Savo ainiams, laikui ir istorijai. Margelių istorija

Kaunas

Nuotr. iš Jono Praškevičiaus archyvo

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

48078

Iš visų potyrių, susijusių su kokiais nors gyvenimo atradimais, užvis geriausia – atrasti Žmogų. Jis, tas spalvingos ir neramios sielos žmogus, netikėtai išniro skaitant nufotografuotus liniuoto popieriaus lapus, išmargintus labai stropia, sakytum, itin atsakinga rašysena, taip derančia visam tam, apie ką rašė. Ir tiesiog šventvagystė būtų pagalvoti, kad kitaip – mažiau atsakingai – būtų galima rašyti savo kaimo istoriją.

Tos istorijos autoriaus Romualdo Praškevičiaus gyvųjų pasaulyje jau senokai nebėr. O dar anksčiau pasitraukė kaimas – Margeliai, dar 1986 metais panaikintas iš visų valdiškų sąrašų, nes paskutinis jo gyventojas dėl melioracijos buvo priverstas išsikelti.

Iš sąrašų išbraukti paprasta. Tačiau plačios ir gražios giminės, kurios medis toks gyvas ir toks šakotas, atminties Margelių laikas neišbraukė. Tikiu, kad dabar, paskaitę kaimo istoriją, į savo atmintį šį vardą įsirašysime ir mes.
Vieta, kur buvo Margeliai, priklauso Žiežmarių apylinkei ir nuo Žiežmarių nutolusi apie 8 kilometrus, prisiglaudusi Jonyliškių miško pakraštyje. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – ne per toliausiai – Kairiškės, kur neseniai rinkomės atidengti paminklo Vyčio Kryžiaus kavalieriui Matui Kaupui.

Pirmą kartą paminėtas 1836 metais, įvairių laikmečių sąrašuose minimos 3 sodybos, tai su 16, tai su 17 ar 20 gyventojų.
Paskutinis Margelių kaimo gyventojas Romualdas Praškevičius dėl melioracijos apie 1980 metus išsikėlė į Pakertus iš tos žemės, kurią iš esmės savo šeimai, o vėliau – ir giminei, savo rankomis kažkada sukūrė Daminas Šiugžda.
Skaitai tą kaimo istoriją ir tarsi plauki laiku, galvoje pinasi sąsajos su legenda apie Gedimino sapną – juk ir Daminas Šiugžda toje miško vietoje, kur pavargęs užsnūdo, taip pat tarsi įkūrė sostinę – namus, kur gimė jo vaikai, vaikų vaikai... Istorija apima kelias giminės kartas – kiek siekė R. Praškevičiaus gyvenimiška patirtimi paremta atmintis bei iš senesnės kartos surinktos žinios. Gražaus, dabar jau nevartojamais žodžiais nusagstyto pasakojimo negali nelyginti ir su Ievos Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimu“, kai romane giminės pradininkas, taip pat kaip ir Daminas Šiugžda, laukinėje vietoje vertė velėnas ir kūrė dirbamą žemę, rovė kelmus, rentė trobesius...

Be abejo, parūpo daugiau sužinoti apie tą eilinį ( ar tikrai?) kaimo žmogų, nusprendusį parašyti Margelių istoriją – juk tai taip neįprasta!
Laimei, vienas iš Romualdo Praškevičiaus sūnų – Kauno rajono Babtų seniūnijos seniūnas Jonas Praškevičius – ne tik maloniai leido mūsų laikraštyyje paskelbti savo tėvelio surašytą kaimo istoriją, bet ir pasidalino nuotraukomis, papasakojo apie patį istorijos autorių.
Kaip ir jo protėviai, gyvenę Margeliuose, Romualdas Praškevičius buvo nagingas, darbštus žmogus. Ir ne tik. Mėgo, kaip šiandien pasakytume, netradicines veiklas. Nors pagrindinis užsiėmimas, iš kurio pats ir šeima duoną valgė, buvo arpų gamyba (toks įrenginys, skirtas grūdams valyti), yra padirbdinęs apie 100 arpų, mokėjo jis viską – turėjo kalvę, mokėjo staliaus darbus, puikiai griežė akordeonu ir bajanu, domėjosi daržininkystės naujovėmis. Praškevičių giminaitė kaišiadorietė Nijolė Kriugždaitė sakė iš vaikystės visam gyvenimui įsiminusi vešlias vynuoges sodybos kieme, tais laikais tai buvo labai retas dalykas.
– Tokių skanių vynuogių kaip tėvų namuose nepavyksta aptikti iki šiol, nors esu išbandęs ne vieną veislę, - kalbėjo ir Jonas Praškevičius.
Vienu metu kilo sumanymas gaminti čerpes. Jas liejo iš cemento, tam reikalui ir dirbtuves turėjo. Kolūkiniais laikais R. Praškevičiui net skirdavo pagalbininkų, jo dirbtuvėse pagamintomis čerpėmis dengė fermų stogus. Pokario metais Romualdas
Praškevičius sugalvojo daryti kaliošus. Į sodybą atsiveždavo aviacinių padangų ir iš jų meistraudavo šį apavą. – Į senatvę tėvelis suspėjo padėti sudaryti giminės medį, kuris apima keturias kartas, - pasakoja sūnus.
Matyt, Romualdas Praškevičius turėjo ir literatūrinę gyslelę, jei taip sklandžiai ir vaizdingai sudėliojo savo kaimo istoriją, nors į mokyklą buvo leistas tik vieną žiemą... Skaitykime ir mokykimės.

Margelių istorija

Romualdas Praškevičius su sūnumi, būsimuoju Babtų seniūnu Jonu Praškevičiumi

Tūkstantis aštuoni šimtai apie keturiasdešimtuosius metus Kairiškių kaimo jaunuolis Daminas Šiugžda grįždamas iš vakaruškų (taip tada vadino šokius) iš Kazokų kaimo į Kairiškes, eidamas tiesiai per mišką, kurį dabar vadina Jonyliškių mišku, ėjo per išdžiūvusių ir iškirstų medžių plotą, tuo laiku vadintą pratalynka arba prašvaikštė. Ir jis toj prašvaikštėj sugalvojo pailsėti. Atsigulė, nes buvo šilta vasaros naktis, ir užmigęs susapnavo gražų sapną. To sapno gerai prisiminti negaliu, bet kažką apie labai gražius pastatus, žalumynus, gėlynus ir panašiai. Ir jis prabudęs ilgai galvojo, kad čia gali būti jo gyvenimo permaina.

Parėjęs namo į Kairiškes, papasakojo savo draugams namiškiams apie savo sapną ir prašė draugų, kad padėtų jam padaryti pradžią, pradėjo platinti tą prašvaikštę. O tuo laiku miškai buvo nesuvalstybinti ir neatskirti nuo kaimo ar dvaro žemės. Taigi miške kas kaip norėjo, taip ir šeimininkavo. O Šiugždai Daminui iš Kairiškių iki tos prašvaikštės ateiti buvo du varstai (kaip tuo laiku skaičiavo, dabar – virš dviejų kilometrų, o to miško dydis maždaug du šimtai aštuoniasdešimt hektarų). Artimiausi kaimai prie miško buvo nedideli, iš vakarųpusės buvo Jonyliškių kaimas, o iš pietų – Silviškių dvaras ir Kurniškių mažas dvarelis, Kazokų kaimas tik siauru tarpu siekė mišką. Iš rytų pusės – Kairiškėlių nedidelis kaimelis, iš šiaurės – Kairiškės ir mažas Pridotkų kaimas. Taigi pietų pusėje to miško gyventojai priklausė Kalvių parapijai, Kruonio valsčiui, o pietų pusėje – to paties valsčiaus Darsūniškio parapijai, nes tada Kruonyj bažnyčia buvo, bet ji priklausė kokiem tai unitams. Tik po pirmojo Didžiojo karo tą bažnyčią perėmė krikščionys ir sudarė Kruonio parapiją.
Šiaurės pusėje Kairiškės, Kairiškėlės ir Pridotkai priklausė Žiežmarių valsčiui ir parapijai.

Nauja Damino Šiugždos gyvenvietė buvo pavadinta Margeliais ir priklausė Darsūniškio parapijai, o po Pirmojo karo perėjo į Žiežmarių parapiją ir valsčių. O tas vardas – Margeliai – buvo vartojamas dar prieš Damino Šiugždos atėjimą ten gyventi, nes Kairiškių kaimo kitoje pusėje buvo dar vienas miškas su prašvaikšte, kurią vadino Margai, tad šitą, kiek mažesnę, pavadino Margeliais, nes Kairiškių vyrai, daugiausia jaunimas, ten naktimis jodavo arklių ganyti. Taip vakarais ir tarėsi – kur šiandien josim, ar į Margus, ar į Margelius.
Po to, kai Daminas Šiugžda pradėjo šeimininkauti, prašvaikštė pasikeitė, tapo dirbama žemė. Pradžia buvo sunki: darbo įrankiai – matikas, kastuvas ir kirvis šaknims kapoti, kelmus versti ir padaryti dirbamą žemę, tinkamą sėti grūdams. Trobesiams statyti medžiagos buvo užtektinai, nes platino savo valdas ir kirto mišką į visas puses. O toje vietoje, kur ilsodamas sapną sapnavo, pastatė namą. Kai sutvarkė trobesius, tada apsivedė. Žmoną paėmė iš Kruonio valsčiaus Pastrėvio kaimo. Pastrėvio kaimas buvo toje vietoje, kur Strėvos upė įteka į Nemuną. Statant elektrinę tą kaimą sunaikino.
Taigi Daminas Šiugžda apsivedęs užgyveno nemažą šeimą – šešias dukras ir du sūnus, sūnūs buvo jauniausi.
Tuo laikotarpiu, kai Šiugždos šeima buvo jauna, išleistas caro valdžios toks įstatymas, kad reikia suvalstybinti miškus ir
atskirti nuo kaimų ir dvarų žemių.Valdžios tam darbui buvo atsiųsti žmonės, juos vadino iliustratoriais. Tai tie iliustratoriai ir pas
Šiugždą atėjo dirbti, tuomet Šiugždai atsirado galvosūkis, nes buvo išplatinęs savo žemes iki 20 hektarų, o vis tik norėjo turėti daugiau, šeima nemaža. Pradėjo iliustratorių prašyti, žinoma, reikėjo ir pafundyt. Tuo laiku ėjo kontrabanda iš Rytprūsių – per Nemuną perveždavo spirito, tai Šiugžda pavažiavo arčiau Nemuno ir parsivežė gorčių spirito. Gal jis ir daugiau parsivežė kaip gorčių, bet buvo šneka apie gorčių. Tada iliustratoriai padarė rubežius plačiau, padarė sklypą keturkampį keturiasdešimties decinų arba keturiasdešimt penkių hektarų. Bet rubežiai buvo neaiškūs – kiek prakapojo linijas, kiek tičkas užkišo. Tada Šiugžda samdė darbininkus ir tomis linijomis kasė griovį aplink visą sklypą, kur padarė rubežius iliustratoriai. Taigi ir vėl atsirado daug darbų: kirst miškas iki tų griovių, vartyt kelmus ir padaryt dirbamą žemę, nors tada jau buvo užgyvenęs jaučių ir žagrę. Bet su žagre ne ką nuveiksi šaknimis susipynusioje dirvoje, kai visa technika buvo matikas, kastuvas ir kirvis.
Dar pagyveno keletą metų, šeima paaugo, ir vyriausiąją dukrą išleido už vyro – Antano Praškevičiaus, į Kazokų kaimą. Dukros
vardas buvo Agota. Tada žentas daug padėdavo tvarkyti ūkį, bet staiga atsirado nauja bėda – caro vyriausybė išleido tokį įsaką: kurie kaimai turi daugiau žemės, atveždavo iš Rusijos žmonių, žinoma, rusų, ir apgyvendindavo kaimo žemių krašte, būktai padėti apdirbti kaimui žemę. Bet valdžios galvosena buvo kita – carui rūpėjo surusinti Lietuvą, ir buvo kaip sargybiniai užverbuoti, kad kaime nebūtų kokios organizacijos sukilimui.
Tuo laiku žmonės tuos atėjūnus vadino babiliais. Taigi ir Šiugždai grėsė tas pavojus, kad pagal žemės plotą galėjo pasodinti babilių. Tai kuomet Šiugždą vieną dieną apėmė baimė dėl to babiliaus, tai nesulaukė nei kitos dienos, ale naktį nuėjo pas žentą Praškevičių, prisikėlė iš miego ir pradėjo prašyti eit pas jį gyventi. Ir sakė: „Eik, žente, pas mane, ir gyvensim. Žemės užteks, o jei neisi, tai gali atvežti kokį burloką, ką nemažnės nei garsiau sukosėt“. Ir Šiugžda žentui sakė: „Dabar dar mano bernaičiai maži, o ar jie užaugs, ar gali numirt, bet jei užaugs, tai tu, žente, ir mano sūnūs pasidalinsit tą visą žemę į tris dalis kaip trys broliai, o mergaites gal visas išleisim už gerų vyrų, duosim pasogą“. Tai žentas ir sutiko, atėjo gyvent, o žento brolis Mykolas liko gyventi namuose, nes viename name gyveno du broliai Praškevičiai.
Tai tada ir prasidėjo Antano Praškevičiaus gyvenimas Margeliuose. Tas įvykis buvo 1868 metais, tais metais ir sutartį padarė, ir gyveno viename name su uošviu kaip viena šeima. Žentui teko dirbti sunkiausi darbai, tą žemės plotą išdirbti ir daugiau trobesių pastatyti. Ir pastatė didelį kluoną, kitus trobesius patvarkė, ir keturias švogerkas (žmonos seseris) išleido už vyrų. Viena išėjo į Paulenkos kaimą už Dičkaus Kruonio valsčiuje, antra – į Žiežmarius už Lukševičiaus, trečia – į Kairiškes už Kalaušio, ketvirta – į Kairiškėles už Kriugždos. O jauniausia išėjo vėliau, jau žentas buvo atsiskyręs. Išėjo į Jonyliškių kaimą už
Morkūno.

O tas žento bendras gyvenimas su uošviu truko aštuonerius metus. Ir kai sūnūs pradėjo žentą bombarduoti ir reikalauti, kad išeitų, prasidėjo didelė nesantaika, barniai, teismai. Ir kada per tą riziką uošvis nieko nelaimėjo, nes dokumentai galiojo, tada pradėjo žentą šnekinti, kad atsiskirtų atskirai gyventi ant ketvirtos dalies viso ūkio. Tai žentas ir sutiko, nes jau buvo gerai įgrisus nesantaika. Tada padarė kitą sutartį ant ketvirtos dalies, ir kadangi senovės ūkininkavimas buvo trilaukis, tai Margelių žemė buvo suskirstyta į tris laukus: taip vadinamus rugių ir žiemkenčių laukus, kitas – vasarojaus laukas ir trečias – pūdymas.
Tam pūdyme ganydavo gyvulius, daugiausia – po pievas, o dirvas ruošdavo sėti žiemkenčius rugius ir kviečius. Ir tie laukai buvo ištvarstyti tvorom, nuo gyvenvietės iki miško buvo trys tvoros, o aplink visą lauką pamiške irgi buvo tvora. Bet ta pamiškinė tvora tai greičiau išnyko neremontuojama, o tos trilaukių tvoros buvo ilgai – maždaug iki 1925 metų, bet vėliau jų neremontavo. Ir tos tvoros buvo daugiau kraipytinės (taip vadino – nukala eilę ąžuolinių kuolų, ir kur gražios eglės šatros (kartys), tai skeldavo pusiau ir pynė kaip kaišalą tarp tų kuolų. Iš to galima spręsti, kokie darbštūs buvo Margelių žmonės.
Tas šatras iš miško daugiausia nešdavo ant pečių. Žentą atskiriant ant ketvirtos dalies, davė visuose trijuose laukuose po gabalą – tai prie tvoros, tai kokį kampą. Ir davė trobesių dalį, ir žentas pradėjo statyti trobesius, daryti atskirą sodybą prie uošvio sodybos. Dalybos ėjo be matininko, tik su liudininkais apylinkių pirmininkų (tuo laiku taip vadinosi starasta ir vibornas starastos padėjėjas). Surašė sutartį, pasirašė liudininkai ir statrasta. Tą sutartį žento brolis Mykolas nunešė į Vilnių, į vadinamą Vilniaus palatą, ir užtvirtino.

Nuo tada prasidėjo naujas Antano Praškevičiaus gyvenimas. Žinoma, nelengvas – trobesiai reikėjo tvarkyti, ir vaikai buvo trys. Vyriausias buvo sūnus vardu Antanas, ir dvi mergaitės – Marcelė ir Levosė. Bet – vėl nauja nelaimė. Mirė žmona Agota. Likęs su trim mažais vaikais ilgai laukti negalėjo, apsivedė su kita – Lasotaite iš Kruonio. Su antra žmona susilaukė keturių trys dukros – Magdalena, Pranė ir Ona. Susidarė nemaža šeima, o žemės nedaug, pragyventi buvo sunku. Aplankė nauja nelaimė – dar dukrelės buvo mažos, kai mirė ir antroji žmona. Praškevičius pragyveno dar kelerius metus, sveikata buvo silpna po sunkių darbų. Teko atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuomet gaspadoriauti liko pirmosios žmonos vyriausias sūnus Antanas, jį vadino Antuku, kad būtų skirtingas vardas nuo tėvo. Ir Antukui gaspadorystės pradžia buvo sunki. Dvi seseris pirmosios tėvo žmonos išleido už vyrų į Jonyliškių kaimą: Marcelę už Juozo Lekavičiaus, o Levosę – už Antano Morkūno. Antros žmonos sūnus ir visos dukros išėjo į Ameriką. Pradžią
padarė jų dėdė iš Kruonio Juozas Lesota. Jis pirmas išėjo ir tada rašė laiškus, siuntė iškvietimus arba, kaip tada vadino, šipkartes. Ir vienas po kito – brolis Aleksandras ir trys seserys Magdė, Pranė ir Ona išvažiavo į Ameriką. Kol dar viena sesuo – Ona – buvo neišvažiavusi, apsivedė brolis Antanas. Buvo jau suaugęs vyras, apie 30-ies metų. Paėmė žmoną iš Juknonių kaimo, Martyno Šalkausko dukrą Emiliją. Martynas Šalkauskas gyveno su broliu Mykolu viename name, turėjo valaką žemės. Mykolas augino vieną sūnų, o Martynas turėjo tris sūnus ir tris dukras.

Mykolo sunus Bolesius turejo pašaukimą mokytis, tai Mykolas praše brolio, kad padetu jam leisti į mokslus sūnų, už tai žadėjo atiduoti Martynui savo dalį žemės, nes tuo laiku mokslas buvo brangus. Taip išleido į gimnaziją, po to – į seminariją, kuri buvo Sankt Peterburge. Bolesius, baigdamas mokslus, prieš paskutinį įšventinimą atsisakė kunigystės ir nuėjo į kariuomenę. Buvo aukštas karininkas, per karą – divizijos vadas. Po karų grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Alytaus apkrities komendantu. Ten susipažino su dvarponio dukra ir vedė. Tas dvaras buvo už Alytaus, prie Miroslavo. Boleslovas nuėjo ten gyventi, pasiėmė ir savo tėvus. Dar buvo gyvi senukai, kai jis, neilgai pagyvenęs, numirė, o Boleslovo žmona jau buvo nuo jo pabėgusi į Lenkiją. Tuomet tėvai paskvietė gyventi brolio sūnų Joną, kuriam atsikėlus ir kiek pagyvenus, Boleslovo tėvai mirė. Jonas prie Miroslavo gyveno iki karo pradžios, paskui grįžo į Juknonis. Vyriausias Martyno sūnus Zigmantas išvadžiavo į Ameriką, antroji duktė Emilija ištekėjo už Praškevičiaus, trečioji – Justina – apsivedė su Rasiukevičiumi iš Žiežmarių. Vėliau Rasiukevičius perėjo gyventi į Kalvių dvarą. Ketvirtas sūnus Olesius buvo pašauktas į caro armiją, po Pirmojo didžiojo karo grįžo į namus, apsivedė ir gyveno Juknonyse, tik po kolektyvizacijos persikėlė į Kaišiadoris. Penktas sūnus Jonas buvo pašauktas pirmą į Lietuvos kariuomenę, bet buvo laikomas savanoriu, grįžęs už tai apdovanotas keturiais hektarais žemės. Neilgai pagyvenęs Juknonyse, išėjo gyventi pas dėdę į Geištarų dvarą už Alytaus, į Juknonis grįžo prieš Antrąjį karą. Šeštoji duktė Filomena išėjo už vyro Kazimiero Šiugždos į Margelius, ir tada Margeliuose buvo dvi Šalkauskaitės. Tik pirmoji, Emilija, atėjo už Praškevičiaus 1907 metais, o Filomena už Šiugždos – 1921 metais.
...O dabar sugrįšim kiek atgal ir pakalbėsime apie Šiugždų gyvenimą po žento atsiskyrimo. Daminas Šiugžda gyveno ilgai. Dar jam gaspadoriaujant sūnūs apsivedė. Vyresnis Barnasius paėmė žmoną iš Kairiškių kaimo – Marijoną Čepulionytę, o jaunesnis Ignasius – Antaniną Daunoravičiūtę iš Žiežmarių. Gyveno viename name. Barnasiaus Marijona pagimdė 14 vaikų, bet užaugo tik du sūnūs Vincentas ir Kazimieras. Vincentas išėjo į Ameriką ir negrįžo, o Kazimieras buvo pašauktas į caro kariuomenę. Buvo artileristas, daug teko būti fronte. Per revoliuciją perėjo pas raudonarmiečius, ilgokai ten tarnavo, iš viso Rusijoje išbuvo 9 metus. Sugrįžęs namo tėvus rado gyvus ir sveikus, greitai apsivedė su Filomena Šalkauskaite ir gyveno Margeliuose.

Po Margelių obelimi...

Ignasiaus Antanina irgi pagimdė14 vaikų, o užaugino 9: šešis sūnus ir 3 dukteris. Vyriausias Jonas žuvo jaunas – vežant didelį vežimą šiaudų kūlių, vežimas virto, Jonas žuvo papuolęs po vežimu. Antrasis Pranas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, grįžęs gavo žemės sklypą – 18 hektarų Silviškių dvare, netoli Margelių į pietų pusę, vėliau tą dvarą pavadino Kovaičių kaimu, nes ten visa žemė buvo išdalinta savanoriams.
Trečias sūnus Stasys Margeliuose gyveno ilgai, bet prieš karą, dar smetoniniais laikais, nusipirko žemės sklypą Kairiškėlėse iš Juozo Majausko ir apsigyveno ten. Ketvirta dukra Emilija ištekėjo už vyro Boleslovo Rasiukevičiaus į Žiežmarius. Penktas sūnus Petras mokėsi, tapo kunigu. Šeštas sūnus Mykolas visą laiką gyveno Margeliuose, Pridotkų kaime buvo pirkęs 16 ha žemės sklypą. Septinta duktė Pranė išėjo už vyro Novelskio į Palomenės kaimą, bet po karų gyveno pas brolį kunigą Alytuje. Aštuntas sūnus Zigmas jaunystėje daugiausiai gyveno pas brolį kunigą, tik po karų grįžo į Margelius. Jauniausia, devinta dukra Antanina, buvo silpnos sveikatos, gyveno pas kunigą, kai buvo klebonas Vievyje, tada kunigas jai nupirko namą.
Tai tokia buvo Damino Šiugždos vaikų istorija.

Margelių paveikslą pagal senas nuotraukas Jonui Praškevičiui nutapė Jonas Šidlauskas

Fondas

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt