SK „Baltic Champs-Ježvitas“
Angle down Atgal

Širvintos - Lietuvos čempionų kalvė

Kovo mėnesį pasibaigė Lietuvos vyrų žolės riedulio uždarųjų patalpų čempionato A diviziono varžybos. Antrus metus iš eilės trenerio Romualdo Chmeliausko vadovaujami SK „Baltic Champs-Ježvito“ riedulininkai tapo Lietuvos čempionais. Paskutinio šios kadencijos Širvintų rajono savivaldybės Tarybos posėdžio metu treneris Romualdas Chmeliauskas ir Sporto centro direktorė Alina Zapolskienė širvintiškių iškovotą Lietuvos žolės riedulio federacijos Komandos Nugalėtojos prizą perdavė merei Živilei Pinskuvienei. Prizas saugomas savivaldybės antro aukšto foje.

„Širvintų kraštas“ kalbasi su komandos treneriu Romualdu Chmeliausku.

- Lietuvos čempionų vardą iškovojote jau ne pirmus metus?

- Žaisdami salėje Lietuvos čempionais tapome antrus metus iš eilės, o iš viso septynis kartus. Vienais metais antri likome tik dėl blogesnio įvarčių santykio. Lauke mes esame buvę čempionais tik du kartus.

- Ar labai skiriasi salės žolės riedulys nuo žaidžiamo lauke?

- Pirmiausia lauke žaidžia kaip ir futbole vienuolika žaidėjų, o salėje - šeši. Antras dalykas - labai skiriasi taisyklės. Jeigu lauke galima kamuoliuką mėtyti, mesti, smūgiuoti, tai salėje kamuoliukas turi „lakstyti“ tik palei žemę, o į vartus smūgiuoti negalima, galima tik mesti. Skiriasi inventorius. Salės lazdos plonesnės, kad negalėtum smūgiuoti, nuo smūgio ji paprasčiausiai sulūžtų. Pats kamuoliukas žaidžiant salėje yra lengvesnis, kadangi tuščiaviduris. Aikštelė salėje tokio pat dydžio kaip rankinio.

- Kur labiau patinka žaidėjams žaisti, lauke ar salėje? Šiaip žolės riedulys, palyginus su kitais žaidimais, nėra grubus...

- Vieniems labiau patinka lauke, kitiems salėje. Paprastai tie, kurie yra techniškesni, jiems geriau sekasi žaisti salėje. Salėje atstumai nedideli, ir priimti sprendimą bei judėti reikia greitai. Yra tokių žaidėjų, kuriems salėje nelabai sekasi, tačiau aikštėje, kur reikia daugiau ištvermės, jaučiasi puikiai. Mūsų komandos žaidėjai jėgos naudoja mažiau. Šiaip visuose žaidimuose širvintiškiai nežaidžia grubiai. Užtat, mes pirmaujame mąstyme ir greityje. Juk kiekviename sportiniame žaidime reikia gero žaidybinio mąstymo. Būna žmogus stiprus ir greitas, tačiau „be galvos“...

Šis žaidimas toli gražu ne ledo ritulys ar futbolas, žolės riedulyje kontaktas nepageidautinas, jei tik pastumsi - gausi kortelę. Iš pradžių žalią, po to geltoną, o po to išvarys iš aikštelės. Ypatingai salėje negalima rodyti jėgos ir stumdytis.

- Jūsų komanda vadinasi „Baltic Champs-Ježvitas“, todėl rėmėjus, matyt, galima atspėti iš jos pavadinimo?

- Ne visai. Pagrindinis rėmėjas - savivaldybė, be jos tikrai neišgyventume. Esu atviras ir kitiems rėmėjams, todėl teisingai - komandos pavadinimas kilo dėl dviejų kitų rimtų rėmėjų: UAB „Baltic Champs“ ir UAB „Ježvitas“. Pažiūrėkite kaip gražiai atrodome nuotraukose. Šią gražią sportinę aprangą įsigyti galime tik su rėmėjų pagalba, o Savivaldybė skiria pinigų varžyboms.

- Daugelis galvoja, jog žolės riedulio komandų Lietuvoje mažai ir jums lengva tapti čempionais. O gal jūsų klube surinkti stipriausieji Lietuvos žolės riedulininkai?

- Nėra taip lengva, nes yra sporto centras ir sporto mokykla Vilniuje, Vilniaus rajone, Šiauliuose. Ar mes ilgai būsime čempionais - klausimas. Už Vilniaus krašto komandas dažnai žaidžia baltarusiai. Šiaip tai mes ir Europoje nesame paskutiniai, o ten žolės riedulį žaisti moka... Visi dabartiniai žaidėjai, išskyrus vieną, žolės riedulį pradėjo žaisti pas mane arba pas Aušrą Janutaitę. Iš pradžių mums suaugusiųjų varžybose būdavo sunku, nes žaidėjai buvo labai jauni - šešiolikmečiai. Dabar beveik visi ir toliau žaidžia už Širvintų komandą, nors daugelis iš jų studijuoja ar dirba Vilniuje. Ne visada visi gali atvažiuoti į varžybas, juk gyvenime būna visokių situacijų - traumos, darbas. Mes esame mėgėjai, nei treneriai, nei žaidėjai jokių pinigų už žaidimą negauna. Tai yra mūsų hobis, laisvalaikio praleidimo būdas.

- Širvintų sporto centre auga jūsų pamaina. Ar daug yra žolės riedulio grupių?

- Lietuvos čempionatuose žaidžia dvylikamečiai U-12, keturiolikos metų U-14 ir šešiolikos U-16, kuriuos treniruoja Aušra Janutaitė. Aštuoniolikos metų ir vyresni dažniausiai treniruojasi pas mane. Būna, kad jaunystėje labai perspektyvus žolės riedulininkas susidomi kita sporto šaka arba visai nustoja sportuoti. Ypač tai sakytina apie mergaites, kurioms sudėtingas pereinamasis amžius sporte būna sulaukus 16-17 metų. Man patinka, jog talentingiausieji žaidėjai lieka žaisti mūsų Širvintų komandoje. Pats komandos branduolys susideda dar iš mano užaugintų žaidėjų, prie kurio kasmet prisideda nauji talentingi jauni žaidėjai. Žinoma, už suaugusius galima žaisti tik nuo 16 metų. Ar ilgai taip tęsis? Nežinau... Vyriausiam žaidėjui dar nėra nė trisdešimties.

- Papasakokite, kaip jūsų komandai sekasi žaisti Europos čempionatuose? Ar populiarus ten žolės riedulio žaidimas?

- Lietuvoje savo pergalių per daug nebesureikšminame. Šiais metais užėmę pirmąją vietą Lietuvoje, įgijome teisę dalyvauti Europos salės čempionate. Dabar mūsų pagrindinis tikslas - išbandyti save Europoje, norėtume pasižiūrėti, kaip mes būtent salėje atrodome Europoje. Žinoma, tam reikia pinigų, bet mes po truputį taupome iš pervedamų „2 procentų“. Savivaldybės skirtų pinigų taupyti neišeina, nes juos klubas turi išleisti per metus. Sutarėme, jog klubas suras nakvynę, pusryčius ir sumokės 650 eurų startinį mokestį, o kelionės ir maitinimosi išlaidas padengs patys sportininkai.

Į Europos taurės uždarų patalpų čempionatą patenka tik viena komanda iš Lietuvos - čempionas. Lauko žolės riedulio Europos čempionatuose gali žaisti dvi komandos - pirmos ir antros vietų laimėtojos. Žaisdami lauke jau buvome išėję į aukštesnį divizioną, kuriame buvome stiprūs vidutiniokai. Nors pernai žaisdami lauke buvome antri, tačiau į Europos čempionatą nebevažiuosime. Pasitarę nusprendėme pailsėti. Ir dėl pinigų, nes išvežti apie 14-16 sportininkų brangiai kainuoja, ir dėlto, kad ten jau žaidėme eilę metų ir esame išbandę savo jėgas.

Europoje yra ne tik krepšinio, tačiau ir žolės riedulio Eurolyga, tik ten jau žaidžia profesionalūs sportininkai. Beje tai olimpinė sporto šaka, olimpiadoje dalyvauja 12 rinktinių. Lietuva reitinge yra 48-oje vietoje. Europoje ir pasaulyje žolės riedulys yra gana populiari sporto šaka, kuriai skiriami dideli pinigai. Pavyzdžiui, Pakistano vyriausybė savo olimpinei rinktinei per metus skiria apie milijoną eurų... Nuo 2000 metų vyrų olimpiniais čempionais tapo olandai, australai, du kartus vokiečiai, o paskutiniais metais - argentiniečiai.

- Jūs esate Lietuvos žolės riedulio vyrų komandos treneris. Ar daug žaidžia rinktinėje širvintiškių?

- Kiekvienais metais rinktinėje žaidžia apie šešis-aštuonis širvintiškius. O aš virš dešimt metų savo vasaras paaukojau Lietuvos rinktinei. Gyvenimas bėga... Gal reikėtų nors vieną vasarą pailsėti, pažvejoti? Tuo labiau, jog komandą treniruoti pakviestas olandas. Kiti bus pagalbininkai, o man eiti pagalbininku... Esu jau „senas“ žmogus.

- Ar seniai kaip treneris susidomėjote žolės rieduliu?

- Mano pedagoginio darbo stažas jau 36 metai, o žolės riedulį treniruoju virš 30 metų. Iš pradžių dirbau futbolo treneriu. Dar sovietiniais metais Širvintose buvo susidomėta žolės rieduliu. Buvo įsteigta tokia Šiaulių filialo olimpinio rezervo žolės riedulio sporto mokykla. Tada iš ten gaudavome pinigus, turėjau mergaičių sportinę klasę. Vykdavo treniruotės, o po jų sportininkes pamaitindavome. Vėliau, gal prieš 15 metų, pradėjau treniruoti berniukus. Treniruotis pradėjome nuo nulio, augome, žaidėme ir po truputi „prisikapstėme“ iki Lietuvos čempionų. Šiuo metu mano pagrindinis kūno kultūros mokytojo darbas vyksta gimnazijoje, o Sporto centre turiu vieną pačių vyriausiųjų sportininkų grupę. Patys geriausieji gali prisijungti prie klubinės komandos. Kiti žaidžia antroje komandoje.

- Kokiu transportu keliaujate į varžybas? Gal važinėjate nauju Sporto centro autobusu?

- Mūsų Sporto klubo komanda nepriklauso Sporto centrui. Sporto centro veikloje dalyvauja tik mokiniai, kurie kone kiekvieną savaitgalį dalyvauja savose varžybose ir autobusiukas dažniausiai būna užimtas, o kada būna laisvas, tada žinoma mes jį galime išsinuomoti. Veltui mūsų niekas nevežioja. Kai žaidžiame salės varžybose, tada reikia mažiau žmonių, ir mums į varžybas nuvažiuoti užtenka kelių savo lengvųjų automobilių.

- Gal prisimenate kokią nors įstrigusią savo auklėtinių išdaigą ar įsimintinas rungtynes?

- Per tiek laiko visko buvo... Mes dabar važiuojame į varžybas dažniausiai vienai dienai, o anksčiau būdavo su nakvynėmis, tai mano auklėtiniai spėdavo aibių prikrėsti. Buvo net užuolaidas kartą padegę... Paskutinį kartą Europos čempionato varžybose patyrėme labai daug traumų, galima sakyti „iš nieko“. Paskutines labai svarbias rungtynes Kopenhagoje dėl penktos vietos šiaip ne taip ištempėme ir jas laimėjome, bet pabaigėme žaidėme dešimtyje, nes buvo nelikę sveikų žaidėjų. Žmonės tada atidavė save ir laikėsi iki galo. Traumos - kiekvieno sportininko neišvengiamybė ir nežinia kada ji ištiks, o tame turnyre viskas susidėjo į vieną vietą. Čia jau nieko nepadarysi.

- Jūs esate Lietuvos čempionai, o širvintiškiai nėra matę jūsų oficialių rungtynių...

- Taip, saviems žmonėms nesame pademonstravę savo „tikro“ žaidimo. Labai laukiame, kada pastatys prie baseino sporto salę. Jau nupirkti nauji bortai, ir jeigu bus normali rankinio išmatavimų salė, tai galima bus rengti Lietuvos čempionatus. Tokiu atveju už salės nuomą užmokės žolės riedulio federacija. Pabaigai visiems linkiu stiprios sveikatos, kurią palaikyti širvintiškiai tikrai turi kur: pastatytas naujas futbolo stadionas, baigiamas statyti naujas baseinas, pradėta statyti didelė sporto salė, suremontuota gimnazijos sporto salė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite