Angle down Atgal

Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (9)

Tęsiame rašinių ciklą, kuriame savo mintimis ir išgyvenimais dalinasi koronavirusu sergantis 36-erių klaipėdietis Tomas. Šįkart jo dienoraštyje - į akis krentantys žiniasklaidos priemonėse vis dažniau pasirodantys bauginantys straipsniai ir neaiškių „specialistų“ pasisakymai apie esą galimas šiurpinančias COVID-19 išliekamąsias pasekmes kūnui ir protui.

74-erių metu kolegė, apie kurią anksčiau rašiau savo dienoraščio puslapiuose (prieš pat man susergant teko sėdėti prie vieno vakarienės stalo ir net pridėti lūpas prie to paties tauriojo gėrimo stiklelio), daugiau nei savaitę nejautė jokių koronaviruso simptomų, tačiau dėl šventos ramybės izoliavosi namuose.

Naudingas kolegės patarimas

Vieną dieną pasiteiravus, kaip jai sekasi, ar neserga, pastaroji atsakė: „Šiokių tokių požymių yra, bet, turbūt, labiau iš baimių. Na, maudžia kaulus, bet dėl kažkada diagnozuoto reumatoidinio artrito mausdavo ir anksčiau. Kai nepakęsdavau, rydavau skausmą malšinančius vaistus. Dabar, bent kol kas, nemaudžia tiek, kad nepakęsčiau. Vaistų neryju. Žiūrėsiu, kas bus toliau. Esu apyramė bent tiek, kad užsidariau namuose, kontaktų neturėjau, vadinasi, viruso nepaskleidžiau toliau, jei jį esu „užsifundijusi“. Antra vertus, esu įsitikinusi, kad ta baisybe jau esu persirgusi gruodį-sausį. Kai dar nebuvome taip įsibaiminę dėl žinių iš Kinijos, Uhano. Dėl manęs mažiausiai suk galvą. Jeigu ir nusibaigčiau, tik man pačiai būtų geriau... Nes jau nieko ant šio „svieto“ nebesuprantu. Šįryt kaip kuolu per „kramę“ žinia - iš mokyklinių lietuvių kalbos programų išbrauktas Mažvydo „Katekizmas“ - nešiuolaikiška. Nešiuolaikiškas ir Lietuvos himnas, jei ką. Nešiuolaikiškas Donelaitis su savo būrais. Tai kas mums lieka? Kažkieno svetimos patirtys, svetimi naratyvai, nepotemijos, diskursai. Žodžiu, žiūrim, kas bus toliau.“

Nusiuntus jai vieno didžiausio ir populiariausio Lietuvos portalo straipsnio, kurio pavadinimas skamba taip: „Patologas papasakojo, kaip COVID-19 paveikia organus: širdis atrodo lyg suglebęs maišelis“, nuorodą, ši atsakė: „Užsiciklinai. Tau pasakysiu: Pradėsi čiupinėti savo širdį, plaučius. Ir patirsi panikos priepuolius. Skaityk apie magnolijas, o ne ieškok dėl ko „diorgintis“.

Gąsdinimo politika?

Minėtame straipsnyje rašoma: „Širdis neretai būna suglebusi, atrodo lyg maišelis. Pakelta ji kabo, neišlaiko formos. Paprastai širdis - standi, o po koronaviruso tampa visa „subliūškusi“. Kokie yra plaučiai, sergantu koronavirusu? Jie smarkiai pakitę - sunkūs, sveria du-tris kartus daugiau negu įprasti plaučiai. Jų paviršius atrodo tarsi lakuotas, blizgus, tamsiai vyšninės spalvos, to praktiškai niekada nebūna, esant kitiems susirgimams. Ir svarbiausia - jie labai stangrūs“, - pasakojo patologas anatomas Aleksejus Kupriušinas.

Dar mintyse pamąsčiau: „Jei šis straipsnis būtų kokiuose propagandiniuose portaluose, dar suprasčiau, bet čia viename didžiausių ir populiariausių Lietuvos portalų...“ Kažkoks kosmosas, gąsdinimo politika. Kai pats sergi, į visą tai reaguoji su dviguba baime ir jautrumu...

Dar už akių užkliuvo kitas straipsnis, kuriame rašoma, kad neva COVID-19 gali paveikti smegenis ir ateityje atsiliepti psichinei būsenai. Esą 20 procentų asmenų, kurie buvo užsikrėtę koronavirusu, per 90 dienų yra diagnozuojamas psichinis sutrikimas.

Tada pamąsčiau: „Nieko sau, pasaulyje koronavirusu serga arba jau persirgo milijonai žmonių, ką, tiek daug turės psichinių sutrikimų?“ Atvirai pasakius, netikiu. Dabar kiekviena žiniasklaidos priemonė cituoja įvairius neaiškių „specialistų“ svaiščiojimus ir pamąstymus, kad gali būti taip ir anaip... Bet juk gali ir nebūti... Taigi, nusprendžiau daugiau panašių straipsnių nebeskaityti, nes tikrai jie pozityvo ir jėgų sveikti toli gražu neprideda...

Visgi, už akių tiek per TV ekranus, tiek internetinėje žiniasklaidoje vis užkliūdavo žinios, kad vis daugiau Lietuvos žmonių guli intensyvios terapijos skyriuose su prijungtais deguonies kvėpavimo aparatais ir ligoninėse sparčiai mažėja laisvų lovų.

Temperatūra vis laikėsi

Bandžiau nuvyti neigiamas mintis šalin... Pasimatavau temperatūrą: 37,7 °C laipsnių. Taigi, puoliau vėl darytis čiobrelių ir aviečių arbatos, įsidėjau šaukštą medaus ir supjausčiau visą citriną. Pakilus iš lovos, svaigo galva, šiek tiek mėtė į šonus, ėmė silpnumas... Reikės gerti paracetamolio dozę, tad nusprendžiau prieš tai suvalgyti bent sumuštinį. Apetitas - nulinis, tad vargais negalais į burną sukišau duonos riekelę, pagardintą sviestu ir lašišos filė. Dar pamąsčiau: „Kai nesirgdavau, lašiša buvo lyg delikatesas, o dabar ne valgau, bet ryju per prievartą...“

Nors nuolat galvą durstė skausmai, o regimas vaizdas - lyg per miglą, tačiau visgi prisiverčiau prisėsti prie kompiuterio ir keletą valandų padirbėti. Tada pamąsčiau: „Kada pagaliau visa tai baigsis? Kažkoks nesusipratimas - sunku prie kompiuterio suregzti sakinį. Eina devinta sirgimo diena, o būklė negerėja, bet net prastėja.“

Dar, kaip tyčia, telefonu iš Vilniaus paskambino draugas ir papasakojo, kaip jo žmona, serganti koronavirusu, apie aštuntą-devintą sirgimo dieną ėmė dusti ir greitoji ją išgabeno į ligoninę. Jutau, kad pats kvėpuoju lyg per kokį koštuvėlį, o giliau įkvėpęs oro savaime imu kosėti... Tokios draugo žinios apie žmoną tik dar labiau įnešė sumaišties į jau devintą dieną mano sergančią ir nuolat skausmų kamuojamą galvelę...

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite