Angle down Atgal

Vygaudas Ušackas: pagal kraują aukštaitis, pagal dirvą – žemaitis

Vygaudas Ušackas – teisininkas, diplomatas, visuomenės bei politinis veikėjas, LR užsienio reikalų ministras, „Misijos Sibiras“ iniciatorius ir nenuilstantis įvairių labdaros iniciatyvų dalyvis – gimė 1964 metų gruodžio 16 dieną Žemaitijoje, Skuode. Pastaruoju metu jis gyvena Vilniuje, dirba Kaune, o pas gimines ir artimuosius važinėja nuo Mažeikių iki Ukmergės.

– Kaip tėvai atsidūrė Skuode?

– Pagal kraują esu aukštaitis, pagal dirvą – žemaitis. Daugelis manęs to klausia, nes nesupranta, esu tai – Utenoje, tai – Ukmergėje, tai – Skuode. Toks likimas. Kai tėvelis grįžo iš Sibiro, baigė technikumą Vilniuje, gavo paskyrimą į Ukmergę, susipažino su mano mama Laima Danielyte iš Ukmergės, kuri baigė mokytojų seminariją ir nusprendė važiuoti kaip galima toliau nuo Utenos ir Vilniaus. O kur toliau nei Skuodas?

– 1982 m. baigėte Skuodo 2-ąją vidurinę mokyklą, tuomet tarnyba armijoje...

- Bandžiau stoti į teisę ir neįstojau, kaip vėliau iš tėvuko sužinojau, buvau nepakankamai patikimas, nes tėvelis buvo tremtinys. Todėl metus teko dirbti dažytoju. Armijoje buvau vairuotoju. Man pasisekė. Grįžęs iš armijos, buvau užkrėstas žemaitiško užsispyrimo ir atsparumo, vėl stojau į teisę. Tada įstojau, mokiausi. Išlaikiau egzaminus penketais su vienu ketvertu ir mano svajonė išsipildė. 1990 m., baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, įgijau teisininko kvalifikaciją.

– Kaip nutiko, kad pasirinkote dirbti Užsienio reikalų ministerijoje?

– Tai buvo staigmena ne tik man pačiam, bet ir mano žmonai Loretai. Kai grįžau, tapau URM Politikos departamento direktoriumi. Tai pareigybė, kuri kuruoja visus politinius reikalus ministerijoje, vėliau tapau viceministru ir vyriausiuoju derybininku dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES), ambasadoriumi ypatingiems pavedimams. Tada prezidentas Valdas Adamkus suteikė man ambasadoriaus rangą.

– 2001–2006 m. buvote LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikoje, 2006–2008 m. – Jungtinėje Karalystėje.

– Kai atvykau į Vašingtoną, man buvo vos 36-eri, o paprastai į Vašingtoną siunčia ambasadorius prieš pensiją. Tai – bene aukščiausias ambasadoriaus postas. Iki to mano vyriausiojo derybininko dėl stojimo į ES darbas buvo užvesti derybų garvežį ir pasivyti tokias valstybes kaip Estija ar Lenkija, kurios jau buvo anksčiau pradėjusios derybas nei Lietuva. Mes tai padarėme.

Jei Amerikoje mano pagrindinis darbas buvo tai, kad jie paremtų mūsų stojimą į NATO, kas mums ir pavyko, tai Didžiojoje Britanijoje, kur ir buvau paskirtas, buvo visai kitoks darbas.

– 2010–2013 m. buvote ES specialusis įgaliotinis ir Bendrijos misijos vadovas Afganistane. Kokį potyrį parsivežėte iš ten?

– Patyrimas – itin didelis. Aš labai džiaugiuosi. Tai buvo tarsi renesansas po ambasadoriavimo tokiose vietose kaip Vašingtonas (JAV) ar Londonas (Didžioji Britanija), po ministro posto. Afganistane reikėjo atstovauti 28 ES valstybėms. Tai buvo didelis iššūkis ir vadybine prasme, nes didžiausioje ES atstovybėje reikėjo vadovauti ir 150 darbuotojų iš įvairiausių šalių. Pusė jų buvo europiečiai, o kita pusė – afganai, iraniečiai, indai, pakistaniečiai.

– Nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki praėjusių metų spalio mėn. buvote ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas. Ką nuveikėte šiame poste?

– Trumpai sakant, dirbdamas Maskvoje, viešai ir neviešai gyniau ES interesus, tuo pačiu statydamas tiltus su Kremliaus režimo engiamais Rusijos žmonėmis. Konfliktai vyksta, vadovai susipyksta, bet kaimynystė išlieka.

– Jau niekas neabejoja, kad grįžote į Lietuvą nusiteikęs kandidatuoti į šalies prezidentus. Ar tikitės savo partijos – konservatorių – paramos?

– Visų pirma grįžau į Lietuvą dalytis savo patirtimi. Likimas lėmė, kad per 28 metus sukaupiau turbūt didžiausią diplomatinę patirtį šiuolaikinėje Lietuvoje. Ta patirtimi pirmiausia dalijuosi su jaunąja karta – studentais Kaune ir Vilniuje, gimnazistais. Mano misija – paskatinti, kad jie siektų žinių ir kad nepriimtų laisvės kaip savaime suprantamo dalyko. Jei aš, vaikinas iš Skuodo, galėjau visa tai pasiekti, vadinasi, jie gali kur kas daugiau.

Grįžau savo patirties ir pasaulio supratimo perteikti Lietuvos politiniam gyvenimui, stengiuosi uždegti savo vizija – viltingai, valingai ir išmintingai siekti Lietuvą sugrąžinti į pergalių, o ne intrigų kelią. Kaip ekspertų grupės vadovas pateikiau rekomendacijų Lietuvos politikams, kaip spręsti gyvybinius valstybės uždavinius, o ne politikuoti.

Planuoju kandidatuoti prezidento rinkimuose, važinėju po Lietuvą, susitinku su žmonėmis, bandau paskatinti prisiimti atsakomybę kurti Lietuvą, o ne tik joje būti. Noriu sulaukti atgalinio ryšio, ar tos idėjos uždega. Tai lems mano sprendimą dėl kandidatavimo. Jį priimsiu vasarą. Jei kandidatuosiu, tai kaip visos Lietuvos kandidatas, nes tik taip gali įgyvendinti strateginius sprendimus. Jei konservatoriai mano kandidatūrą parems, būsiu dėkingas.

Reklama

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite