Angle down Atgal

Šiau­liai do­va­no­jo rim­tų rei­ka­lų

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro (VŠDT) ak­to­riaus Jo­si­fo Ba­liu­ke­vi­čiaus, ži­no­mo te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams iš fil­mų „Rim­ti rei­ka­lai“, „Pas­merk­ti“, kū­ry­bo­je ir gy­ve­ni­me – ap­stu ne­ti­kė­tu­mų. Šiau­liuo­se jo su­kur­tų per­so­na­žų var­dai – vien iš D rai­dės. Po ne­su­sip­ra­ti­mo at­sku­bė­jęs fil­muo­tis į Šiau­lius, ak­to­rius čia su­ti­ko gy­ve­ni­mo mei­lę. Ap­do­va­no­ji­mą už ge­riau­sią ant­rap­la­nį vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Re­my­ga“ jau ga­vo, nors šiau­lie­čiai prem­je­ros dar neiš­vy­do. Šie­met iš­vys – rug­sė­jį pra­si­de­da nau­jas, ju­bi­lie­ji­nis VŠDT se­zo­nas.
 

Pilna koja“

Josifas juokiasi – tikrai nepastebėjo, kad Šiauliuose jo sukurtų personažų vardai vien iš D raidės. Donatas, Dobčinskis, Demetras. „Dar durnelis“, – nusijuokia. Ir apskritai, kalbėdamas apie savo patirtis Šiauliuose ir naująjį teatro sezoną, aktorius nestokoja geros nuotaikos ir saviironijos.

Gied­rius Sa­vic­kas yra pa­sa­kęs la­bai tei­sin­gą fra­zę – te­le­vi­zi­ja su­tei­kia ga­li­my­bę dirb­ti teat­re. Vi­siš­kai su­tin­ku. Jei ne te­le­vi­zi­ja, ne­ži­nau, ar bū­čiau teat­re. (Jo­si­fo Ba­liu­ke­vi­čiaus asmeninio ar­chy­vo nuo­tr.)
Gied­rius Sa­vic­kas yra pa­sa­kęs la­bai tei­sin­gą fra­zę – te­le­vi­zi­ja su­tei­kia ga­li­my­bę dirb­ti teat­re. Vi­siš­kai su­tin­ku. Jei ne te­le­vi­zi­ja, ne­ži­nau, ar bū­čiau teat­re. (Jo­si­fo Ba­liu­ke­vi­čiaus asmeninio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kas atsitiko, kad pradėjote dirbti VŠDT?

– Šiauliuose atsiradau, kai man pasiūlė filmuotis viename seriale, bet nepasakė, kuriame mieste. Sutikau, po savaitės pasakė, kur. Kąąąą? (Juokiasi.) Galiausiai teko pusę metų dviem–trims dienoms vis atvažiuoti. Kai baigėsi filmavimai, Šiauliuose pradėjau lankytis dažniau dėl asmeninio gyvenimo peripetijų, dėl atrastos antros pusės. O kadangi mieste teatro bendruomenė nedidelė, visi visus pažįsta, aktoriai žinojo, kad čia lankausi, sulaukiau teatro vadovo Aurimo Žvinio, kurį taip pat pažinojau kaip aktorių, skambučio. Jis man pasiūlė dirbti VŠDT. Kadangi Šiauliuose daug praleisdavau laiko, tačiau kartu ir daug laiko skyriau projektams televizijoje, suabejojau, ar fiziškai pajėgsiu. Teatro vadovas atsakė: „Taigi, žinai, norėsi – spėsi.“ Žinau. Važinėti tenka daug, teatre pradėjau dirbti 2019 m., tebedirbu iki šiol.

Pernai sukūrėte Donato vaidmenį Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Remyga“ pagal Rimanto Kmitos pjesę. Paradoksalu – mes spektaklio Šiauliuose dar nematėme, tačiau gerbėjai jums jau skyrė premiją už geriausią nepagrindinį vaidmenį.

– Labai įdomi situacija dėl šio spektaklio. Prasidėjo koronaviruso antroji banga, premjerinį spektaklį turėjome rodyti žiūrovams, bet, likus kelioms valandoms, turėjome premjerą atšaukti. Kuriozas. Šiaulių miesto savivaldybė uždraudė viešus renginius, premjeros rodyti negalėjome, o tuo pačiu metu Kaune penki tūkstančiai žiūrovų stebėjo krepšinio rungtynes. Mes su visu teatru išvažiavome į kitą miestą, į Anykščius, rodyti premjeros. Svetimoje erdvėje rodėme premjerą, buvo ekstremalu, bet įdomu. O dabar „Remygą“, tikėsimės, pagaliau parodysime Šiauliuose. Pilna koja, esant pilnai žiūrovų salei.

Šiau­liuo­se Jo­si­fo Ba­liu­ke­vi­čiaus su­kur­tų per­so­na­žų var­dai vien iš D rai­dės: Do­na­tas, Dob­čins­kis, De­met­ras. (Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.)
Šiau­liuo­se Jo­si­fo Ba­liu­ke­vi­čiaus su­kur­tų per­so­na­žų var­dai vien iš D rai­dės: Do­na­tas, Dob­čins­kis, De­met­ras. (Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.)

Jums, vilniečiui, nebuvo sunku vaidinti, kalbant šiaulietiška tarme?

– Pjesės autorius buvo pasakęs, kad nebūtina stengtis kalbėti šiaulietiška tarme, jei esi iš kito miesto. Per prievartą bandyti kalbėti šiaulietiškai, to nemokant, sukeltų žiūrovų juoką. Paklausiau režisieriaus, ar galiu kalbėti, kaip kalbu. Visi spektaklyje kalbame savomis tarmėmis. O vaidinti buvo labai įdomu, daug dalykų apie Šiaulius, miesto legendas sužinojau. Nesileisiu į smulkmenas – palikime tai žiūrovams.

Gyvybiškai svarbu pakeisti aplinką

Esate žinomas televizijos žiūrovams iš filmų „Pasmerkti“, „Rimti reikalai“, „Monikai reikia meilės“. Šiauliai jūsų nepasmerkė. O jūs Šiaulių?

– Man miestas patinka, nors daug laiko neleidžiu viešose erdvėse, nevažinėju po miestą, būnu centre. Nedidelis, ramus, gražus miestas man tinka. Nežinau, prie ko prikibti.

Jei kine vaidinu vyrukus, kurie šaudo, teatre mano vaidmenys visiškai kitokie, kartais net komiški. Televizijoje viskas vyksta greitai, todėl niekas nesivargina kažko labai ieškoti. Mato, kad jei aktorius tinka konkrečiam tipažui, iš tavęs nieko daugiau nespaudžia, kaip būna teatro scenoje. Teatre vaidmeniui sukurti turi keletą mėnesių, o televizijoje viskas vyksta akimirksniu. Teatre yra didesnė saviraiškos laisvė, galimybės atsiskleisti aktoriui.

Kas be ko, kinas duoda sviesto ant duonos. Giedrius Savickas yra pasakęs labai teisingą frazę – televizija suteikia galimybę dirbti teatre. Visiškai sutinku. Jei ne televizija, nežinau, ar būčiau teatre. Finansiniu požiūriu ir ne tik. Aktoriui gyvybiškai svarbu pakeisti aplinką, kolektyvą, darbo pobūdį. Jei kas nors galvoja, kad televizija tik blogis, nesutinku. Aš einu į televiziją, nes ten man patinka. Talentingi, įdomūs, smagūs kolegos – vienas kertinių, žaviausių profesijos dalykų.

Esate sakęs, kad niekada nevaidintumėte pornografiniame filme. Kadangi paskutiniu metu daugėja filmų, kuriuose atsiranda linija – vyrų meilė, ar sutiktumėte tokioje scenoje filmuotis?

– (Juokiasi.) Nežinau, nors kartais susimąstau, ar sutikčiau. Jei klaustų, ar norėčiau, tai ne, tikrai nenorėčiau. Nežinau, ar man pavyktų kaip profesionaliam aktoriui peržengti per kompleksus. Jei gausiu pasiūlymą, tada informuosiu (juokiasi). Režisieriai turi pojūtį, ką kviesti konkrečiam vaidmeniui, tokio pasiūlymo nesu gavęs, gal ir negausiu.

(Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.)
(Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.)

Aktoriaus profesija – domėjimasis viskuo

Vaidinote spektakliuose, režisuojamuose Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, o jei galėtumėte rinktis – vaidinti K. Tarantino, E. Kusturicos, M. Skorcezės ar M. Formano filme, kurį režisierių pasirinktumėte?

– Aš nežinau. Esu įsitikinęs, kad turėti kažkokį ryškų idealą galvoje – režisieriaus, pjesės, vaidmens – žlugdo aktorinę sąmonę. Jei visą gyvenimą svajosi suvaidinti Hamletą, gali ir numirti, jo nesuvaidinęs. Ir nelaimingas. Man svarbu yra, nesvarbu, koks vaidmuo, rasti kūrybos džiaugsmą, satisfakciją su žiūrovu. Tada miela dirbti darbą. Publika yra dalis spektaklio, todėl labai norisi, kad viskas pagaliau grįžtų į senas vėžes.

Išvardyti režisieriai – tikri grandai, Dieve mano, sutikčiau su bet kuriuo, nesispyriočiau. Tegu tik kviečia (juokiasi).

(Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.)
(Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.)

Neseniai aktorius Giedrius Arbačiauskas laimėjo laidos „Auksinis protas. Vasara“ lygą. Ar galėtumėte / norėtumėte dalyvauti panašiame žaidime?

– Pažiūriu tą laidą, bet tikrai nežinau, ar norėčiau dalyvauti. Labai smagu, kad aktorius laimėjo. Tai parodo, kad aktoriai yra žmonės, turintys plačią pasaulėžiūrą, daug matantys, daug kuo besidomintys, neužsimerkiantys. Aktoriaus profesija – domėjimasis viskuo. Gavus istorinę pjesę, juk privalai domėtis ne tik personažu, o ir kokia to laikmečio muzika, dailė, kodėl taip žmonės elgėsi. Plačiai į viską žiūri, kol susirankioji vaidmenį.

O norite laimėti milijoną?

– Norėčiau. Atlaikyčiau. Investuočiau ir toliau ramiai dirbčiau. Tik galėčiau rinktis vaidmenis, kurių tikrai noriu.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite