Ričardo Pasiliausko nuotraukos.
Angle down Atgal

Tautiniais kostiumais papuoštos lėlės keliauja po pasaulį

Kalvarijos savivaldybės Mikalaukos kaime gyvenančių Dalios ir Juozo Arminų gyvenimas visai ne apie kaimiškus rūpesčius sukasi. Kaip patys juokdamiesi sako, gyvena be karvės ir kiaulės, bet užtai laiką skiria savo pomėgiams, tapusiems pagrindine veikla. Vyras – medžio dirbiniams, moteris – lėlėms.

Išstudijavusi regionų aprangą, ėmėsi kūrybos

Visokiausiais rankdarbiais užsiiminėdavusi Dalia Arminienė pastaruosius dvylika metų draugauja vien su lėlėmis.

– Prasidėjo viskas nuo kelionės į Italiją. Visi iš kelionių sugrįžta su kokiu nors suvenyru ar šiaip niekučiu, primenančiu tą kraštą, o aš iš Venecijos parsivežiau porcelianinę lėlytę, aprengtą tautiniais rūbais. Iš kitur – ir vėl lėlę, dar ir dar vieną. Ir staiga susimąsčiau, kad kitataučių lėlių vis daugėja, o lietuviškos taip ir neturiu. Tada pradėjau ieškoti savų. Radau Vilniuje, bet ten visos buvo medinukės ir nelabai lietuviškos, – pasakoja D. Arminienė.

Prisiminusi, kaip vaikystėje jos lėlei rūbelius siūdavo močiutė, Dalia nusprendė pati lėles aprengti tautiniais drabužiais. Vaikai padovanojo albumą ir mama pradėjo studijuoti kiekvienam Lietuvos etnografiniam regionui – Aukštaitijai, Žemaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai ir Mažajai Lietuvai – būdingus tokių drabužių akcentus.

– Visi regionai turi savitumo. Skirtingos spalvos, audinių raštai, prijuostės, galvos apdangalai, siuvinėjimai. Kiekviename regione skirtingi spalvų ir raštų deriniai. Žemaičių sijonai – išilgai dryžuoti, ryškių spalvų, o pati mėgstamiausia – raudona. Aukštaičių moterys mėgo languotus sijonus, kuklių raštų, šviesių spalvų, ypač baltos, drabužius. Dzūkų tautiniai drabužiai akį traukė nepaprastu spalvų, dryžių ir langelių margumu. O pati puošniausia ir įspūdingiausia Suvalkijos krašto moterų kostiumo dalis – sudėtingo audimo su lelijų ornamentais prijuostė. Klaipėdiškės puošėsi plačiomis ir siauromis juostomis, o prie juosmens pasikabindavo delmoną – plokščią puošniai siuvinėtą krepšelį, – įsidėmėjo D. Arminienė ir visas šias ir dar daug kiekvienam regionui būdingų aprangos detalių pritaikė savo lėlėms.

 

Lietuvaitė – būtinai mėlynakė ir geltonkasė

Vis dėlto viena yra pasiūti žmogui, kita – lėlei. Čia kiekviena detalė turi būti atlikta ypač kruopščiai, kokybiškai ir estetiškai. O kad išryškėtų raštai, audinys turi būti smulkus. Dėl šio niuanso Dalia lėles aprengia ne austiniais sijonais, o iš fabrikinių audinių. Preciziškai pasiuva joms sijonus, pasijonius, marškinius, palaidines, iš brokato, šilko ar aksomo – liemenes, išsiuvinėja prijuostes, vąšeliu nuneria skrybėles, pasiuva ar nuneria kojinytes, odinius batukus, suveria gintaro karolius, numezga riešines ir kitas detales, išsiuvinėja rūbelius karoliukais.

– Neaudžiu tik juostų. Jos – mano draugės tautodailininkės kūryba. Kad lėlė vizualiai gražiai atrodytų, šiek tiek kitaip pasiuvu sijonėlius – moters tautinio kostiumo sijonas surauktas nugaroje, o lėlei klosteles sudėlioju šonuose, tada sijonas gražiau sukrenta. Iš pradžių sunkiausia buvo surišti aukštaitės veidą ir pečius apsupantį nuometą, ypatingą kostiumo elementą, kurį ryšėdavo ištekėjusios moterys, – pasakoja Dalia.

D. Arminienė šypsodamasi prisipažįsta, kad skaudžiausias, tiesiogine prasme, aprangos kūrimo etapas – nudegintos rankos. Kad siuviniai būtų nepriekaištingai tvarkingi, Dalia juos lygina ant... piršto.

Visos lėlės, atkeliavusios į Arminų namus iš parduotuvių – realių ir internetinių, taip pat turgų, mugių ir kt., tampa lietuvaitėmis, aprengtomis 19-ojo amžiaus kaimo žmonių tautiniais drabužiais.

– Užsienio turistai lietuvaites įsivaizduoja gražaus veido mėlynakes, geltonplaukes, su kasomis ir gintaro karoliais. Būtų gerai, kad dar ir akis vartytų, – juokdamasi sako Dalia.

Nors pagrindinės lėlės dalys išlieka, bet iš esmės ji pakeičiama neatpažįstamai. Pasak Dalios vyro Juozo, lėlių tik vidaus organai lieka nepakeisti, visa kita žmona perdaro. Pakeičia plaukus, įklijuoja akis, prilipdo blakstienas, pakeičia rankas ir kojas. O tada puošia: aprengia drabužiais, apauna kojinaites, batus, moterims užriša skareles, uždeda karūnas, vyrams – vąšeliu nunertas arba veltas kepures, skrybėles.

– Anksčiau merginoms į rankas „įduodavau“ čiobrelių, žemuogių. Sklisdavo malonus vasaros kvapas, bet augalai greitai nuvysdavo ir nubyrėdavo. Dabar, kad būtų gyvumo, vienas laiko smuiką, kitas – tikros duonos kepaliuką, – atkreipia dėmesį Dalia.

Lėlės – ne žaidimui

Kiek lėlių prisiuvusi, D. Arminienė sako ir nesuskaičiavusi. Išvažinėjo jos lėlės po pasaulį – yra Australijoje ir Prancūzijoje, Amerikoje, bet daug jų yra ir Lietuvoje – turizmo centruose, pas lėlių kolekcininkus. Lietuviškos lėlės į naujus namus, pasak Dalios, išlydimos su geromis emocijomis ir „pakrikštytos“ senoviniais, menančiais 19-ąjį amžių, vardais, tarp kurių populiariausi buvo Liudvika ir Domicelė.

– Dabar mano lėlės šiek tiek „ramesnės“ – epidemija jas sustabdė, nes nevyksta mugės, neatvažiuoja turistai, kurie, kaip ir aš kadaise, tautiniais lietuviškais drabužiais papuoštas lėles vežasi prisiminimui, dovanoms, – džiaugiasi D. Arminienė.

Visas Dalios lėles primena nuotraukos. Išleistos taip pat ir dvi atvirukų serijos. O moters planuose – istorinis (pagoniškas) rūbas, apie kurį ji kol kas svajoja labai atsargiai. Tikėkimės, žalvaris bus įperkamas ir naujos lėlės vėl neš žinią apie Lietuvą pasauliui.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite