Angle down Atgal

#UNIKALU. R. Ado­mai­tis: „Bu­vo kon­cer­tas, kai pa­gal­vo­jau – neap­siž­liumbk!“

Etap­lius.lt star­ta­vo tink­la­lai­dė „Uni­ka­lu su As­ta Le­saus­kie­ne“. Tai nau­jas pro­jek­tas, ku­ria­me iš­skir­ti­nė­se vie­to­se kal­bi­na­mi uni­ka­lūs ir daug pa­sie­kę žmo­nės. Pir­ma­ja­me epi­zo­de  A. Le­saus­kie­nė kal­bė­jo­si su Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiu, Šiau­lių ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro „Da­gi­lė­lis“ va­do­vu Re­mi­gi­ju­mi Ado­mai­čiu.

Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanotas chorvedys R. Adomaitis miesto širdyje – Prisikėlimo aikštėje – atskleidžia, kodėl būna sunku atsisveikinti su choristais ir kada ant scenos vos sulaikė ašaras.

Ką jums suteikia darbas su berniukais ir jaunuoliais?

– Pirmiausia tai didžiulis malonumas. Noras kurti muziką suteikia tą džiaugsmą, kuris duoda jėgų ir veda į priekį. Todėl dabartinis laikotarpis yra bausmės laikas, nes negali gyvai girdėti. Ir bausmė būna, kai sugrįžti… Vaikai juk nubaudžiami, nes tai, ką suplanavai, jau keičiasi ir vėl. Ir vaikams tenka taip pat prisitaikyti.

Kaip pavyksta, besikeičiant berniukams ir jaunuoliams, pasiekti gerų rezultatų?

– Sunku, kai išeina geri vyrai. Atrodo, dar truputį – ir pavyktų dar geriau, dar daugiau padaryti. Kartais pavyksta viską įgyvendinti, o kartais matai, kad kūrinys nelimpa. Tuomet atidedi viską į šalį. Bet visada turiu daug minčių apie tai, kad galėtų įvykti. O apie tolimą ateitį… Aš dar daug ką noriu nuveikti, dar daug įvairių minčių turiu.

Surengiate įspūdingą skaičių koncertų per metus. Koks koncertas paliko didžiausią įspūdį?

– Iki pandemijos turėdavome 40–50 koncertų per metus. Kiekvienas koncertas unikalus – su savo energija ir mintimi. Yra buvęs vienas koncertas, atsimenu, kuris sukėlė tokį jausmą, kada galvojau – tik neapsižliumbk. Tas sąskambis, ta emocija...

O verkti dirigentas negali?

– Nežinau, bet tąkart tas jausmas buvo neapsakomas. Tokia jautri akimirka. Tai vyko Šiaulių katedroje. Buvo taip gražu, viskas susiliejo į tą emociją.

O ar yra tekę juoktis scenoje?

– Žinoma, dažnai pasitaiko.

Kokią naudą duoda tai, kad choras ne mišrus, o tik berniukų? Kokią naudą tai suteikia jiems patiems?

– Ne veltui ir seniau buvo mokyklos arba tik berniukų, arba mergaičių. Žinoma, anuomet tai vyko dėl kitokių priežasčių. Bet kai susirenka tik berniukai, atsiranda ir bendravimo klubas. Prieš nieką nereikia pasirodyti. O jei nori pasirodyti, tai tik dėl to, kad nenuviltum kitų. Nėra lengva iš tikrųjų su berniukais. Bet kartu ir labai įdomu. Jie yra atsidavę – jeigu jiems gerai ir jei įtikini, jie su tavimi eis ir dirbs iki galo. Reikia juos tik užkurti, uždegti ir įžiebti tą kibirkštį.

Kas įkvepia dirbti, kurti? Ar tai garbingi apdovanojimai, ar kiti dalykai?

– Įvertinimai įkvepia. Svarbūs įvertinimai – vyrų. O vyrais aš vadinu visus – ir ketvirtokus, ir baigusius mūsų jaunuolius. Jų tėvelių, giminių ir visų, kurie juos pažįsta, įvertinimai yra svarbūs. Tai suteikia džiaugsmo, nes kartais ateina momentas, kai susimąstai, ar teisingai elgiesi, ar teisingu keliu eini. Tokiais atvejais įvertinimai tave priverčia suprasti, kad viską darai gerai ir kad turi viską tęsti toliau.

Ką širdyje išsineša vyrai, baigdami veiklą „Dagilėlyje“?

– Jie, tikiuosi, išsineša džiaugsmą, meilę muzikai, supratimą, kas yra geras menas, vertingas menas. Jie klauso visokią muziką, bet aš matau, kad jie yra visiškai kitokie nei bendraamžiai. Nes dauguma yra patyrę įvairiausių patirčių, daug emocijų, daug ko išmokę. Būdavo, kad ketvirtokus mokydavau valgyti peiliu ir šakute. O dar reikia mokytis ir bendravimo užsienio kalba. Manau, tai padeda ir jų gyvenime. Susitikus vėliau, matai, kad jų net akys kitokios. Galima pamatyti sielą akyse.

Ką patartumėte tėveliams, kurie baiminasi atvesti vaiką ir įpareigoti lankyti chorą?

– Tėvams nereikia rūpintis, kaip viskas vyks. Tuo pasirūpinsime mes. Mokytojai, kurie čia dirba, yra patys šauniausi. Aš labai džiaugiuosi, kad kolektyvas mato mokyklos viziją viena kryptimi. Jie dirba, negailėdami savęs, atiduoda viską, kad tik tiems vaikams būtų gerai. O būsimiems vyrams chore atrastos patirtys, galbūt net neįsivaizduojame, kaip gali padėti gyvenime. Juk seniau įsivaizduodavome, kad ateini į chorą, tave pastato dainuoti, ir viskas. Mes stengiamės gyventi gyvenimą. Mokykla yra tapusi mūsų šeima. O šeimos gyvenimas visoks juk būna. Mes išleidžiame į gyvenimą, patardami ir pasidžiaugdami jų pasiekimais.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite