REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2017 m. Lapkričio 4 d. 14:52

Sugrįžimas į sceną – pasikliaunant šeštuoju jausmu

Šiauliai

Devyndarbis. Verslininkas, politikas, televizijos ir radijo laidų vedėjas, Lietuvos boulingo federacijos prezidentas, atlikėjas, kūrėjas, prodiuseris. „Nė vienos veiklos negaliu nuvertinti“, – pastebi L. Dinius. L. Diniaus asmeninio archyvo nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


19049

Nuo pasišiaušusio, plėšytus džinsus vilkinčio scenos chuligano iki kostiumuoto Seimo nario. Nuo užkoduotus dainų tekstus kuriančio poeto iki verslininko. Tokių spalvingų priešingybių kupinas Laimonto Diniaus-Lainiaus gyvenimas. Žinomas atlikėjas prisipažįsta: nerdamas į naują, dar neišbandytą veiklą, neretai kliaunasi šeštuoju jausmu. Greičiausiai šis jausmas ir pastūmėjo po kelerius metus trukusios tylos vėl sugrįžti sceną. „Sugrįžti sudėtinga, bet įdomu“, – sako jis.


Foto galerija:

285912-1469782840692-6890626-o1.jpg
15540316-10208127984898074-1763069050-o.jpg
img-1873.jpg
img-1879.jpg
img-1906.jpg
l-zagare.jpg
lain.jpg
ld-2.jpg
mp-l.jpg
nl-2.jpg
rondo-lainius.jpg
rondo-02-002.jpg
testas-1.jpg
untitled-scanned-17.jpg

Kitos durys „kapinių nacijai“

– Kodėl sudėtinga – galbūt jus užmiršo gerbėjai?

– Jeigu ir užmiršo, tai yra labai natūralus dalykas ir man negėda jį pripažinti. Žvaigždžių liga jau seniai persirgau.

Kai koncertavau su „Rondo“, buvo toks periodas: einu gatve, o paskui mane – vaikų būrys, gerbėjos. Kas autografo prašo, kas klausia, kaip laikausi. Arba užsuku į parduotuvę nusipirkti kavos – užleidžia be eilės. Ir aš, žinoma, tuo naudojuosi. Bet kai mano gerą draugą Gintą ištiko nelaimė (1989-ųjų Kalėdų naktį vienas iš grupės „Rondo“ įkūrėjų Gintautas Tautkus iškrito pro 4-ojo aukšto langą – aut. pastaba), atsitokėjau. Supratau, kad viskas – ir dėmesys, ir buvimas „žvaigžde“ – yra taip laikina... Labai mėgstu rusų liaudies pasaką apie žmonėms skiriamus išbandymus. Didžiausias jų – variniai trimitai, kurie simbolizuoja šlovę ir turtus. Aš turėjau ir vieną, ir kitą, bet nepalūžau. Pasakoje tai ne visiems pavyksta (šypsosi).

Tarp kitko – Šiaulių arenoje ne per seniausiai vyko mano koncertas. Jam pasibaigus, prie manęs priėjo būrelis moksleivių, paprašė kartu nusifotografuoti. Buvo labai nustebę: į koncertą pakliuvo atsitiktinai, galvojo, tiesiog prastums laiką, o paaiškėjo, kad žino daugelį mano dainų – tik manęs pačio ne (šypsosi).

– Koncertinėje programoje skamba ne tik senos, gerai žinomos jūsų dainos, bet ir naujos, „sugulusios“ į 2017 m. išleistą albumą „Kitos durys“. Kokia šio mįslingo pavadinimo reikšmė?

– Lietuvius kartais vadinu „kapinių nacija“ – dėmesio mirusiesiems mes skiriame daugiau negu gyviesiems. Esame ganėtinai niūrūs, kompleksuoti, koncentruojamės ties sunkiais, blogais momentais. Kai prieš mus atsiranda kelios durys, dažniausiai renkamės tas, kurios yra apdegusios, o kitas, šviesesnes, tarsi užmirštame. Bet jos yra. Tokia būtų pagrindinė, supaprastinta mintis.

– Muzika ar tekstas – kuris gimsta pirmas?

– Pirmiausia gimsta melodija. Ją tobulinu, o kai pajuntu, kad melodija yra tokia, kokia turi būti, ji pradeda man diktuoti žodžius. Tekstas labai svarbus. Rašau greitai, lengva ranka. Pavyzdžiui, dainai „Kitos durys“ tekstą parašiau per vieną vakarą. Taip pat buvo ir su daina „Tau“.

– Ar, kurdamas dainą, nujaučiate, kad ji taps populiari?

– Iš tų laikų, kai kūrėme su „Rondo“, galėčiau paminėti dvi dainas, kurios niekam nieko nesako. Jos kažkur dingo, žmonės jų nepriėmė, nors mes patys galvojome, kad taps hitais. Muzikantams, ypač jeigu jie yra kūrėjai, brangi kiekviena daina, o tai gali suklaidinti. Viena iš lietuviškos muzikos industrijos problemų yra ta, kad jauni ir talentingi atlikėjai neturi supratimo, kaip svarbu prodiusavimas, požiūris iš šalies. Juk ne veltui už kiekvienos užsienio žvaigždės nugaros stovi labai geras prodiuseris.

Man pačiam reikėjo daug laiko, kad tai suvokčiau. Kadangi yra tekę prodiusuoti kitus atlikėjus, išsiugdžiau miglotą nuojautą ir kartais galiu nuspėti, ar daina taps populiari. Paprastai tam įtakos turi ir tai, kiek pastangų įdėjai į kūrinį, kiek juo tiki. Nors būna išimčių. Pavyzdžiui, dainą „Dervišas“ su „Rondo“ sukūrėme labai greitai – jeigu atvirai, mums paprasčiausiai trūko programos. Man tai apskritai buvo ne daina, o pokštas. Nepaisant to, ji tapo be galo populiari.

rondo-02-002.jpg

Kontrabandinių plokštelių romantika

– Kūrybinį talentą paveldėjote iš tėvų?

– Mano tėvas buvo poetas. Jis rašė labai gerai. Manau, kad geriau, negu tai darau aš. Tėvo gyvenimas nebuvo lengvas. Jis, vilko vaikas, kažkokiu būdu išliko gyvas, vėliau kalėjo Sibire, grįžęs dirbo skardininku namų valdyboje. Ir rašė eiles – namuose buvo pilna jo sąsiuvinių. Šiauliuose turėjome du kambarėlius, vienas jų buvo prigrūstas knygų, savotiška biblioteka. Vieną vakarą tėvas pusę tų knygų supleškino – matyt, nusprendė, kad biblioteka tokioje santvarkoje, tokiems žmonėms nereikalinga. Tai dar būtų pusė bėdos, bet pečiuje atsidūrė ir visi jo sąsiuviniai. Tada ant tėvo labai pykau. Tik vėliau supratau, kodėl jis taip pasielgė.

– Kaip „tokioje santvarkoje“ ugdėte savo muzikinį skonį?

– Tuo metu egzistavo kontrabandinių plokštelių industrija, kurioje vienaip ar kitaip dalyvavo visas progresyvus jaunimas. Kai dabar sutinku savo bendraamžius, dalis jų nejučia išsiduoda: domėjosi ta industrija ar ne. O nesidomėjo partinių veikėjų atžalos, komjaunuoliai. Kartą Seime pamačiau Jurgį Razmą, besinešantį po pažastimi plokštelę. Paklausiau, kam ji jam. Atsakė, kad į kolekciją. Iš karto atpažinau savą žmogų. Nesvarbu, kad jis yra konservatorius ir mūsų požiūriai kardinaliai skiriasi.

Mano pirmosios plokštelės buvo grupių „Led Zepellin“ ir „Nazareth“. Klausydamas „Nazareth“, nė pasvajoti negalėjau, kad po 15 metų juos „apšildysiu“, gersiu drauge viskį ir pasakosiu, iš kur gaudavau jų plokšteles. Plokštelės, kurias atveždavo jūreiviai, kurių važiuodavau pirkti į Rygoje veikiantį nelegalų turgelį, kainuodavo 50 rublių. Inžinieriaus atlyginimas tuo metu buvo 120 rublių... Tas ieškojimas, naujovių troškimas turėjo daug romantikos, kurios, drįstu teigti, jaunesnės kartos niekada nesupras.

nl-2.jpg

– Tiesa, kad jaunystėje išsidrožėte gitarą?

– Tiesa. Turėjau iš Rygos parsivežęs grupės „Kiss“ plakatą. Tuo metu net nesupratau, žmonės jie ar ne žmonės. Parsivežiau ir jų įrašą – patiko. Aišku, „Nazareth“ buvo geriau (šypsosi). Su grupės „Testas“ nariais suradome lentas, ant jų pagal plakatą nusipiešėme gitarų formas. Staliui į lentpjūvę nuvežėme degtinės butelį – jis mums tas lentas išpjaustė. Tada šveitėme, pirkome akustines gitaras, ardėme, jungėme – ko tik mes nedarėme. Skambėjo tos mūsų gitaros irgi atitinkamai...

„Dabar atėjo branda“

– Grojantį su pirmąja grupe – „Testu“ – jus ir pastebėjo „Rondo“.

– Viename koncerte atlikau dainą, kuri jiems labai patiko. Toji daina vadinosi „Širdis“. Po to man paskambino Alvidas Tautkus, kuris buvo tarsi „Rondo“ vadybininkas, ir pasiūlė atvažiuoti į Kauną pasikalbėti. Nuvažiavau sutrikęs. Supratau, kad mano muzikinis pasiruošimas yra penkiais laipteliais žemiau negu jų. Bet pagrindinė problema buvo ta, kad mūsų muzikiniai skoniai labai skyrėsi. Taip atviru tekstu jiems ir pasakiau: „Aš jums netinku.“ Tačiau pasirodo, kad jie ieškojo būtent tokio, kaip aš.

lain.jpg

Per pirmąją ar antrąją repeticiją parodžiau jiems savo dainą „Rutina“. Viduje buvau įsitikinęs, kad jie ją atstums ir mūsų keliai išsiskirs. Bet Gintas į rankas paėmė gitarą, Fara – bosą, Arūnas Vaitkus sėdo prie klavišinių ir mes tą dainą sugrojome. Buvau sukrėstas, kaip gerai jie ją grojo. Vėliau „Rutiną“ atlikdavome koncertuose – ji sukeldavo klausytojams tikrą šoką. Dainos pabaigoje aš tikrąja to žodžio prasme pradėdavau klykti. Planuoju „Rutiną“ prikelti.

– Su „Rondo“ grupės nariais išsiskyrėte taikiai, netgi likote draugai – šou pasaulyje taip nutinka retai. Turite priešų, o gal pats kam nors esate priešas?

– Tuo metu, kai išėjau iš „Rondo“, keitėsi žmonių skoniai. Populiariausi tapo „Balius“, „Dinamika“ su Irma Jurgelevičiūte, Arvydas Vilčinskas. Mums net ginčytis nereikėjo: visi supratome, kad turėsime lengvinti savo programą. Priešingu atveju žmonės į mūsų koncertus neis arba jų ateis kur kas mažiau. Nenorėjau apvilti kolektyvo, bet „perlipti per save“ negalėjau. Gintas prasitarė, kad pavargo, kad darys pertrauką, ir tai man padėjo priimti teisingą sprendimą. Grupės nariams pasakiau viską taip, kaip yra. Greičiausiai todėl šiandien vis dar esame draugai.

Neslėpsiu – neseniai iš vienos televizijos gavau „baną“. Matote, didžiosios televizijos labai nemėgsta žodžio „ne“. Bet aš negaliu nusileisti iki tam tikro lygio. Negaliu dalyvauti dainų kovose ar mūšiuose, negaliu pusvalandį sėdėti laidoje vien tam, kad pasakyčiau porą sakinių. Ir būtinai tokių, kokių iš manęs reikalaujama. Nebeturiu ir to jaunatviško smalsumo, kai visur norisi. Tas periodas jau praėjo. Dabar atėjo branda.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA