REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Balandžio 9 d. 06:30

Vita ir Rita padeda gražinti ir turtinti Širvintų kaimus

Širvintos

Andželika BagočiūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


33703

Visos Širvintų rajono aktyvios kaimo bendruomenės pažįsta Širvintų rajono vietos veiklos grupės veiklias moteris – Vitą Janavičienę ir Ritą Kacevičienę. Nuolatos puikios nuotaikos ir pasiruošusios patarti ir padėti moterys jau keletą metų dirba kartu, jų veiklos misija – veikti efektyviai, glaudžiai bendradarbiaujant su visomis kaimo veikloje bei plėtroje dalyvaujančiomis kaimo bendruomenėmis. Šios moterys padeda bendruomenėms gerinti kaimo gyventojų gyvenimo kokybę, skatinti gyventojų socialinį, ekonominį ir kultūrinį aktyvumą. Tik ar kiekvienas jas pažįstantis žino, kad abi šios moterys kilusios ne iš Širvintų.


Foto galerija:

rita-dar-kudikis.jpg
rita-jau-kiek-ugtelejusi.jpg
tradicinis-spektaklismergaite-ir-pavasaris-1977-m.jpg
vita-atstovauja-vvg-litexpo-parodoje.jpg
vita-prie-mokyklos-akmens-1977.jpg
vita-prie-paminklo-linkuvoje-jpauksteliui.jpg

Širvintų rajone tris atžalas su vyru Tomu auginanti Rita Kacevičienė gimė ir augo Ukmergėje. Labiausiai atsimena vasaras, praleistas Šlapių priemiesčio kaime, kai daug važinėdavo dviračiais. Kaime gyveno trys jos pusbroliai, su kuriais, būdami 12–14 metų, dviračiais išvažinėjo didelę dalį Ukmergės rajono: Deltuvą, Siesikus, Šaukavą, Rečionis, Kurėnus, Obelius, Laičius, Mikailiškius ir kitus aplinkinius kaimus. Važiuodavo žvejoti į Kurėnų ežerą, keldavosi anksti, apie 3–4 ryto, nes iki ežero apie 12 km. Ten kurdavo laužą, kepdavo duoną ir lašinius, kuriuos įdėdavo močiutė, kad visą dieną nebūtų alkani.

Vietos veiklos grupės Širvintų rajone viena iš įkūrėjų ir ilgametė pirmininkė Vita Janavičienėgimė ir užaugo Pakruojo rajone, Linkuvos seneniūnijoje esančiame Muravoto kaime. Vita pasakoja, kai ji mokėsi Linkuvos vidurinėje mokykloje, kuri šiais metasis švenčia 100 metų jubiliejų. Nuo pat Linkuvos gimnazijos įsikūrimo viena seniausiųjų tradicijų perduota iš kartos į kartą buvo abiturientų spektakliai – kaip dovana mokyklai, savojo krašto žmonėms. Vita pasakoja, kad jai 11 klasėje spektaklyje „Mergaitė ir pavasaris“ tekusi garbė vaidinti klasės seniūnę. Bet labiausiai Vitai įsiminė ir paliko neišdildomą įspūdį repeticijos, bendrystė su režisieriumi ir auklėtojomis, tarpusavio ryšys vienų su kitais, vykstantys vaidinimai mokyklos bendrumenei, buvusiems mokiniams, svečiams ir išvykos su spektakliu.

Vita Janavičienė ir Rita Kacevičienė sutiko papasakoti „Širvio“ skaitytojams, kas gi jas atvedė į Širvintų kraštą.

– Kas Jus atvedė į Širvintų rajoną?

Rita Kacevičienė: Į Širvintas atkeliavome ieškodami didesnio gyvenamojo ploto. Vilniuje gyvenome dviejų kambarių bute, tai keturiems jau buvo mažoka vietos. Norėjosi savo kiemo, ramesnės aplinkos, bet planavome dirbti Vilniuje. Kadangi abu su vyru kilę iš Ukmergės, tai ir namo ieškojome šitoje Vilniaus pusėje. Labiausiai norėjome namo Ukmergėje, bet tuo metu ten neradom sau patikusios vietos. Taip atradom Širvintas.

Vita Janavičienė: Ko gero į Širvintų rajoną atvedė likimas. Su vyru abu baigėme tą patį Vilniaus inžinierinės statybos institutą. Įgiję inžinieriaus diplomus, gaudavo siuntimus dirbti įvairiose Lietuvos vietose. Iš karto po studijų buvau paskirta inžinierės pareigoms į Joniškėlio statybinių medžiagų gamyklą, kur turėjau atidirbti dvejus metus, kaip jauna specialistė. Tais sovietiniais laikais, mūsų vyrukams iš karto po studijų buvo privalu tris mėnesius atitarnauti karinėje stovykloje Pabradėje. Kai apsivedėme, vilnietis vyras norėjo arčiau sostinės gyventi, bet ne Vilniuje. Iš skelbimų spaudoje radome, kad pagal mūsų specialybę ieškomi darbuotojai „Tėviškės“ kolūkyje ir Širvintų agropramoniniame susivienijime. Taip ir „įkėlėme kojas“ į Širvintų rajoną. Čia ir likome, kadangi mums patiko rami, neužteršta aplinka (dėl tos problemos skubėjau palikti pirmąją darbovietę), gyvenamoji ir darbo vieta arti Vilniaus.

– Rita, kur ir kaip susipažinote su savo vyru?

– Su vyru susipažinau Ukmergėje. Jis buvo mano draugės brolio draugas. Man tuo metu buvo 16 metų. Važiuodavom kartu su draugais vasarą maudytis, kurdavom laužą, kepdavom dešreles. Draugavome penkerius metus. Iš pradžių, kol abu mokėmės Ukmergėje, matydavomės beveik kasdien. Vėliau aš įstojau mokytis į Kauno technologijų universitetą, o jis išvažiavo į Vilnių dirbti. Tuomet susitikinėdavome savaitgaliais. Susituokėme, kai aš baigiau universitetą. Man tada buvo 22-eji, jam – 24-eri metai.

– Rita, kodėl apsisprendėte gyventi ir kurti savo ateitį būtent Širvintose?

– Nusipirkom čia namą, vaikai pradėjo lankyti darželį. Aš praradau darbą Vilniuje, teko ieškotis čia. Pirmasis darbas buvo „Kernavės bajorynėje“, po to atėjau į Vietos veiklos grupę ir dirbu čia jau nuo 2010 metų.

– Rita, žinome, kad esate visuomenininkė, gal papasakosite apie dalyvavimą bendruomenių gyvenime?

– Esu Zibalų kaimo bendruomenės narė ir Širvintų tėvų ir vaikų klubo narė. Nesu aktyvi narė, nes šiuo metu visą laisvą laiką skiriu šeimai. Daugiausiai mano dėmesio reikalauja dvejų metų sūnus. Kiek galiu, tiek padedu ir kitoms bendruomenėms, kurios kreipiasi konsultacijų dėl projektų rašymo ar kitais klausimais.

– Rita, dirbate Širvintų rajono vietos veiklos grupės administratore, o Jūs Vita – Vietos veiklos grupės Administravimo vadove. Jūs abi bendraujate su kone visomis rajono kaimų bendruomenėmis. Kaip Jūs manote, ar Europos Sąjungos lėšos pakeitė jų veiklą gerąja linkme, ar visgi surenovuoti pastatai aktyvesnėmis bendruomenių nepadarė?

Rita Kacevičienė: Suremontuoti pastatai visų pirma papuošė mūsų kaimus. Nors ir norėtųsi, kad tuose pastatuose vyktų daugiau veiklų, bet bendruomenės susiduria su daugybe kliūčių. Pavyzdžiui, patalpų negali laikinai išnuomoti kokiam nors renginiui, seminarui ar panašiai, nes to nereglamentuoja panaudos sutartis su Savivaldybe. Šiuo metu bendruomenės galėtų pradėti vykdyti verslą savo patalpose, nes Vietos veiklos grupė gali tam skirti lėšų, bet bendruomenės bijo prisiimti atsakomybę, trūksta idėjų verslui, patirties kuriant darbo vietas.

Vita Janavičienė: Širvintų rajono vietos veiklos grupė yra iškovojusi finansinę paramą 2007–2013 m. ir 2014–2020 m. vietos plėtros strategijoms įgyvendinti, todėl nuo pat jos veiklos pradžios skatiome kaimo vietovėse veikiančias biudžetines įstaigas, bendruomenes ir kitas nevyriausybines organizacijas rengti įvairius projektus. Buvo įgyvendinta 16 infrastruktūrinių projektų, 20 projektų buvo susiję su įvairia veikla. Pastatai buvo remontuoti, atnaujinti, modernizuoti tuo tikslu, kad jie bus įveiklinti. Praėjusiojo laikotarpio strategijoje buvo skirtos lėšos įvairiems veiklos projektams, todėl, manau, buvo juntamas didesnis aktyvumas. Pasibaigus projekto finansavimui, bendruomenės, neturėdamos nors dalinės paramos kitų projektų veiklai vykdyti, „prigęsta“. Tokie pakilimai ir nusileidimai galimai yra dėsningi.

– Kas, Jūsų nuomone, skatina bendruomenes aktyviai veikti ir kaip joms išlikti įveikus „perdegimą“?

Rita Kacevičienė: Aktyviai veikti skatina noras bendrauti, kurti gražesnę savo kaimo aplinką. Tačiau daugumai bendruomenių trūksta finansinių lėšų veikloms vykdyti. Anksčiau ar vėliau jos susiduria su sunkumais ir „perdega“. Jeigu nėra aktyvaus vadovo, vadovas neturi palaikymo, tokia bendruomenė ilgai negyvuos.

Vita Janavičienė: Dažnai bendruomenėse yra laukiama iniciatyvos iš šalies ar iš tų pačių lyderių, kad kažkas ateis ir situaciją pakeis. Iš tikrųjų didelė dalis sprendimų gali būti įgyvendinta pačių gyventojų iniciatyva, tereikia patikėti savo jėgomis, atrasti vienas kito stiprybes, bendradarbiauti su įvairiais socialiniais partneriais ir imtis veiklos.

Vietos veiklos grupės 2014–2020 m. stategijos įgyvendinimui parama planuojama iki 2022 m. pabaigos. Daug dėmesio strategijoje skirta nevyriausybinių organizacijų socialinio verslo kūrimui ir plėtrai; kaimo gyventojų naujų, gyvybingų darbo kaimo vietovėse kūrimui; turizmą skatinančių veiklų, įskaitant edukacines programas, organizavimui bei kulinarinio paveldo ir kultūrinių tradicijų puoselėjimui; smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui; patrauklios aplinkos kūrimui. Tai gali paskatinti naujas idėjas bendruomenėse.

– Kaip manote, ar keitėsi mūsų rajonas nuo dienos, kai atvykote čia gyventi iki šiandien?

Rita Kacevičienė: Taip, keitėsi. Daug jaunų šeimų atvyko gyventi į Širvintas. Plečiasi, kuriasi naujos įmonės, gamyklos. Bet nors ir esame šalia Vilniaus, atlyginimai rajone vis dar yra nedideli.

Vita Janavičienė: Pasikeitimus stebiu visame rajone, neišskirdama rajono centro. Lyginu tuos 32 rajone pragyventus metus nuo tada, kai tik atvykau į Širvintas ir dirbau Agropramoninio susivienijimo statybos priežiūros skyriuje. Man teko susidurti su vykdomų statybų priežiūra rajone. Džiugina, kad kaiminystėje su miestu buvusios kolūkio „Širvinta“ kiaulidės virto didžiausios grybų augintojos Baltijos valstybėse kompleksu, kuriame klesti verslas. Džiugina renovuotos mokyklos, šiltinami namai, džiugina vietos, kur tvarkingos, apšviestos gatvės ir šaligatviai, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, pomėgiams ir sportui prieinama infrastruktūra.

– Gal galite įvardinti, už ką Jūs mylite Širvintas?

Rita Kacevičienė: Myliu už tai, kad čia sutikome daug nuostabių draugų, kad čia ramu, nėra automobilių kamščių, eilių darželiuose, visą miestą galima apeiti pėsčiomis, viskas šalia – mokyklos, darželiai, gydytojai, parduotuvės.

Vita Janavičienė: Myliu už tai, kad čia mano namai, kad su Širvintų rajonu susietas mano darbas, mano idėjos, veikla.

– „Širvis“ Vitai ir Ritai linki nepervargti bei neperdegti ir toliau rūpintis Širvintų rajono kaimų atyvumu ir klestėjimu. Ačiū Jums už pokalbį!



REDAKCIJA REKOMENDUOJA