Angle down Atgal

Vais­tai įvei­kia skaus­mą, o ga­liau­siai – kū­ną ir sie­lą

„Taip, vais­tai įvei­kia skaus­mą. O pa­skui ir džiaugs­mą. Ir vil­tį. Ir kū­ną. Ir pro­tą. Ir ga­liau­siai sie­lą...“ – to­kius žo­džius 120 pro­cen­tų pa­tvir­ti­na vy­rai ir mo­te­rys, pa­gal­bos pra­dė­ję ieš­ko­ti Ano­ni­mi­nių tab­le­ti­nin­kų gru­pė­je. Dau­gė­jant žmo­nių, ge­rian­čių vais­tų ne­ri­mui slo­pin­ti, ne­sun­ku nu­spė­ti, kad as­me­nų, ken­čian­čių ir dėl pri­klau­so­my­bės nuo vais­tų, gru­pės ims kur­tis pla­čiai. „Spuo­gas se­niai išau­go į ne­žmo­niš­ko dy­džio vo­tį“, – sa­ko Ak­vi­lė, Vil­niu­je įkū­ru­si Ano­ni­mi­nių tab­le­ti­nin­kų gru­pę.

Pasekmių yra jau seniai

„Nėra cheminio sprendimo dvasinėms problemoms. Jei per daug sunku vienam – skambink“, – tokiais žodžiais feisbuke į žmones, negalinčius atsisakyti raminamųjų vaistų, kreipiasi įkurtos Anoniminių tabletininkų grupės nariai. Dėl karantino gyvi susitikimai nevyksta, tačiau Akvilė sako, kad jei žmogus tikrai nori liautis vartoti vaistų, gali skambinti, dalyvauti virtualiuose grupės susitikimuose. Ypač pasisekė mokantiesiems anglų kalbą, nes, pavyzdžiui, Amerikoje tokios grupės veikia seniai ir yra labai aktyvios.

Medikai kalba apie išaugusį pacientų prašymų kiekį skirti raminamųjų vaistų. Ką priklausomi žmonės gali pasakyti apie šiandienos vaistų vartojimo realybę?

– Man 35-eri metai, esu priklausoma nuo alkoholio, vaistų ir kol vartojau, šios problemos nemačiau. Faktas, kad bet kokios sunkesnės krizės aplinkybėmis žmogus ieško, kaip pasilengvinti kančias. Ir man keista, kad tik dabar valdžios atstovai pradėjo kabėti apie vaistų vartojimo problemą. Lietuva jau daug metų yra viena iš penkių pasaulio šalių, kurioje daugiausia suvartojama alkoholio. O įvairių psichiką veikiančių vaistų medikai skiria taip dažnai, kad problema bręsta apie 20 metų. Spuogas seniai išaugo į nežmoniško dydžio votį. Jo nebegalima ignoruoti, o sako, kad tik dabar pastebėjo.

Pasekmių jau dabar turime didelių. Formaliai mes turime puikią psichikos sveikatos sistemą – per 150 psichikos sveikatos centrų. Į juos gali užsirašyti, aplenkdamas šeimos gydytoją. Atrodo labai gražiai, bet realiai šie centrai tetarnauja medikamentams išrašyti, mažai dėmesio skiriant žmonėms.

Benzodiazepinų skyrimo tvarka kurį laiką reguliuojama, medikai mažina šių vaistų skyrimą, bet aš girdžiu žmonių skundų, kad, nebegavę šių vaistų, kenčia nuo abstinencijos. Pasekmių yra, jų yra jau seniai. Visuomenės emocinė sveikata tai puikiai atspindi.

Kaip?

– Žmonės nelaimingi, pašaipūs, ieško kaltų, bumba ir bumba, o pašalpininkų gretos gausios. Net į mūsų grupę žmonių ateina nedaug, nes tam, kad pripažintum priklausomybę, ateitum į anonimų grupę, reikia žingsnį žengti. Daugeliui tai – nesuvokiamas kosmosas. Teisinasi neradęs, nesupratęs adreso. O paskui girdi, kaip vienas, antras, trečias jau palaidotas, nes perdozavo ar neatlaikė kančių.

Bet matau daugiau besikreipiančių žmonių ne iš Vilniaus, o iš kitur, nuotoliniu būdu. Tik kituose miestuose šios galingos jėgos – Anoniminių tabletininkų grupės – nėra, realių susitikimų jiems negalime pasiūlyti.

Taip ir vartojau, kol nebegalėjau“

Kas nutiko jums, kad tapote priklausoma?

– Aš esu alkoholikė. Man buvo 24-eri, kai alkoholio gyvenime buvo labai daug, kai pasekmės buvo akivaizdžios, kai nebegalėjau normaliai gerti. Po truputį į gyvenimą atėjo vaistai. Ėmė kankinti depresija, nerimas, galva buvo kažkokia keista, bet aš neatradau ryšio, kad visa tai atsirado dėl alkoholio vartojimo. Maniau, kad sergu, kad man depresija. Maniau, kad reikia gydytis, kreipiausi į medikus ir man skyrė vaistų... Ir aš pati ne iš medžio iškritusi. Iš kažkur girdėjau, kad yra tokios tabletytės, kurios viską nuima.

Išbandžiau. Pradėjau nuo antidepresantų. Jų man neužteko. Man tada sakė specialistai – eik ilgalaikės terapijos. Aš atsisakiau. Norėjau greito būdo čia ir dabar. Lengvo, greito, pigaus ir malonaus.

Po truputėlį pati pradėjau piktnaudžiauti benzodiazepinais. Visi šie raminamieji reikalai labai man tiko. Tik pajuntu nerimą – geriu vaistų. O jei dar pachmielas – akys prašvinta, širdis nurimsta, viskas sušyla ir važiuojam toliau.

Kiek apskritai laiko truko jūsų svaiginimasis?

– Alkoholį gerti pradėjau 14 metų. Kokių 23-ejų
pabandžiau mesti. Jau buvau pabandžiusi vaistų, buvo ir alkoholio atkryčių, atvejų buvo labai žiaurių. O galiausiai ant vaistų sėdau juodai – metusi alkoholį, vaistų gėriau gal septynerius metus. Bendrai su visais įsivažiavimais vaistų vartojau 10 metų. Skirtumas priklausomybės nuo vaisto ir alkoholio tas, kad tabletė – juk vaistas. O vaistas juk gydo…

Ir kas nutiko tada?

– Pusę metų ar metus dar buvo įmanoma su vaistais gyventi. Be neigiamų pasekmių. O septynerius metus gėriau vaistų sistemingai. Nebuvo nė vienos blaivios dienos. Buvo dienų, kada prisivarydavau iki 30 tablečių. Bet nesuklyskite. Žmonės galvoja, kad 30 tablečių jau problema, o pusantros – tai dar ne. Aš irgi pradėjau nuo pusės tabletės.

Man patiko pirma tabletė, bet tokio efekto, kokį suteikė pirma, daugiau nepajutau. Norėjau tablečių daugiau, tolerancija augo. O savo problemų spręsti aš nebandžiau. Nei lankiau psichoterapiją, nei gilinausi, kokia esu. Man tai būtų labai padėję. Aš psichoterapiją dabar lankau ir mesti nesiruošiu. Einu kaip pas kirpėją, manikiūrininkę, ginekologę.

Man dabar kartais atrodo, kad pats baisumas prasidėjo ne nuo pirmos tabletės, o nuo minties, kad yra kažkoks paprastas, stebuklingas, amžinas būdas, kuris be mano pastangų už mane kažką padarys. Išgelbės mane nuo to pasaulio, kuris traumuoja. Norisi, kad būtų gera, linksma, paprasta.

Mane trikdė keisti pojūčiai kūne. Jaučiau, kad smaugia gerklę, išgerdavau tabletę ir – nebesmaugia. O po kokių penkerių metų gyvenimo su vaistais, mane vis tiek smaugė, gėriau tablečių, o mane ir toliau smaugė.

Taip ir vartojau, kol nebegalėjau vartoti.

Abstinencija būna žiauri

Ką tai reiškia?

– Nebegalėjau gerti alkoholio. Vos gurkšnį išgėrus – iki komos, iki ligoninės. Ir vartojant vaistų buvo tas pats. Supratau, kad gyvenu kažkaip ne taip, kad negyvena normalūs žmonės taip, kaip aš gyvenu – su vaistais, alkoholiu, amžinomis depresijomis. Tą suvokti buvo baisu. Dar baisiau – ką daryti?

Bandžiau vieną kartą savarankiškai nutraukti vaistų vartojimą. Tokios haliucinacijos buvo, kad daugiau to daryti nebenorėjau. Kiek esu girdėjusi iš kitų, pačiam bandyti nutraukti vaistų vartojimą yra pavojinga.

Prieš vartodamas vaistų, žmogus jaučia nerimą, įtampą, baimę, nemigą, somatinių skausmų. Tai žmogų vargina, jis ima gerti vaistų, o kai jų vartojimą nutraukia, tie pojūčiai gali grįžti. Ypač jei pagal gūglo indikacijas pats sau paskiria vaistų ir vėliau bando nebevartoti.

Abstinencija gali būti žiauri: grįžta nerimas, drebulys, šokinėja pulsas, muša prakaitas, būna karšta ir šalta, vaidenasi, girdisi garsai, prasideda haliucinacijos, ištinka psichozė, depresija, nerimas, dusulys, traukuliai, paranoja. Kas tik nenori. Nes vaistai ne vanduo, o psichoaktyvi medžiaga.

Maniau – išprotėsiu, nemiegojau paromis“

Ką tada daryti? Kas padėjo jums?

– Buvau Minesotos programoje, keliavau per psichiatrines ligonines, kur man sakė, kad esu priklausoma. To nuslėpti jau nebuvo įmanoma, bet aš neigiau. Maniau, kad pati išsispręsiu. Ne priklausomybę išspręsiu, o depresiją, išmoksiu kontroliuoti vaistų gėrimą – kad man reikėtų ne 20 tablečių, o dviejų...

Minesotoje išbandžiau Anoniminių alkoholikų programą. Ten sakiau, kad esu alkoholikė, bet kad esu priklausoma ir nuo vaistų – slėpiau. Todėl nieko iš to neišėjo. Nieko ten nesupratau, išsigandau, sakiau, kad pati susitvarkysiu.

Galiausiai mane išvežė į ilgalaikę reabilitaciją. Lyg ir pati norėjau, nes nebeturėjau niekam jėgų – nei dirbti, nei dantims išsivalyti. Aš nebesiprausdavau, niekur nebeidavau.

Reabilitacijoje su įvairialype pagalba pavyko nutraukti vaistų vartojimą. Paskutinės tabletės atsisakyti buvo sunkiausia. Priešinausi, kiek begalėjau. Buvo labai baisu, maniau – išprotėsiu, nemiegojau paromis. Tik nebuvo kur bėgti.

Su keliomis dešimtimis žmonių, kurie buvo tokie kaip aš, judant kasdien po milimetrą, išmokau kaip mažas vaikas iš naujo gyventi blaiviai – jausti blaiviai, valgyti blaiviai, švęsti blaiviai. Ir atsirado motyvacija. Besiklausant kitų žmonių patirčių. Matant, kaip žmonės juokiasi ir gyvena, dirba, kuria, o aš savo kaltūno išsiplaut negaliu…

O kaip atpažinti, kad žmogus priklausomas nuo vaistų?

– Priklausomybę nulemia ne vaisto gėrimas kelerius metus, o negebėjimas vaistų kontroliuoti. Daktaras skiria vieną kiekį, o žmogus nusprendžia, kad jam reikia daugiau. Kitas dalykas – žmogus slepia nuo aplinkinių vaistų vartojimą, nes jaučia gėdą, kaltę, nes apsvaigęs nepadaro to, ką žadėjo. Ženklas gali būti ir aplinkinių pastebėjimai, kad atrodai, elgiesi kažkaip ne taip. O įsibėgėjama, kai pradedama vaikščioti pas medikus, prašinėjama receptų, kaupiamos vaistų atsargos. Skiriamoji riba – ar aš pats, pajudinęs užpakalį, galėčiau padaryti tą, ką už mane padaro tabletė?

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite