Ga­vu­si li­cen­ci­ją ir pa­ju­tu­si skry­džio ma­lo­nu­mą, Dei­man­tė Pe­le­ny­tė už­si­no­rė­jo dau­giau – ėmė šmė­žuo­ti min­tys apie nuo­sa­vą lėk­tu­vą, ku­rį įsi­gi­jo maž­daug po dve­jų me­tų. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Angle down Atgal

Že­mę nu­kon­ku­ra­vo de­be­sų ke­rai

„Rei­kė­jo ir mer­gai­tėms pa­dan­gių žyd­rų...“ – taip ga­li­ma per­fra­zuo­ti ge­rai ži­no­mą Po­vi­lo Meš­kė­los dai­ną apie la­kū­nus, iš­gir­dus Dei­man­tės Pe­le­ny­tės is­to­ri­ją. Mo­te­ris pa­ki­lo virš de­be­sų ir su­pra­to – dau­giau nie­ko ne­be­rei­kia. No­ri­si skrai­dy­ti ir mė­gau­tis tuo jaus­mu. O pa­no­ru­si dau­giau azar­to, ėmė da­ly­vau­ti pi­lo­tų čem­pio­na­te. „Šie­met lai­mi­me pir­mas vie­tas“, – sa­vo pa­sie­ki­mais pa­si­džiau­gia Dei­man­tė.

Pro lėktuvo langą – viskas daug gražiau

Su Deimante susitinkame Barysių aerodrome (Joniškio r.). Paradoksalu – šis kaimelis visai mažytis, tačiau turi savo pilotų klubą, kuris Lietuvoje gana aktyvus. Deimantė apgailestauja, kad diena pernelyg vėjuota, tad nesaugu pakilti virš žemės ir aprodyti tai, ką mato pati, skraidydama virš apylinkių. Bet, kalbant apie skrydžius, iš veido nedingsta šypsena, kaip ir pozuojant greta nedidelio lėktuvo. Kaip kitaip – juk tai jos asmeninis orlaivis. Tiesa, vėjo judinamas, jis vis palinguoja, rodos, stipresnis vėjas imtų ir nupūstų...

Pasak Deimantės, tai ultralengvasis dvivietis orlaivis „Savannah S“, kurio kilimo svoris negali būti didesnis nei 450 kilogramų. „Man visada geriau, kai šalia sėdi dar vienas žmogus, o ne skrendu viena. Ir smagiau, ir dėl svorio – kad nebūtų per lengva“, – šypsosi pilotė, nuosavą lėktuvą įsigijusi vos prieš keletą metų.

Turint savo oro transporto priemonę, kada nori, tada gali pakilti pasigrožėti Lietuvos gamta iš paukščio skrydžio. Dažniausiai pašnekovė sako išsiruošianti paskraidyti vasarą, tačiau visais metų laikais vaizdai gniaužia kvapą. Be to, žiemos laikotarpiu, anot jos, ir vaizdai kerintys, ir orai ramesni.

Barysiuose gyvenančiai Deimantei nereikia skristi toli, norint paganyti akis į po kojomis likusios žemės kraštovaizdį. Pernelyg nenutolus nuo aerodromo, žavi Naisių panorama, pasukus link Pakruojo, pakeri dvarą supanti gamta. Būtų galima tęsti ir tęsti, juk gyvenviečių, miestų vaizdas iš oro dažnai dovanoja neišdildomų įspūdžių. Nenuostabu, kad tokių akimirkų patirti nori artimieji ir draugai, kuriuos Deimantė mielai paskraidina savąja „Savannah S“. „Kiekvienas pakilimas ir nusileidimas yra kitokie, nėra taip, kad viskas vienoda. Ta gamta… Labai gražu. Labai gražiai atrodo lygumos, o jei būna debesų, tai, pakilus virš jų, regis, daugiau nieko nereikia…“ – sako pašnekovė.

(Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
(Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Aukščio baimė kojos nepakiša

„Aš beprotiškai bijau aukščio, bet su lėktuvu skristi – visiškai kas kita“, – prisipažįsta pašnekovė, gyvenime pasiryžusi ir dar vienai avantiūrai – šokti parašiutu. Nors moteris dabar labai užsidegusi skraidymu, jos patirtis, kaip sako pati, nėra didelė. Prieš šešerius metus ėmusi mokytis pilotuoti, dabar savo bagaže turi 260 valandų skraidymo. Beje, nors iki tol aviacija nedomino, ko gero, skrydžiai jos gyvenime kažkada privalėjo atsirasti. Deimantė yra gimusi Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną – balandžio 12 d.

Pirmąsyk pakilusi virš žemės, ji net neturėjo minčių apie tolimesnius skrydžius, licencijos gavimą ar juo labiau nuosavą lėktuvą. Skrydžio jausmas paliko pėdsaką širdy, bet tai tebuvo akimirkos džiaugsmas, pasiūlymas paskraidinti ir tiek. Tik vėliau ją likimas vėl priartino prie lėktuvų, tiksliau – lėktuvus prie jos, mat Barysiuose įsikūrė Baltijos šalių pilotų mokykla. „Pamaniau, kad būtų įdomu mokytis ir man, tik galvojau, kad bijosiu skristi. Bet kai atsisėdome su instruktoriumi, nebuvo laiko, kada bijoti, reikėjo mokytis“, – pirmąsias minutes orlaivyje mena pašnekovė.

Gavusi licenciją ir pajutusi skrydžio malonumą, išbandžiusi keletą skirtingų orlaivių modelių, tipų, Deimantė užsinorėjo daugiau – ėmė šmėžuoti mintys apie nuosavą lėktuvą, kurį įsigijo maždaug po dvejų metų. Nuo 2017-ųjų ji skraido su savąja italų gamybos „Savannah S“.

(Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
(Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Pirmoji moteris lakūnė čempionate

Iš beveik 30 pilotų klubo narių moterų yra tik trys, bet vyrams jos nelinkusios nusileisti. Deimantei šiuo metu kaip tik patikėtos klubo vadovės pareigos, o pernai ji pirmąsyk su instruktoriumi Kęstučiu Jurkėnu debiutavo ultralengvųjų orlaivių Lietuvos čempionate Paluknio aerodrome. Ir pateko į istoriją – tapo pirmąja dailiosios lyties atstove, besivaržiusia tokiame čempionate. Dar smagiau tai, kad debiutavusi pirmoji dalyvė moteris pasiekė puikų rezultatą – Deimantė užėmė ketvirtą vietą, aplenkusi savo instruktorių Arūną Rupkų, kuris visada palaiko savo mokinius ir džiaugiasi jų pasiekimais.

„Su stereotipais susidurti netenka, labiau su nuostaba, jei kas nors sužino, kad pilotuoju. O šiemet nuostabos sulaukiau ir čempionato etapuose, kai laimėjome pirmas vietas. Stebėjosi, kaip moteris gali taip pasirodyti“, – nusišypso lakūnė, jau dalyvavusi čempionato etapuose RAL klasėje Šilutėje, Telšiuose.

(Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
(Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Čempionato, organizuojamo Lietuvos pilotų federacijos, dalyviai turi įveikti dvi dalis. Pirmojoje dalyje gaunamas žemėlapis su maršrutu, kurį reikia nuskristi. Jam išstudijuoti prieš pakilimą būna skirtas pusvalandis. Pasak Deimantės, veikti tikrai yra ką – net su padidinamuoju stiklu bando įžiūrėti, kur kas pažymėta, kad niekas nepraslystų pro akis.

„Skrisdamas pagal tą maršrutą, dar gauni 8 ar 9 nuotraukas, kurias turi pamatyti ir pasižymėti milimetro tikslumu, kur ji buvo. Turi išvysti tą vaizdą realybėje. Dar žemėlapyje yra tam tikri taškai, kuriuos turi pasiekti konkrečiu numatytu laiku: būna, kad tenka lėktuvą arba stabdyti, arba jau lėkti, kiek reikia, kad pasiektum tą tašką reikiamu metu (juokiasi). Parskrendant reikia nusileisti ant tam tikrų linijų, kur skaičiuojami taškai“, – varžybų subtilybes aiškina pašnekovė.

Antrojoje dalyje, pasak lakūnės, reikia pakilti į 1 000–1 200 pėdų aukštį ir, išjungus variklį, leistis į deką (tai 120 metrų juosta, į kurią reikia nusileisti, – aut. past.), vėlgi skaičiuojant taškus, ties kuria linija pavyko nusileisti.

Deimantei varžytis su kitais lakūnais sekasi gerai, tad neslepia pagalvojanti apie rimtesnius iššūkius – dalyvavimą aukštesnės klasės varžybose, bet tam, anot jos, reikia dar daugiau patirties. Kas žino, gal ateityje turėsime lietuvę, atstovaujančią savo šaliai ir Europos čempionate. Deimantė tokių planų neveja šalin.

Vaiz­dai, ku­riuos, pa­ki­lu­si su ult­ra­leng­vuo­ju or­lai­viu „Sa­van­nah S“, iš­vys­ta Dei­man­tė – gniau­žia kva­pą.  ( Dei­man­tės Pe­le­ny­tės archyvo albumo nuo­tr.)
Vaiz­dai, ku­riuos, pa­ki­lu­si su ult­ra­leng­vuo­ju or­lai­viu „Sa­van­nah S“, iš­vys­ta Dei­man­tė – gniau­žia kva­pą. ( Dei­man­tės Pe­le­ny­tės archyvo albumo nuo­tr.)

Išlaikymas nėra brangus

Pasak Deimantės, išsiruošti paskraidyti savo malonumui dažniausiai užtrunka apie valandą: kol apeina lėktuvą, apžiūri jo būklę, patikrina, kiek likę degalų, tepalų ir pan. Natūralu, kad dėl keliolikos minučių skrydžio tiek užtrukti neverta, tad dažniausiai Deimantė pakyla valandai ar ilgiau ir pasigėri nepakartojamais vaizdais. „Jei jau pakilai, tai suk ratukus“, – nusišypso ji. Būna, kad skrydžiui išsiruošia kokie 5–6 pilotų klubo orlaiviai, tuomet visi kartu grupėje ir skraido.

Apskritai, anot jos, lėktuvo išlaikymas nėra žymiai brangesnis nei automobilio. Tiesa, norint įsigyti gerą lėktuvą, jau reikia nusiteikti tam reikalui pakloti 50–80 tūkst. Eur. Bet, be abejo, viskas priklauso nuo tipo, modelio, naujumo ir kitų veiksnių – kaip ir renkantis automobilį ar kitą priemonę.

Beje, Deimantė gali vairuoti kone bet ką, mat neturi tik troleibuso vairuotojo pažymėjimo. Jos garaže stovi ir motociklas, kurį dabar jau yra nukonkuravęs orlaivis. „Kai turi ir motociklą, ir lėktuvą – nebežinai, ko nori, nebesuspėji“, – šypsosi pašnekovė.

comment Skaitytojų komentarai (1)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite