Angle down Atgal

Valstybės tarnautojas – dėti kabutes ar ne?

Tądien iš draugės, gyvenančios Juodiškių kaime, išgirdau pasakojimą apie vargšą pamestą šunį. Ji papasakojo, kad vaikai ryte eidami į mokyklą pamatė prie kaimo parduotuvės gulintį seną šunelį pūliuojančiomis akimis. Būtent draugės vaikas paskambino mamai ir paprašė šuneliui padėti. Draugė neliko abejinga savo vaiko prašymui ir nuvyko prie parduotuvės pati įvertinti šuns būklę.

Išties nuvykusi rado seną, paliegusį nedidelį šunį. Tokio kaime iki šiol neteko matyti, todėl nusprendė, kad šuo bus iš kur nors priklydęs arba šeimininkai taip jo atsikratė – paprasčiausiai atveždami į nepažįstamą kaimą ir palikdami likimo valiai. Mano draugė visuomet mėgo gyvūnus, juos globojo bei rūpinosi jų gerove, todėl ir tam šuneliui nusprendė padėti. Geriausias jai į galvą šovęs problemos sprendimas – kreiptis į seniūną ir prašyti, kad atsakingos tarnybos pasirūpintų šiuo sergančiu gyvūnu.

Deja, kaip viena kaimynė ir sakė: „Žmonėmis valstybės tarnautojai nepasirūpina, o jūs norite, kad šunimi rūpintųsi…“ Paskambinusi Alionių seniūnui, jos teigimu, atsitrenkė kaip į sieną, seniūnas nieko nepažadėjo. O draugė mano atkakli. Ji tuomet kreipėsi į Savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyrių ir papasakojo apie susiklosčiusią situaciją to skyriaus specialistui. Deja, ir ten – „nepermušama siena“. Nepadėjo net perspėjimas, kad šito reikalo taip nepaliks ir kreipsis į žiniasklaidą.

Neišmeldusi pagalbos iš valstybės tarnautojų, draugė kreipėsi į vietinę nepriklausančią merės šutvei žiniasklaidą. Ir ką jūs manote, viskas įvyko taip greitai, kaip ir turėjo būti neįsikišus žiniasklaidos atstovams. Tik žiniasklaidos atstovui susiskambinus su seniūnu ir pasidalinus išgirstomis seniūnijos gyventojos godomis, reikalas akimirksniu buvo sutvarkytas. Netrukus, po skambučio, prie parduotuvės jau sukiojosi veterinarijos atstovas ir tikino lūkuriuojančius susirūpinusius šuns likimu žmones, kad juo tikrai bus tinkamai pasirūpinta. Valio! O aš, klausydamasi pasakojimo, niekaip negalėjau suprasti, kam gi tie „valdininkai“ visgi tarnauja. Valstybės tarnybos įstatyme lyg ir visiems, net sunkiai suvokiantiems tekstą, aiškiai parašyta, kad Valstybės tarnautojų veikla visų pirma turi būti naudinga visuomenei ir vadovautis teisingumo principu: „Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems žmonėms, nepaisydamas tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų ir politinių pažiūrų; būti teisingas nagrinėdamas prašymus, skundus, pareiškimus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis; naudoti savo tarnybos laiką efektyviai ir tik tarnybos tikslams.“ Kas man gali paaiškinti, kodėl valstybės tarnautojai laukia spyrio į „užpakalį“, tai yra žiniasklaidos susidomėjimo. Juk galima buvo šią problemą išspręsti tyliai ir greitai. Bet ne! Kas įdomiausia – tai ne primas atvejis, kai tik susidomėjus žiniasklaidai problemą imama spręsti iš esmės. Kitaip gal valdininkas sėdi ir galvoja: „o gal praslys ir taip“. Kartais praslysta, bet pasitaiko pilietiškų ir neabejingų kitų bėdai ar drąsių žmonių, kurie nesulaukę pagalbos iš ten, kur jos turėtų sulaukt, naudoja paskutinį šiaudą – viešumą.

Prisimenu dar neseną įvykį su nevalytu Gelvonų miestelio keliu, kai močiutė skambino į redakciją ir godojo, kad negali pasiekti stotelės ir nuvykti pas gydytoją, o seniūnas tik skėsčiojo rankomis. Bet kelias buvo išvalytas tiesiog iki asfalto vos tik įsikišo žiniasklaidos atstovai. Gatvės apšvietimas Jauniūnų kaime susitvarkė iš kart po žurnalistų susidomėjimo juo. O šiukšlynus prie liaudyje vadinamų „teletabių“ pradėta tvarkyti taip pat po viešai paskelbtų nuotraukų.

Liūdna, kad šiuo metu Valstybės tarnautoją norisi rašyti kabutėse, bet iš dalies smagu, kad viešumas vis dar veikia ir juo pasinaudojus galima išspręsti ne vieną, rodos, nepajudinamą problemą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite