„Vien dėl ge­ro ak­to­riaus ga­li­ma fil­mą žiū­rė­ti“

Šiauliai

Juo­zas Bud­rai­tis: „La­biau­siai mėgs­tu au­to­ri­nį ki­ną. Ta­čiau su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu žiū­rė­jau „Vik­to­ri­ją ir Ab­du­lą“, ku­ria­me įsi­min­ti­ną vaid­me­nį su­kū­rė Ju­di Dench. Vien dėl ge­ro ak­to­riaus ga­li­ma fil­mą žiū­rė­ti.“ Aki­mir­ka iš fil­mo „Mies­tas prie upės“. (A. Zel­ti­nos nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

194631

„Mies­tas prie upės“ – lat­vių re­ži­sie­riaus Vies­tu­ro Kai­ri­šo fil­mas, ku­rį ki­no mė­gė­jai Lie­tu­vos teat­ruo­se ga­lės iš­vys­ti jau lapk­ri­čio 19 d. Lat­vi­jos na­cio­na­li­niuo­se ap­do­va­no­ji­muo­se fil­mas pel­nė pen­kio­li­ka no­mi­na­ci­jų. Trys jų ati­te­ko Lie­tu­vos ki­no kū­rė­jams – ak­to­riui Juo­zui Bud­rai­čiui, kom­po­zi­to­rei Jus­tei Ja­nu­ly­tei bei kos­tiu­mų dai­li­nin­kei Ag­nei Rim­ku­tei.
 

Pagrindinis filmo herojus 21 metų Ansis – iškabų piešėjas. Dailininku svajojantis tapti jaunuolis reikalingas visoms valdžioms – tiek autoritariniam 1930-ųjų režimui, tiek vėliau atėjusiems komunistams ir nacistams. Jis įsipainiojęs į keistą meilės trikampį: įsimylėjęs žydę Zislą, kurios negali vesti dėl religinių ir socialinių priežasčių, vėliau susižavi į miestą neseniai atvykusia latve, kuri greitai perima santykių iniciatyvą, drąsiai viliodama. Santykiai su abiem merginomis komplikuojasi, kai Zisla tampa vokiečių persekiojimų auka. Ansis blaškosi tarp dviejų mylimųjų, su viena stengdamasis išsaugoti santuoką, kitai – gyvybę...

– Jūsų kūrybinėje biografijoje – apie šimtas kino vaidmenų Lietuvos bei užsienio režisierių kino juostose. Kinas turbūt negali atsibosti?

– Kinas yra kinas. Ir viskas tuo pasakyta (šypsosi). Jis mane žavi įvairiapusiškai kaip ir daugelį žmonių... Kalbant apie vaidybą, priklauso, kokia medžiaga, kas filmuoja. Daug priklauso ir nuo supančių žmonių, komandos. Jeigu man įdomu su ta medžiaga dirbti, koks gali būti nuobodumas?

– Lietuviai greitai turės galimybę pamatyti naują Latvijos režisieriaus filmą „Miestas prie upės“, kuriame suvaidinote kapitono vaidmenį. Kaip patekote į filmavimo aikštelę?

– Šis klausimas man primena patį pirmąjį filmą, kai patekau kažkaip atsitiktinai... Mano jau tolimas kelias nueitas kine, todėl man nebereikia „patekinėti“. Arba mane žino, arba nežino. Mane pasirinko režisierius. Filmas atitiko mano supratimą, jausmus ir norus. Patikslinčiau, kad ne atsidūriau filmavimo aikštelėje, o vaidinau, dirbau.

– Režisierius Viesturas Kairišas – išskirtinė asmenybė?

– Pirmą kartą susitikus su režisieriumi pasikalbėti apie filmą, jis man paliko labai gerą įspūdį. Labai protingas ir įdomus žmogus. Geras teatro ir kino režisierius. Manęs nereikėjo įkalbinėti (juokiasi).

– Kokioje šalyje buvo filmuojama, kiek truko filmavimas?

– Latvijoje, Daugpilyje. Kelis kartus teko važiuoti į filmavimus.

– Kokių įspūdžių išsinešėte iš filmavimo aikštelės?

– Man labai patiko. Filmavimų mechanizmas visur panašus. Darbas trunka dvylika valandų, turime pietų pertrauką. Viskas kaip priklauso.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kurdamas vaidmenį? O gal, turint keturių dešimtmečių patirtį, kine jau nebelieka jokių baimių, imantis naujo vaidmens?

– Mano vaidmuo buvo antraplanis. Labai malonu, kad esu vienas iš nominantų, nes ši patirtis man paliko gerą įspūdį. Jokių iššūkių nepatyriau, išskyrus tai, kad pasitaikė labai karšti orai. Temperatūra siekė kone 32 laipsnius. Su kapitono apranga buvo nelengva atlaikyti.

– Tikriausiai teko susipažinti su pagrindiniais šio filmo aktoriais Davisu Suharevskiu, Agnese Cīrule, Brigita Cmuntova. Kokį įspūdį jie jums paliko?

– Pagrindinį herojų suvaidinęs Davisas Suharevskis debiutavo filmavimo aikštelėje. Jaunam aktoriui tai pirmasis rimtas vaidmuo. Man jis pasirodė labai šaunus vaikinas: žingeidus, smalsus, įsiklausantis į režisieriaus pastabas. Pagal savo galimybes stengėsi padėti ir kolegoms. Man atrodo, ateityje bus labai geras aktorius. Agnesė Cirulė – patyrusi, gera aktorė. Su visais teko susipažinti, maloniai pabendrauti. Daug fotografavau, turiu ne tik aktorių portretų, bet ir kitų gražių nuotraukų iš filmavimo aikštelės. Ten susipažinau su nuostabiu aktoriumi Gundaru Abolinšu, su kuriuo užsimezgė gilesnė pažintis, draugaujame iki šiol.

– Pasaulyje labai populiarūs istorinės tematikos filmai, serialai. Kaip manote, kur slypi istorinių filmų sėkmė? Ką juose randa žiūrovas?

– Galbūt dėl to, kad yra atpažįstami istoriniai įvykiai. Istoriniuose filmuose daug veiksmo – tai irgi įtraukia žiūrovą.

– Ar jums pačiam artimas šis žanras? Kokius filmus žiūrite savo malonumui?

– Labiausiai mėgstu autorinį kiną. Tačiau su didžiausiu malonumu žiūrėjau „Viktoriją ir Abdulą“, kuriame įsimintiną vaidmenį sukūrė Judi Dench. Vien dėl gero aktoriaus galima filmą žiūrėti.

– Filme pagrindinis herojus bando išgyventi, atsidūręs tarp komunistų ir nacistų. Jums per gyvenimą taip pat teko patirti valdžių pasikeitimus, skirtingas idėjines santvarkas. Buvote Lietuvos kultūros atašė Rusijoje. Kaip jums pavyksta laviruoti tarp skirtingų nuomonių, pažiūrų, įsitikinimų?

– Taip ir pavyksta... Žiūri, kokia situacija, ir joje orientuojiesi.

– Kokios mintys užplūsta, išvydus filmą, kuriame suvaidinote?

– Visokios. Svarstai, mąstai, galvoji, permąstai... Galiausiai – noriu pamatyti filmą, o ne save.

– Neseniai nusifilmavote ir populiariame „Netflixo“ seriale, esate kviečiamas filmuotis tarptautiniu mastu. Aktoriui amžius ne riba?

– Žinoma, ne riba. Aktoriaus profesija gera tuo, nes reikia įvairaus amžiaus personažų. Taipogi priklauso ir nuo paties žmogaus, kaip jis jaučiasi.

– Ką jums reiškia senatvė?

– Tą ir reiškia. Senatvė yra senatvė. Senas – ir tiek. Gyvenimas nestovi vietoje, turiu tiek buitinių, tiek kitokių įsipareigojimų. Kartais sunku nuspėti, kiek užtruks vienas ar kitas susitikimas, bendravimas, darbas...

– Visada gyvenimas buvo toks intensyvus?

– Taip, buvo. Dabar – mažiau. Tam įtakos turėjo ir pandemija.

– Koks didžiausias jūsų pasiekimas, žvelgiant atgal?

– Neturiu tokių didžiausių pasiekimų, kuriuos galėčiau įvardyti. Gyveni žmogus su viskuo, kas aplinkui supa, kas jaudina, kas įdomu, kas miela, kas nemalonu, kas atgrasu. Su viskuo reikia gyventi. Gailėtis to, kas praeityje, – nėra ko. Banalu būtų įvardyti vieną kurį nors pasiekimą.

– Ar vis dar esate neišskiriamas su fotoaparatu?

– Gal ir darysiu ateityje kokią nors parodą, bet dabar man užtenka to, kad padarau nuotrauką, kuri man tinka ir patinka. Dedu darbus į socialinius tinklus ir tai yra mano paroda. Žmonės žiūri, palaiko. Mėgaujuosi pačiu procesu.

– Ar jau teko matyti „Miestas prie upės“ filmą?

– Neteko. Jeigu nebus karantino, būtinai nueisiu pasižiūrėti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt