Angle down Atgal

Savanorių pagerbimas Leliūnų seniūnijoje

2016 metais, artėjat valstybės šimtmečiui, žurnalistas ir visuomenės veikėjas, knygų „Lietuvos karžygiai. Vyties kryžiaus kavalieriai“ autorius Vilus Kavaliauskas dirbo LR Vyriausybėje ir buvo paskirtas į pasiruošimo šimtmečio šventei komisiją. Reikėjo pagerbti šalies istoriją, žmones puoselėjusius ir saugojusius valstybę.

Kaip vieną pirmųjų punktų į programą įrašius savanorių pagerbimą visoje Lietuvoje, susidūrė su biurokratija, teko nuleisti rankas, atsisakyti darbo komisijoje. Eilutė apie savanorių pagerbimą, punktai dėl Vyčio bei Smetonos paminklų pastatymo iš programos buvo išbraukti. Rengiant šventės programą Vilius Kavaliauskas asmeniškai apskambino į 420 seniūnijų, kuriose buvo 1918 – 1920 metų savanorių. 295 seniūnijos pagerbė jų atmintį, o Pakalniai yra 296 – sis savanorių atminimą įamžinęs miestelis. Mūsų valdžia menkai įsivaizduoja, kokie aktyvūs yra mūsų žmonės. Pakalniai yra unikalus atvejis – nebuvo valsčiumi, neturi seniūnijos statuso savo pinigais ir darbu pastatė paminklą.

Švenčiant Mindaugo karūnavimo Lietuvos karaliumi dieną Leliūnuose pašventintas prieš du metus pastatytas paminklas, įamžinantis Vyties kryžiaus kavalieriaus Liudo Sinkevičiaus ir 37 miestelio bei apylinkės patriotų atminamą į besikuriančios Lietuvos kariuomenę įstojusių po Leliūnų išvadavimo.

Rugsėjo 26 dieną Utenos rajono Pakalnių seniūnaitijoje atidengto paminklo Lietuvos savanoriams istorija kiek kitokia. Įamžinti 19 Pakalnių parapijos savanorių atminimą kilo dim. plk. Vitui Antanui Kelevišiui bendraujant su pakalniškiui Danieliui Kvartūnui, o idėjos įgyvendinimą prisiėmė Utenos rajono savivaldybės tarybos narys Raimondas Kelevišius. Akmenį, kurį skulptorius Valentinas Šimonėlis (jis yra daugelio projektų mecenatas, praeitais metais jo sukurtas paminklas „Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę“ atidengtas Žalgirio mūšio lauke, dalyvaujant Lietuvos ir Lenkijos prezidentams ir ministrams pirmininkams) pavertė paminklu, padovanojo pakalniškis Zenius Druskis. Paminklo pastatymas valstybei nekainavo nė cento biudžeto lėšų.

Paminklai Leliūnuose ir Pakalniuose galėjo būti atidengti tuo pačiu laiku, tačiau iškilo nenumatyta kliūtis – valstybinės žemės paminklui Pakalniuose išskyrimas, ir tik Anapilin išėjusio tuometinio Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Audriaus Remeikio pastangų dėka miestelio centre buvo skirta pėda žemės.

Paminklus pašventino klebonas teol. Lic. Audrius Šukys, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos aštuntosios rinktinės 807 kuopos Garbės saliuto skyriaus savanoriai šautuvų salvėmis pagerbė Tėvynę, savanorius ir Pakalnių krašto žmones. Pašventinimo ir atidengimo ceremonijoje dalyvavo Atsargos karininkų sąjungos, seniūnijos gyventojai ir visuomenės atstovai, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Utenos skyriaus nariai, Lietuvos šaulių sąjungos plk. Prano Saladžiaus 9 osios rinktinės šauliai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių Utenos skyriaus ir Utenos rajono savivaldybės tarybos nariai.

Po sėkmingos Panevėžio - Kurklių operacijos, įvykdytos 1919 metų gegužės 18 – 23 dienomis visai logiška tolimesnė įvykių eiga – likusios Lietuvos teritorijos laisvinimas Kupiškio – Utenos operacija, įvykdyta gegužės 23 - birželio 2 linijoje Pakalniai – Leliūnai – Debeikiai – Svėdasai – Kupiškis – Vabalninkas.

Visuomenės veikėjas Alvydas Malinauskas išskyrė Pakalnių išvadavimo mūšio intensyvumą. Lietuvos kariuomenė, užėmė vyraujančią 212 aukštumą, miestelyje vyko durtuvų kautynės, kuriose žuvo kariai Kazys Radzevičius, Vincas Ruzbartas, Petras Didžiulis, Kazys Račkauskas. Žuvusių tarpe yra karių iš dabartinių Lenkijos aneksuotų teritorijų. Pakalnių išlaikyti nepavyko,- gal dėl to, kad po Panevėžio – Kurklių operacijos į Lietuvos kariuomenę stojo daug savanorių ir naujokai nebuvo pakankamai apmokyti. Pakalniai ir Leliūnai išvaduoti pirmomis birželio dienomis. Įdomus faktas Balio Juodzevičiaus pateiktas Utenos krašto enciklopedijoje: „Pirmoji savanorių vora judėjo Alantos – Pakalnių vieškeliu link Utenos. Savanoriams vadovavo karininkas Kazimieras Ladyga. Šiame ruože buvo įsitvirtinęs bolševikų III brigados VII Lietuvių pulkas.“

Vilius Kavaliauskas kalbėjo, kad istorija yra dalykas, sukuriantis pagrindą ant kurio mes gyvename. 1919 metų gegužės mėnesio puolimo eigoje Lietuvos kariuomenė išmušė bolševikus iš Pakalnių ir Leliūnų, karininko Vinco Šaudžio kuopa paėmė į nelaisvę 20 priešo karių, mūšiuose pasižymėjo ir už kovinės užduoties įvykdymą kartu su karininku Vincu Šaudžiumi pirmuosius Vyties kryžius gavo pirmojo pėstininkų pulko kapelionas Vilius Balandis ir eil. Pr. Bukučinskas.

Savanoriai istorinis fenomenas. Žmonės, nežinodami kokia valstybė susikurs, nežinodami kokia bus ateitis, ėjo kautis matydami savo valstybės viziją.

Pagerbdami savanorius mes užsitikriname savo ateitį. Jei nepagerbsime žmonių kūrusių valstybę, vargu ar kada kažkas prisimins mus. Nesame garsūs partizanai, nepadarėme žygdarbių. Mes pragyvenome šį laikmetį ir atkūrėme valstybę ir mūsų darbas neleisti jai užgęsti, neleisti sugriūti, neleisti išsivaikščioti.

Lietuvoje buvo 1788 Vyties kryžiaus kavalieriai, kurių sąrašas sutilpo į 7 tomus po 800 puslapių, radau 1400 žmonių šeimas ir mačiau, kad tie žmonės gyvena labai skurdžiai, žemiau Lietuvos vidurkio. Žmonės, kurių tėvai ir seneliai kūrė valstybę nėra verslūs, bet šias šeimas vienija tai, kad jų vaikai neišvažiavo į anglijas ar airijas. Jie gyvena skurdžiau, nei būtų gyvenę emigracijoje, bet mano, kad tai yra jų valstybė ir šioje valstybėje reikia gyventi.

Istorijos pagerbimas – tai, kas formuoja pilietinę visuomenę. Šiuo atveju aktyviai Pakalnių bendruomenei nereikėjo nei valstybės, nei savivaldybės, net seniūnijos biudžeto. O akmuo su Pakalnių didvyrių vardais pergyvens ne tik mūsų kartą, tai palinkėjimas mūsų valstybei – būti amžinai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite