bar­ toks­ lai­ko­tar­pis:­ su­ daug­ kuo­ su­si­du­ria­me­ pirmą­ kartą,­ klys­ta­me­ ir­ iš­ tų­ klaidų­ mo­komės“,­ –­ sa­ko­ jis­ ir,­ šyp­so­da­ma­sis­ ki­ta­pus­ ek­ra­no,­ pri­du­ria­ –­ jo­ pa­ties­ pir­mo­ji­ nuo­to­linė­ pa­mo­ka­ ir­gi­ neat­laikė­ nuo­to­li­nio­ mo­ky­mo­ star­to­ ap­kro­vos.

Kas gi nutiko?

– Su nuotoliniu mokymu dirbu ketverius metus. Iki šiol spręsdavau technines problemas, būdavau tarpininkas tarp mokytojų, užsienyje gyvenančių vaikų ir tėvų, bet niekada nebuvau vedęs nuotolinės pamokos. Tai pirmą kartą dariau šį pirmadienį. Pirmos pamokos minutės buvo sunkios, nes programa, kurią naudojame, užstrigo. Ne tik pas mus – visame pasaulyje. Nepavyko pasidalyti vaizdu, ėmė trūkinėti ir fonuoti garsas. O dar kaip tyčia toje pamokoje dalyvavo žurnalistė (šypsosi). Ir nors vėliau pavyko su ja susiskambinti ir kalbėtis tokiu pačiu „gyvu“ ryšiu, reportažui ji pasirinko tas kelias minutes iš užstrigusios pamokos. Matyt, labiau tiko prie bendros tą dieną vyravusios nuotaikos...

Aš ir pats dirbau žurnalistu, nekaltinu ir suprantu, bet manau, kad žiniasklaida dabar turi du kelius: arba palaikyti mokytojus, mokyklas ir viešinti pozityvą, arba vaikytis sensacijų ir kurti skandalus. Man norėtųsi tikėti, kad etiška žiniasklaida ir etiški žurnalistai supras – švietimo sistemoje šiuo metu daromas milžiniškas darbas. Neigiamos informacijos viešojoje medijoje ir taip per daug.

Tradicinio kavagerio mokytojai susitinka virtualioje erdvėje. „Mo­kan­tis ir bend­rau­jant nuo­to­li­niu būdu, svar­bu ne­nut­rauk­ti so­cia­li­nių, emo­ci­nių ry­šių – jie iš­lai­ko bend­ruo­menę“, – įsi­ti­kinęs M. Mal­ce­vi­čius.
Tradicinio kavagerio mokytojai susitinka virtualioje erdvėje. „Mo­kan­tis ir bend­rau­jant nuo­to­li­niu būdu, svar­bu ne­nut­rauk­ti so­cia­li­nių, emo­ci­nių ry­šių – jie iš­lai­ko bend­ruo­menę“, – įsi­ti­kinęs M. Mal­ce­vi­čius.

Įsivaizduoju, kad dalis pedagogų vos atlaikė pirmąją nuotolinio mokymo savaitę – nereikėjo nė skandalingų žurnalistų antraščių. Ką patartum tiems mokytojams, kurie suabejojo savimi, kuriems galbūt nusviro rankos?

– Patarimas labai paprastas. Jį nuolatos kartoju, važinėdamas po Lietuvą ir vesdamas seminarus apie skaitmenines mokymosi priemones. Visada sakau žmonėms: jūs valdote skaitmenines technologijas, o ne technologijos valdo jus. Todėl tegul jos jūsų ir bijo (juokiasi). Žinoma, būna, kad kažkas neveikia, užstringa, neįsijungia. Tai normalu. Tokiems atvejams reikia pasiruošti – turėti atsarginį variantą: iš anksto apgalvoti, kaip elgsiuosi, jeigu, prasidėjus pamokai, sustings vaizdas. Ką darysiu, jeigu, davus užduotį, dings interneto ryšys... Galbūt paskambinsiu mokiniams telefonu arba imsiuosi kokio nors kito žingsnio. Puikus pavyzdys šiandien – virtualaus mokytojų kambario durų nepavykus atrakinti tavo kompiuteriu, turėjau atsarginį planą – pasiūliau išbandyti išmanųjį telefoną arba planšetinį kompiuterį (šypsosi). Kai žmogus turi tokią, pavadinkime, amortizacinę pagalvę, jis jaučiasi šiek tiek saugiau ir drąsiau.

Kur drąsa, ten ir baimė. Ko šiuo metu labiausiai bijo pedagogai?

– Baimių, nerimo matau daug, nes per porą savaičių mums, pedagogams, teko visiškai pakeisti savo suvokimą, kaip atrodo pamoka. Buvome įpratę ateiti į klasę, pamatyti gyvas vaikų akis. Staiga viso to nebeliko –
gavai nuorodą, kuri tau tapo raktu į virtualų kabinetą. Vieną kartą paspaudei nuorodą – ji neveikia, „spyna“ užsikirto. Kyla baimė, nes žinai, kad vaikai tavęs laukia už virtualių klasės durų, galbūt kuždasi, kad štai – mokytojui nepavyko. Tokias emocijas iš įvairių mokyklų šią savaitę jaučiau gana stipriai.

Iš tiesų mokytojai labai dažnai išgyvena, ką apie juos pagalvos vaikai. Bet dabar kaip tik reikėtų su vaikais kalbėtis ir atvirai pasakyti, kad man visa tai – naujas dalykas, kad aš galiu daug ko nežinoti ir būčiau labai dėkingas, jeigu tam tikrose vietose sulaukčiau pagalbos. Daugelis vaikų, ypač vyresnio amžiaus, yra kur kas geriau įvaldę technologijas nei mokytojai.

Norėčiau pabrėžti, kad baimių turi ne tik pedagogai, bet ir įvairių švietimo centrų ar kitų įstaigų specialistai, kuriems irgi trūksta patirties, dirbant su nuotolinio mokymo sistemomis. Čia prasideda užburtas ratas, kuriame mes turime vieni kitiems padėti, vieni kitus palaikyti. Priešingu atveju nebus įmanoma padaryti tokio milžiniško darbo, kurį dabar bando padaryti visa Lietuva.

Kaip manai, mokyklų bendruomenes nuotolinis mokymas suartins ar supriešins?

– Lengviausia man kalbėti apie „Sandoros“ progimnaziją, kurioje dirbu. Matau, kaip šita situacija sutelkė mokytojus, tėvelius. Tikrai išryškėjo mūsų, kaip bendruomenės, stiprybė. Dėl ko mes esame bendruomenė? Nes vieni kitus palaikome. Su direktoriumi Kęstučiu savo mokytojams visuomet sakome, kad jeigu kas nors nepavyktų, jie visada gali mums skambinti. Ir skambina, būna, net naktį. Kai žmonės žino, kad yra į ką kreiptis, kad turi šimtaprocentinį palaikymą, kad jiems leidžiama klysti, jie tampa drąsesni ir nebijo eksperimentuoti. O ir klysti, ir eksperimentuoti dabar reikia – kitaip nejudėsime į priekį. Klausei manęs patarimo mokytojams, aš turiu patarimą ir mokyklų vadovams: leiskite savo mokytojams klysti.

Nemažai žmonių savanoriauja, padėdami medikams. Tu šiandien savanoriavai Šiaulių miesto mokytojams – vedei jiems nemokamą seminarą ir dalyjaisi nuotolinio mokymo patirtimi.

– Visai neseniai mačiau internete socialinę akciją: verslininkai prašo padovanoti nereikalingus kompiuterius tiems vaikams, kurie negali jų įsigyti. Labai gražu, bet kur jūs matėte akciją „Padovanok mokytojui kompetencijų darbui su nuotoline mokymo sistema“?

Kai kalbame apie koronavirusą, daug dėmesio skiriame medikams, nes jie yra pirmose fronto linijose. Aš galvočiau, kad, kalbant apie nuotolinį mokymą, pirmoji fronto linija yra ne ministerija, vaikai, ne jų tėvai, o mokytojai. Jeigu jie bus nepasiruošę, jeigu nemokės dirbti su sistema ir jos bijos, mūšis bus pralaimėtas, apie kokybišką nuotolinį mokymą kalbėti negalėsime.

K. Šalčio nuotr.
K. Šalčio nuotr.

Vos prasidėjus nuotoliniam mokymui, pasigirdo kalbų, kad šiuos mokslo metus apskritai reikėtų stabdyti. Kaip jas vertini?

– Vienareikšmiškai – nereikėtų to daryti, nes tada iškiltų pavojus ne tik ugdymo kokybei, bet ir tėvams. Kas turi vaikų, puikiai mane supras: kai vaikai namuose dvidešimt keturias valandas per parą, nebelieka laiko ne tik sau, bet ir nuotoliniam darbui. Dabar tėvai vis tiek turi tam tikrą pagalbą iš mokytojų, nors dalį jų funkcijų ir teko perimti. Įvedus nuotolinį mokymą, tėvai tapo mokytojų padėjėjais, tik gaila, kad jiems niekas šio papildomo etato neapmoka.

Beje, labai mažai kalbama apie mokytojus, kurie turi mažamečių vaikų. Ką jiems daryti? Mano paties pavyzdys: rytas – turiu arba pasitarimus virtualioje erdvėje, arba pamoką, arba darbų prie kompiuterio. Kaip ir mano žmona, kuri irgi yra pedagogė. Pasižiūrime, ar mūsų vyresnioji turi pamoką. Turi. Ir problema –
visi trys esame užimti, o mūsų mažajai nepasakysi, kad tu ramiai pasėdėk, pažaisk ir palauk, kol atsilaisvinsime. Močiutės irgi nepasikviesi – nesaugu. Tuomet tenka spręsti, ant kieno kelių tiesioginės pamokos arba posėdžio metu sėdės mažoji. Priešingu atveju namuose bus karo stovis, ašaros, nepavyks nei dirbti, nei mokytis (šypsosi).

Ir vis tik aš tikiu, kad po šitos patirties visa švietimo sistema, staiga išspirta iš įprastos komforto zonos, į ją grįš kitokia, geresnė. Pirmiausia todėl, kad mokytojai nugalės daugelį savo baimių, visa švietimo sistema modernizuosis. Mokiniai irgi įgaus naujų patirčių, kurias vėliau panaudos, kurdami savo karjeras. Ypač šiauliečiai, augantys karjeros mieste.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite