REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Sausio 20 d. 15:10

Užmiršti šimtmečio šviesuoliai

Šiauliai

Autoritetas. „Man teko didžiulė dovana su V. Vaitiekūnu 13 metų dirbti po vienu stogu. Jo milžino paunksnėje baigiau antrąjį universitetą“, – sako B. K. Salatkienė. Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


26785

Prabėgs mėnuo ir minėsime dviem nuliais puoštą Lietuvos nepriklausomybės jubiliejų bei linksniuosime signatarų ir kitų šimtmečio šviesuolių vardus. Vis tik istorikė ir archeologė Birutė Kazimiera Salatkienė sako, kad nemaža yra iškilių mūsų krašto asmenybių, kurias nepelnytai primiršome. „Jie skleidė šviesą – širdies ir proto. Nuo jų pastangų priklausė daugelio mūsų likimai plačiąja prasme“, – priduria istorikė ir kviečia šiuos žmones prisiminti iš naujo.

14 iškilmingų posmų prasčiokų kalba

Užmiršti Šiaulių krašto šviesuoliai, pasak B. K. Salatkienės, šimtmečio rėmuose netelpa. „Visi žinome, kad oficialus šimtmečio atskaitos taškas yra 1918 m.
vasario 16 d. Bet iš tikrųjų tai – kur kas anksčiau prasidėjusios, labai ilgos ir sudėtingos veiklos rezultatas“, – teigia istorikė ir grąžina mus į XVII a. pr.

„Tuo metu per Lietuvą nuvilnijo galinga Kontrreformacijos banga, o tos bangos viršūnėje su plačiai išskleistomis burėmis į Šiaulius atplaukė Petras Tarvainis, Vilniaus akademijos auklėtinis ir jėzuitas“, – vaizdingai pasakoja ji.

Jėzuitai, Kontrreformacijos eiliniai ir generolai, prieš Reformaciją kovojo, steigdami parapijas, statydami bažnyčias, į savo rankas imdami švietimo sistemą. Tad nenuostabu, kad P. Tarvainis buvo entuziastingas Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros (anuomet – bažnyčios) statybos iniciatorius.

petras-tarvainis.jpg

„Čia jo nuopelnai nesibaigia, – sako B. K. Salatkienė. – P. Tarvainis iš daugelio to laikmečio dvasininkų išsiskyrė tuo, jog mokėjo ne tik lotyniškai, lenkiškai, bet ir lietuviškai. Lietuvių kalba jis parašė silabinės eilėdaros eilėraštį. 14 posmų eilėraštis yra panegirika Žemaitijos vyskupui Jurgiui Tiškevičiui, kuris atvyko šventinti naujai pastatytos bažnyčios. Mano manymu, savo švietėjiška prasme eilėraštis jai nenusileidžia. XVII a. pr. lietuvių kalbai nebuvo vietos – nei valstybėje, nei jos kultūroje. Lietuviškai šnekėjo lenkų ponų vadinamieji „klapai“, kurie kitaip nemokėjo. Ir šis bandymas prilyginti lietuvių kalbą kitoms kalboms yra išties vertingas. Tai rodo tam tikrą P. Tarvainio poziciją, už kurią jį turėtume labai gerbti. O negarantuoju, kad kiekvienas šiaulietis žino, kokia tai asmenybė...“

Šiaulių Herodotas

Ne kiekvienam šiauliečiui girdėtas ir Mauricijaus Griškevičiaus (1801–1864 m.) vardas. Šiauliuose gimusį ir gyvenusį archyvarą B. K. Salatkienė vadina pirmuoju profesionaliu mūsų miesto istoriku: „Jis pirmasis profesionaliu istoriko žvilgsniu pasižiūrėjo į didžiulį Šiaulių ekonomijos archyvą, jį sutvarkė ir padarė dokumentų nuorašus.“

t-s1645-1-jpg.jpg

Visa laimė, mat Pirmojo pasaulinio karo metais archyvas sudegė ir tik M. Griškevičiaus dėka mūsų miesto istorija išliko. „Įdomybė, kurią man teko pamatyti jo sudarytame archyve. Ar žinote, kur ir kada Šiaulių krašte buvo pradėtos auginti bulvės? Šios daržovės pirmą kartą pasodintos 1804 m. grafams Zubovams priklausiusiame Kairių dvare. Taigi mūsų didžkukuliai, vėdarai ir žydiškas kugelis yra ne su tokiomis žilomis barzdomis, kaip įsivaizduojame“, – šypteli B. K. Salatkienė.

Beje, M. Griškevičiui atminti jo vardu Šiaulių universitete pavadinta auditorija. „Bet ar matėte mieste ką nors jo atminimui? Gatvę, memorialinę lentelę? Nėra. O privalėtų būti“, – sako istorikė.

Perprasti Homerą

Juozas Orlauskis (1887–1970 m.) – dar vienas šviesaus proto ir širdies šviesuolis, kurio indėlis liko primirštas. O juk būtent J. Orlauskis, Šiaulių gimnazijos mokytojas ir Šiaulių burmistras, 1919 m. įsteigė Šiaulių mokytojų seminariją.

Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937 m.) – kiek žinomesnė asmenybė. Tiesa, B. K. Salatkienė sako, kad beveik užmirštas šio rašytojo ir knygnešio nuopelnas – idėja parengti laikraštį „Žodis“. „Taip jau susiklostė aplinkybės, kad buvo išspausdintas tik vienas „Žodžio“ numeris, bet vis tiek tai buvo pirmasis Šiauliuose lietuvių kalba išleistas laikraštis. Beje, J. Miliauskas-Miglovara tarpukariu buvo geriau žinomas ne kaip visuomenininkas, bet kaip žiniuonis. Žmonės pasakojo, kad jis turėjo akylą žvilgsnį ir gydančią ranką, pacientai į jo namus eidavo iš visų apylinkių“, – teigia istorikė.

Jeronimas Ralys (1876–1921 m.) ir Augustinas Janulaitis (1878–1950 m.) – du vardai, kuriuos vargu ar žinotų gatvėje užkalbinti šiauliečiai. Pirmasis gimė Kelmės rajone ir buvo Šiaulių gimnazijos auklėtinis. Įdomu tai, kad, besimokydamas 5 klasėje, J. Ralys pradėjo iš senovės graikų kalbos versti Homero kūrinius „Odisėja“ ir „Iliada“. Užbaigti vertimus jam padėjo bendraminčiai, tačiau būtent J. Ralio dėka epines Homero poemas lietuviai galėjo paskaityti kur kas anksčiau negu kitų šalių literatūros mėgėjai.

O štai Augustinas Janulaitis, pasak B. K. Salatkienės, buvo tokio kalibro teisininkas ir teisės istorikas, kokio Šiauliuose neturime iki šiol. „Ir vis tik žiūrime į jį abejingai. Nei Malavėnuose, kuriuose gimė, nei Šiauliuose, kuriuose tam tikrą laiką gyveno ir dirbo, jam nėra jokio atminties ženklelio“, – apgailestauja istorikė.

Auka dėl molinio ąsočio

Jeigu M. Griškevičių B. K. Salatkienė tituluoja pirmuoju Šiaulių miesto istoriku, Balį Tarvydą (1897–1980 m.) – pirmuoju Šiaulių archeologu. „Jis – mano mokytojas plačiąja prasme. Publikavo visus savo tyrinėjimus, buvo nepaprastai tikintis ir domėjosi bažnyčios istorija – yra palikęs ne vieną rankraštį. Vieną jų radau bažnyčios archyve. Saugumo sumetimais buvo nepasirašytas – sovietinė valdžia persekiojo katalikus. Bet atpažinau jo raštą“, – sako istorikė.

Savo mokytoju ji vadina ir Vincentą Vaitiekūną (1908–1987 m.), kurio vardas greičiausiai nieko nesako jaunajai kartai. „Man teko didžiulė dovana su V. Vaitiekūnu 13 metų dirbti po vienu stogu. Jo milžino paunksnėje baigiau antrąjį universitetą ir jeigu ne jis – Šiaulių istorija taip susidomėjusi nebūčiau. Daug kas V. Vaitiekūną žino kaip esperantininką, ąžuolų globėją, prisiekusį kraštotyrininką. Jis pats aprašė, kaip kartą vieno ūkininko namuose pamatė labai gražų molinį ąsotį ir užsinorėjo jį padovanoti muziejui. Ūkininkas pasitaikė tikras alaus mėgėjas, sako, išgerkime ąsotį alaus ir kai liks tuščias, galėsi jį neštis. Bėda ta, kad V. Vaitiekūnas buvo įsirašęs į blaivininkų draugiją, prisiekė nerūkyti ir negerti. Kuo viskas baigėsi? Lietuvos kultūros labui V. Vaitiekūnas tą alų išgėrė“, – šypsosi B. K. Salatkienė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA