REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Gamta2022 m. Balandžio 18 d. 16:09

Van­dens la­še­lių ke­lio­nė – pa­sa­ko­je vai­kams

Lietuva

„Nuo­te­kų tvar­ky­mas yra la­bai su­dė­tin­gas pro­ce­sas. No­rė­jau su­pa­žin­din­ti jau­ną­ją kar­tą, kaip svar­bu tau­so­ti ap­lin­ką ir va­ly­ti bui­ty­je už­terš­tą van­de­nį. Vai­kams pa­trauk­liai ir su­pran­ta­mai pa­teik­tos in­for­ma­ci­jos apie nuo­te­kų va­ly­mą ma­ža, tad iš­sikė­liau už­da­vi­nį įdo­miai pa­pa­sa­ko­ti ir vie­no­je vie­to­je pri­sta­ty­ti nuo­te­kų tvar­ky­mo pro­ce­są“, – pa­grin­di­nę kny­gos gi­mi­mo idė­ją pri­sta­to au­to­rė Džiul­je­ta Kor­sa­kie­nė. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


212814

Kaip su­ta­ria van­dens la­še­liai ir ter­ša­lai? Jei nie­kad apie tai ne­pa­gal­vo­jo­te, kvie­čia­me pa­skai­ty­ti. Ypač ma­žuo­sius, ku­riems ši kny­ga ir ad­re­suo­ta. „Pa­sa­ka apie tris šau­nius van­dens la­še­lius“ at­sklei­džia il­gą van­dens ke­lio­nę nuo bui­ties dar­bų iki nuo­te­kų va­ly­mo sis­te­mų. Pa­ti­kė­ki­te, van­duo tik­rai tu­ri įveik­ti nuo­ty­kių ku­pi­ną ke­lią, kad vėl tap­tų šva­rus. „Prie to ga­li­me pri­si­dė­ti mes vi­si“, – sa­ko kny­gos au­to­rė Džiul­je­ta Kor­sa­kie­nė.
 

Ka, Sulfis ir Magnė susitiko Skalbį, Taršoną ir kitus

„Lašeliai visai sutriko. Kaip taip gali būti – švarinam, skalbiam, esam reikalingi. Kodėl turim taip kentėti, kodėl po kiekvieno darbo mes patys vis labiau nešvarūs, kodėl nuo tų kvapų galvelės sukasi?“ – tai mažytė ištrauka iš nedidelės, bet svarbios pasakos vaikams apie vandens lašelių misiją, nuolatinius pavojus, narsią jų ir nepaprastų jų draugų kovą su teršalais.

Mažuosius skaitytojus istorija įtraukia ne tik siužetu, pirmiausia – žaismingais veikėjų vardais. Rimtą ir sudėtingą realybėje procesą lašeliai Ka, Magnė ir Sulfis patiria kartu su blogiukais Ėdriumi, Svilėsiu, Muiliumi, Putliumi, Skalbiu ir Taršonu. Lašeliams padeda mažiausia ir drąsiausia karžygė pasaulyje Milika, taip pat išminčius Upelis. Kiekvienas jų dar turi apibūdinimą, kad vaikams būtų įdomu ir edukatyvu: Muilius – pasipūtęs gražuolis, Skalbis – apsimetėlis švaruolis, Ėdrius – šikas plėšikas ir t. t.

„Istorija prasideda, kai švarūs iš požemių atkeliavę lašeliai pradeda dirbti virtuvėje, tačiau netrukus susiduria su netikėtumais: išplovę indus, užsiteršia ir patenka į kanalizaciją, kur atplūsta kiti lašeliai iš skalbimo mašinos, dušo, nuleisto klozeto. Ir prasideda jų nuotykiai“, – suintriguoja pašnekovė.

Vaikams ir ne tik

Dž. Korsakienė jau 17 metų dirba UAB „Šiaulių vandenys“ ryšių su visuomene atstove. Ši tema jai aiški ir aktuali. Visgi su tuo visiškai nesusijusiems žmonėms ji ne tik sudėtinga, bet ir tokia, apie kurią realiai išvis negalvojama. Mes, plaudami indus, skalbdami drabužius ar valydami klozetą, tikrai nesusimąstome, kokie taršūs yra valikliai, kur nuteka panaudotas vanduo, juo labiau – kaip jis vėl atgimsta gyvenimui.

Turėtume, sako knygelės autorė. Pavartyti, paskaityti pasaką ir padiskutuoti su vaikais ji ragina visus tėvelius. „Šia knyga norėjau akcentuoti nuotekų tvarkymą. Atlikdami kasdienius darbus, mes labai užteršiame vandenį, nes naudojame daug buitinės chemijos ir asmens higienos priemonių. Užterštas vanduo patenka į kanalizaciją. Cheminės medžiagos reaguoja tarpusavyje, atsiranda naujų itin pavojingų junginių. Šioje pasakoje iš teršalų kokteilio susidariusį agresyvų teršalą simbolizuoja veikėjas Taršonas“, – kalba Džiuljeta. Dar viena svarbi mintis – po darbų lašeliai ne tik nešvarūs, bet ir įgauna nenatūralų kvapą: nuo muilo, skalbiklių ir kitų priemonių.

Knyga kupina nuotykių, parašyta lengvai ir suprantamai vaikams. To autorė ir siekė. Vienas tikslų – kad mažieji tvarkdariai namuose tėveliams vis primintų, jog cheminius valiklius naudotų taupiai, pažiūrėtų, ar jie nekenksmingi aplinkai, o gal net paragintų pakeisti juos į žinomus liaudyje.

„Nieko naujo nepasakysiu: soda, actas, citrina, druska, ūkinis muilas ar ekologiški valikliai. Taip. Jie irgi teršia vandenį, bet natūralios ir biologiškai skaidžios valymo priemonės yra saugesnės žmogui ir aplinkai. Jomis užterštas vanduo yra lengviau išvalomas nuotekų valykloje ir išleistas į aplinką jai nekenkia. Nereikėtų žavėtis buitinės chemijos kvapais. Juos valymo priemonėms suteikia sintetiniai kvapai, gaminami iš naftos ir jos šalutinių produktų. Šios cheminės medžiagos kenksmingos sveikatai ir aplinkai. Geriausiai kvepia natūrali gamta ir grynas oras“, – sako Džiuljeta.

Knygoje veikiantys teršalai siekia sunaikinti gyvybę. O kuo tai pasireiškia realybėje? „Gamta dalies cheminių medžiagų nesuskaido iki aplinkai nepavojingo lygio. Tarkime, aktyvaus chloro turintys komponentai, naudojami balikliuose, patekę į aplinką, reaguoja su organinėmis medžiagomis ir sudaro kancerogeninius junginius, kurie yra labai patvarūs, neskyla ilgą laiką, kaupiasi gyvuose organizmuose ir nuolat cirkuliuoja aplinkoje – oru, vandeniu, dirvožemiu“, – aiškina pašnekovė ir priduria, kad klozeto valiklis taip pat yra itin agresyvi valymo priemonė. Knygoje jis vadinamas Ėdriumi.

rtk04363.JPG

Ugdyti supratimą ir sąmoningumą

Knyga parašyta taip, kad pirmiausia vaikai paskaitytų smagią pasaką, o paskui mokomojoje dalyje konkrečiais žingsniais pamatytų ir susipažintų, kaip iš tiesų realybėje vyksta nuotekų valymas. Pasak autorės, pasakoje yra dvi kryptys: kai užterštos nuotekos dėl užsikišusio vamzdžio patenka tiesiai į upelį ir kai nuotekos nukreipiamos į valyklą.

„Šia pasaka norėjau atkreipti dėmesį ir į tai, kad kai kurie žmonės buityje užterštą vandenį išleidžia tiesiai į aplinką: upelį, griovį ar pan. Tai didžiulė problema. Taip negali būti. Jei tai būtų švarus vanduo, nieko tokio, bet mes juk naudojame labai daug buitinės chemijos. Jei nėra galimybės prisijungti prie centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos, jos turi būti kaupiamos sandariose talpose ir reguliariai išvežamos į vandenvalos įrenginius. Kitas būdas – valyti individualiose nuotekų sistemose. Į aplinką išpilami teršalai sugrįžta į šulinius, o, patekę į vandens telkinius, upes, ežerus, neigiamai veikia gyvąją aplinką. Dėl taršos skursta ar išnyksta kai kurios floros ir faunos rūšys. Užterštos žuvys grįžta ant mūsų pačių stalo. Vandens telkiniai tampa netinkami ar pavojingi žmonėms naudotis, padidėja infekcinių susirgimų pavojus“, – akcentuoja autorė.

Knygelėje labai svarbios ir iliustracijos. Džiuljeta sako norėjusi, kad tam tikri veikėjai būtų itin ryškūs ir parodytų tą netikrumą, sintetiką, o tai, kas natūralu, – pastelinių spalvų. Dirbti su iliustratore Greta Alice nebuvo sunku. „Labai norėjau, kad knyga būtų ir meninė, ne tik mokomoji, ir ji tai puikiai išpildė“, – džiaugiasi pašnekovė.

Dabar autorės svajonė – kad kuo daugiau vaikų kartu su tėveliais ar mokytojais perskaitytų knygą, domėtųsi, diskutuotų ir klaustų: „Ši knyga – puiki priemonė šeimos ar klasės pokalbiams apie aplinkosaugą. Kiek aš ir visa šeima galime prisidėti prie aplinkos tausojimo? Tikrai daug galime!“.

Baimė virto meile

Autorė neslepia jutusi jaudulį, prieš atsiversdama spaustuve kvepiantį savo kūrinį. „Buvo lengvas šokas. Prieš tai varčiau maketą, darbinį variantą, kurį dar gali taisyti. O dabar staiga gavau tikrą knygą ir bijau atsiversti, nes gal kažkas pavyko ne taip. Tokia buvo pirma diena. Antrą dieną jau sakiau, kad tą knygą myliu, o trečiąją ji man jau buvo tobula“, – šypsodamasi sako Džiuljeta.

Prireikė dvejų metų, kol mintis materializavosi į knygą, o kūrybos procesas, sako, buvo permainingas – vieną dieną sunkiau, kitą – lengviau.

„Pats siužetas buvo iškart gana aiškus. Norėjau parodyti, kokį poveikį teršalai daro aplinkai. Reikėjo sugalvoti, kaip jie pateks į aplinką, sukurti situaciją. Norėjau įdomesnio siužeto, kur būtų kova tarp gėrio ir blogio, įdomi ir dinamiška istorija, kad vaikams neatsibostų skaityti. Ši informacija juk skirta vaikui, norėjau, kad jis stabtelėtų ar dėl teksto, ar dėl iliustracijos, kad domėtųsi ir įsitrauktų, – pasakoja pašnekovė. – Ilgiausiai vardą galvojau Taršonui. Jis labai puikiai iliustruoja visą esmę, ką ir norėjau pasakyti, – jis teršia ir yra labai pavojingas aplinkai.“

Džiuljeta prisipažįsta mintyse besinešiojanti idėją apie dar vieną knygą vaikams ateityje, bet tik laikas parodys, ar mintys įgaus pavidalą. Tačiau apie geriamojo vandens kokybę, sako, kalbėti taip pat būtina. „Mes Lietuvoje turime sočiai kokybiško požeminio vandens, neretai jo nevertiname, nes sakome, kad jis labai kietas, todėl blogas… Tai norėčiau atskleisti, kas nulemia vandens kietumą, ir paaiškinti, kad tas kietas vanduo, jei tai kažkam yra problema, iš tikrųjų yra sveika“, – teigia Dž. Korsakienė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA