REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2020 m. Lapkričio 17 d. 11:15

Simona Smirnova ir jos laisvės jausmas

Utena

Simona Smirnova. Artiom Rozhkov nuotrauka Žanos D’Ark albumo viršeliui

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt


154550

Vieną rudens trečiadienį, jaukią popietę, klausiausi Lietuvos radijo laidos apie džiazą.  Koks sutapimas:  pro langą mačiau vaikus, atveriančius Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos duris, o radijo laidoje dainavo Simona Smirnova, šios mokyklos ugdytinė, dabar gyvenanti JAV, Niujorke.

1-simona-smirnova.jpg

Simoną prisimenu nuo jos mokyklos laikų, bet susitikdavome mudvi ne muzikos koncertuose  ar jos taip mėgstamo teatro spektakliuose. Simona Smirnova – ir literatė, tad bendraudavome mudvi rašančių mokinių konkursuose.  Ignalinoje lyg ir  prasilenkėme: ją dideli ir įdomūs miestai pasišaukė  būtent tada, kai man šovė mintis tuos miestus palikti. Skirtingas gyvenimo būdas ar amžiaus distancija nė trupučio netrukdo kalbėtis ir susikalbėti – juk svarbiausioji mudviejų pokalbio mintis yra ir jai, ir man nuo mažens rūpėjusi ir rūpinti būsena: laisvė.

Miela Simona, papasakok, koks buvai vaikas? Kokia paauglė? Ką Tavyje keitė muzikos mokykla, kultūros centras, dailės pamokos gimnazijoje?

Aš dažnai mintimis sugrįžtu į tuos laikus kai verdavau muzikos mokyklos, Česlovo Kudabos progimnazijos ir gimnazijos duris. Giliai širdyje tikiu, kad laikas neegzistuoja. Mes tarsi esame praeityje, dabartyje ir ateityje vienu metu. Kai užmerkiu akis ir susikaupiu, išgyvenu mokyklos laikus lygiai taip pat stipriai, tarsi jie vyktų čia ir dabar. Galiu ryškiai prisiminti valgyklos bandelių ir spurgų kvapus, muzikos mokyklos garsus, grindinį po kojomis einant Ignalinos aikšte.

Kaip vaikas buvau gana drąsi, mėgdavau juokauti, pasirodyti scenoje ir prieš draugus. Labai mėgau skaityti knygas ir nemažai laiko praleisdavau miesto vaikų bibliotekoje. Paauglystėje buvau tiesiog pakvaišusi dėl meninių ir visuomeninių veiklų. Mano sąrašas tiesiog nesibaigė: muzikos mokykla, roko grupė, dramos būrelis, skaitovų konkursai, mokinių parlamentas, mokinių taryba, dalyvavimas Ateitinininkų, ,,Gelbėkit vaikus” ir panašiose visuomeninėse organizacijose. Visose tose veiklose rasdavau kaip save atskleisti, mėgau susipažinti su naujais žmonėmis. Nuolatos piešdavau, kurdavau, vaidindavau. Nepamiršdavau ir  vakarėliuose pašėlti, ir į pasimatymus vaikščioti. Paauglystė turbūt buvo vienas iš produktyviausių laikotarpių mano gyvenime. Žmonės neretai sakydavo, kad reikia nesiblaškyti ir susitelkti į kažkurią vieną veiklą. Man tai nepatiko. Ir džiaugiuosi,  kad neklausiau tų patarimų, nes visa patirtis,  kurią sukaupiau, man padėjo ir dabar kas dieną padeda gyvenime. Sutinku, kad reikia susitelkti į vieną veiklą, tačiau vyresniame amžiuje,  kai jau pasirenkamos studijos, darbas, karjeros linkmė. O paauglystė būtent ir skirta bandymams, savęs pažinimui.

Tiek muzikos mokykla, tiek kultūros centras, tiek dailės pamokos darė įtaką mano meniniam išsilaivinimui, mokėjimui dirbti grupėje, o svarbiausia buvo jaustis reikalinga. Jau paauglystėje supratau, kad menas yra mano namai, šeima, mano prieglobstis, kuriame galiu įprasminti net skaudžiausius patyrimus. Manau,  meną labiausiai pamilau per teatrą, nes jame tilpo viskas: dailė, muzika, tekstas, jausmai, erdvė, šokis, disciplina.

2-simona-smirnova.jpg

O dabar – apie studijas. Man regis, galėjai rinktis kuo plačiausiai, bent jau menų srityje, bet vis dėlto pasirinkai vokalą Muzikos akademijoje. Ar ilgai truko apmąstymai? Ar studijos pateisino Tavo viltis?

Pasirinkimas tarp teatro režisūros, vaidybos, dailės, literatūros ar džiazo vokalo tapo mano paauglystės dilema. Ruošiausi visiems stojamiesiems lygiavertiškai, tačiau į tų metų Jono Vaitkaus aktorinio kursą neįstojau. O į džiazo vokalo studijas įstojau pirmu numeriu! Taigi priėmiau tai kaip likimo ženklą ir pasinėriau į džiazo mokslus akademijoje. Studijos buvo smagios, nors ir nelengvos. Labiausiai man patiko gyventi dideliame mieste, nuomotis jaukų butą Užupyje ant  Vilnelės kranto, būti Vilniaus bohemos dalimi. Akademija tikrai užgrūdino, sustiprino džiazo ir muzikos teorijos žinias. Visus ketverius metus jaučiausi, tarsi būčiau laimėjus kokią premiją! Aš niekada nesitikėjau įstoti į džiazo katedrą  ar studijuoti meniškos specialybės. Visada girdėdavau niūrius atkalbinėjimus, kad menininku būdamas duonos neužsidirbsi, kad man tai nepasiekiama, kad man trūksta talento ar žinių. Būdama savo maištiškos prigimties, aišku, niekieno patarimų neklausiau. Tačiau vos tik atsikėliau gyventi į Vilnių ir pradėjau studijas akademijoje, iškart pajaučiau,  kad tai mano vieta. Niekada pilnai nesijaučiau to ‘tikro muzikantiško kirpimo’. Visada jaučiausi ir režisierė, ir aktorė, ir muzikantė, ir rašytoja išvien. Dabar jau suprantu, kad taip ir bus, ir nereikia savęs statyti į kažkokius rėmus.

Geras to pavyzdys, tai mano pirmasis albumas, sukurtas pagal Franzo Kafkos novelę  ,,Bado Meistras”. Muzikinis pasirodymas įtraukė teatro elementus, modernų šokį, džiazo muzikantus, styginių kvartetą ir mane pačią, skambinančią kanklėmis. Vėliau visa muzika buvo įrašytą į debiutinį albumą. Šis albumas yra puikus atspindys mano vidinės meninės mozaikos. Joje žaidžia ir pokštus krečia tiek literatūra, tiek teatras, tiek muzika. Man visa tai tėra formos, stiklų karoliukų žaidimas.

Kuo skyrėsi studijos Berklyje nuo studijų Vilniuje? Ar Berklis padėjo Tau tapti savimi?

Studijos Berklio muzikos koledže skyrėsi nuo akademijos kaip diena ir naktis. Akademijoje turėjome daugiau laiko kūrybai, savarankiškam darbui, mažiau konkrečių instrukcijų. Berklyje viskas pagrįsta didžiuliu paskaitų krūviu ir namų darbų kiekiu. Visko mokoma nuosekliai, detaliai, viskas sudėliota į tvarkaraščius, pusmečio ir metų tikslus. Nuostabus dalykas Berklyje yra tai, kad tu nesi sukaustytas jokio stilistinio žanro rėmuose. Mokomasi tiek klasikos, tiek džiazo, pop muzikos, folkloro ir viso pasaulio žanrų…

Nemanau, kad Berklis ar kokia kita aukštoji mokykla konkrečiai padeda tapti savimi, ir tai turbūt nėra jokios aukštojo išsilavinimo institucijos tikslas. Tikslas yra suteikti žinių ir praktinių įgūdžių. Tiek akademija, tiek Berklis tų žinių ir įgūdžių suteikė. Akademijoje turėjau daugiau erdvės eksperimentams ir kūrybai, o Berklyje išmokau labai daug naujų teorijų, komponavimo technikų, kompiuterinių programų. Turbūt dar vertėtų paminėti, kad aš studijavau skirtingas specialybes. Akademijoje studijavau džiazo vokalą, o Berklyje studijavau kompoziciją ir aranžuotę. Aš manau, kad studijos yra svarbi meninio tobulėjimo dalis, tačiau ji neapibrėžia mūsų ir nepriartina meniniko prie jo pašaukimo gelmės. Tai padaro pats gyvenimas, patirtys, mes patys.

5-simona-smirnova.jpg

Ar lengvai prisijaukinai Niujorką? Kodėl gyventi ir kurti pasirinkai būtent jį?

Norėjau išbandyti gyvenimą pačiame didžiausiame Jungtinių Amerikos Valstijų mieste. Niujorkas – tai tankiausiai apgyvendintas ir vienas brangiausių miestų pasaulyje. Norėjau išbandyti jėgas, išskleisti sparnus, pradėti naują gyvenimą, veržtis į priekį be jokių koledžų, akademijų, normų ar apribojimų.  Būti tiesiog laisva Simona! Gyventi ir kurti meną tokį, kokį tik noriu. Taigi taip ir padariau. Niujorkas žymus avangardo pasirodymasi ir istorija, meno galerijomis, džiazo klubais… Aš norėjau (ir noriu) viską patirti, išbandyti. Man patinka urbanistinis ritmas, niekad nesustojantys metro traukiniai, tautybių ir kalbų maišalynė. Šioje eklektiškoje realybėje kaip niekad ėmiau jausti autentiškąją savo pusę. Gyvenu tarsi taifūno akyje. Kaip kažkada Jurga Ivanauskaitė yra gražiai aprašiusi savo eilėraštyje “Visada esu taifūno akyje”.

Prisijaukinti šį miestą buvo įdomu ir smagu. Aš dar vis jį jaukinuosi. Gyvenimas čia primena nesibaigiantį amerikietiškų kalnelių maratoną, kupiną azarto ir nesibaigiančios veiklos. Šiame mieste pirmą kartą pasijaučiau priimta kaip kūrėja, laisva, nevaržoma. Pagaliau galiu būti ta Simona, kuri keistai rengiasi, garsiai juokiasi, kuria operas, keliauja po pasaulį, kankliuoja, džiazuoja ir daro ką tik nori. Žinoma, teko prisijaukinti ir tamsiąsias miesto puses: skurdą gatvėse, šiukšles, dideles kainas, triukšmą, ilgas valandas keliaujant metro ir nuolat persekiojantį nuovargį. Viskas turi savo kainą.

Aš esu nomadiškos prigimties, stengiuosi per daug neprisirišti prie vietų. Kol Niujorke galiu gyventi ir kurti, tol čia būsiu. Vėliau gal būt patrauksiu į kitą pasaulio kraštą. Visada noriu kuo dažniau sugrįžti į Vilnių. Jis visada liks mano mylimiausias miestas pasaulyje.

O dabar jau prašau Tavęs paminėti savo pastarojo meto koncertus, projektus, keliones, žinoma, ir bendraminčius, ir kolegas, su kuriais dirbi, draugauji.

Didžiausias mano dabartinis projektas – tai jau neužilgo išeinantis mano antrasis albumas “Žana d’Ark” styginių kvartetui, balsui ir kanklėms. Šį styginių kvartetą pradėjau komponuoti dar 2018 metais kaip gyvą garso takelį nebyliam filmui apie Žaną d’Ark  ,,Žanos d’Ark aistra” (1928). Partitūrą rašyti užtruko beveik metus, tačiau po premjeros dar vis taisiau, perrašinėjau. Pristačiusi šį kūrinį Massachusetso ir Maino valstijose, Niujorke pirmą kartą jį parodžiau per savo 31-ąjį gimtadienį šių metų vasario mėnesį istorinėje Manhetano vietoje. Teodoro Ruzvelto gimimo muziejuje buvo rodomas nebylus filmas apie Žaną d’Ark su styginių kvarteto akompanimentu.

Dar prieš prasidedant karantinui spėjau išvykti mėnesio turui Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Koncertavau džiazo klubuose su vietiniais muzikantais, atlikome mano kompozicijas, skambinau kanklėmis ir dainavau. Grįžusi po turo jau radau Niujorką visiškai sukaustytą karantino. Taigi priėmiau tai kaip galimybę pasiraitoti rankoves, pritaikyti Žanos d’Ark partitūrą albumo formatui ir iki metų galo išleisti naują albumą.

Šiame albume pirmu smuiku skambina Josh Henderson, antru smuiku Caroline Drexler, altu Trevor New, o violončele – Julia Henderson. Albumo prodiuseris ir indžinierius Joseph Branciforte. Vienoje iš vienuolikos kompozijų turiu ypatingą svečią grojantį pianinu – džiazo pianistą Chris McCarthy. Visas albumas skamba kaip filmo ar teatro muzika. Stilistika persipina tarp šiuolaikinės akademinės muzikos ir folkloro. Albumo komandą sudarė Niujorke gyvenantys muzikantai, o muzika buvo įrašyta vienoje žymiausių kamerinės muzikos įrašų studijų Niurjoke –  Oktaven Audio.

Albumas bus išleistas gruodžio 30d. Jį galima bus išgirsti pagrindinėse muzikos svetainėse: Spotify, iTunes, Amazon Music, Pandora ir t.t… Na žinoma, aš senamadiškai leidžiu ir tikrą CD, kurį galima bus įsigyti internetu per mano internetinę svetainę www.simonasmirnova.nyc.

Tu esi ir mokytoja. Kokie Tavo principai? Kokie metodai?

Šiuo metu mokau pianino, kanklių, vokalo ir muzikos teorijos disciplinų. Taip pat neretai vedu interaktyvius seminarus apie kankles, jų istoriją, pritaikymą šiuolaikinėje muzikoje. Kai nukeliauju į svečias šalis, neretai tenka vesti seminarus apie dainavimą, džiazą, improvizaciją, vadovavimą ritmo sekcijai.

Mokytojaudama stengiuosi pažinti kiekvieną mokinį ar mokinę, suprasti jų individualius tikslus ir nuoširdžiai tikėti jų tobulėjimu ir sėkme. Mokytojo darbas turi labai daug plotmės kito žmogaus įkvėpimui, tačiau ir svajonių sužlugdymui. Taigi turime labai atsargiai rinktis ką sakome ir ką galvojame, kad įkvėptume savo mokinius ir šiukštu jokiu būdu neužgniaužtume jų unikalumo. Aš esu labai pozityvi, tačiau disciplinos reikalaujanti mokytoja.

Savo pačios gyvenime turėjau labai daug nuostabių mokytojų, kuriuos visada prisimenu mintyse ir esu dėkinga. Turėjau nuostabių mokytojų tiek Ignalinoje, tiek LMTA ir Berklio muzikos koledže.

6-simona-smirnova.jpg

Ką pasakytų ir ko linkėtų dabarties Simona tai mažai mergaitei Simonai, veriančiai muzikos mokyklos duris?

Maža Simona nedaug kuo tesiskiria nuo dabartinės Simonos. Turbūt tiesiog palinkėčiau džiaugtis kiekviena akimirka ir mažiau klausytis ką kalba kiti žmonės. Taip pat pasakyčiau mažai Simonai, kad jau dabar laikas tapti vegetare ir nelaukti kol sukaks 22 metai. 

Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė

Meno bangos



REDAKCIJA REKOMENDUOJA