REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Jaunimas2018 m. Lapkričio 15 d. 13:38

„Šaltinėlio“ filiale vyko susitikimas su rašytoja Renata Šerelyte

Šiauliai

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt


60465

Lapkričio 14 d. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filiale (Trakų g. 20) vyko edukacinis garsinio skaitymo užsiėmimas-susitikimas su prozininke, poete, dramaturge, literatūros kritike, scenarijų ir dainų tekstų spektakliams, videofilmams, televizijos laidoms kūrėja, žurnaliste Renata Šerelyte, rašančia ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiems.


Foto galerija:

5bed3e702374d.jpg
5bed3e737e0be.jpg
5bed3e73c612d.jpg
5bed3e762d914.jpg

Tai viena labiausiai į užsienio kalbas verčiamų Lietuvos rašytojų. Jos kūrybą galima skaityti ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, rusų, švedų, gruzinų, lenkų, italų, anglų kalbomis. Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys pasirodė 1995 m., o nuo tada jau išleistos 25 autorinės knygos. R. Šerelytės kūryba įvertinta įvairiomis literatūrinėmis premijomis. Knyga paaugliams „Jundos lemtis“, pasirašyta Skomanto slapyvardžiu, buvo išrinkta geriausia Metų vaikų ir paauglių knyga, kuriai 1997 m. buvo įteikta Šarūno Marčiulionio premija už geriausią knygą vaikams. Aštuonios knygos nominuotos Metų knygos rinkimams:„Krakatukų pievelė“ (2007), „Balzamuotojas“ (2007), nominuota Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje, „Trenktukė, liūno vaikas“(2009), „Mėlynbarzdžio vaikai“ (2009) „Krakatukų jūra“ (2010, „Krakatukai kosmose“ (2012), „Rebekos salos“ (2015) „Žvaigždžių medžiaga“ (2017). "Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai" sąraše - 2007 m. išleista knyga „Krakatukų pievelė“.

Renginio metu viešnia perskaitė ištrauką iš knygos „Krakatukų jūra“, o pokalbio su klausytojais temas įkvėpė pradinukų iš Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, „Juventos“, Salduvės, Vinco Kudirkos progimnazijų ir Šiaulių Sanatorinės mokyklos klausimai.

Susitikimo metu rašytoja užsiminė ir apie planuojamas išleisti dvi naujas knygas: vieną skirtą mažiesiems skaitytojams apie krakatukus, o kitą – romaną apie partizanus.

Pasibaigus renginiui, nesinorėjo taip greitai atsisveikinti su rašytoja, todėl ir biblioteka paruošė klausimų:

Rašote ir suaugusiesiems, ir vaikams. O kam lengviau rašyti?

Nenorėčiau išskirti. Reikia tiesiog rašyti ir vienam, ir kitam skaitytojui atsakingai, nuoširdžiai, būti atvirai. Aišku, skiriasi žanrai, tad ir skaitytojai skirtingi, o tai lemia kitokią specifiką. Nors prie vaikų yra visai kitoks priėjimas, kalba visiškai skiriasi – vienaip tu kalbi, vaikui, paaugliui ir kitaip suaugusiam skaitytojui. Tad čia jau reikia mokėti persijungti.

Minėjote, kad jūsų mėgstamiausias rašytojas DŽ. R. R. Tolkinas. Tad kas jus įkvepia, žavi jo kūryboje?

Šiaip „Karakatukų pievelę“ įkvėpė Tuvės Janson „Muminukų slėnis“, tad šis įkvėpimas yra ir iš sąmonės, ir iš pasąmonės. Tai vieta, kurioje labai gera, kurioje tarsi sustojęs laikas, tai tokia vieta, kur tu jautiesi saugus. Tavo vaikystė labai graži ir visi tave myli ir iš bet kokios situacijos visada rasi išeitį. O Tolkino kūryboje labiausiai žavi jo sukurtas įspūdingas pasaulėvaizdis, visa jo mitologija, kuri yra labai įspūdinga. Nes kiek aš bandžiau skaityti Tolkino pasekėjų, tai buvo neįmanoma skaityti, nes tokį rašymą reikia justi. Labai žavi puiki kalba, tas rūstumas, tam tikra labai stipri ideologija. Viskas taip pateikta, tarsi tas mitologiškas pasaulis būtų labai tvirta sistema. Tai man tikrai daro įspūdį.

Tai kaip manote, rašytoju gimstama ar tampama?

Labai sunku pasakyti. Jei žiūrėčiau tik pagal save, tai jau nuo 10 metų atrodė, kad rašymas man yra beveik kaip kvėpavimas. Kaip žuviai yra įgimta plaukti, tai man įgimta rašyti. Tai tiek natūralu, kad net mokytis to nereikia. Žinoma, reikia labai daug skaityti gerų knygų, kad matytum, kaip reikia rašyti ir kaip nereikia ir nenori rašyti. Nors dabar dažnai rašytojais tampama per kūrybinio rašymo akademijas ir panašiai. Nors aš esu šiuo atžvilgiu griežta – jei žmogus nemoka gramatikos, neturi kalbos jausmo, tai tas pas pats kas muzikantui neturėti muzikinės klausos. Tad jei rašytojas neturi kalbinės klausos, man jis nėra rašytojas.

O kokį įsivaizduojat savo skaitytoją? Kas jūsų adresatas?

Adresatas būna labai įvairus. Tačiau keletas žmonių man yra pasakę, kad „tave skaito tie, kurie knygų neskaito“. Ypač man džiugu, kai taip pasakoma apie vaikus. Kaip teko girdėti, viena mergaitė, kuri nesidomėjo knygomis, paėmė į rankas „Karakatukus“ ir taip atrado skaitymą. Tai toks pasakymas rašytojui yra pats geriausias komplimentas. Tai yra rašymo prasmė ir esmė. Juk rašai ne tam, kad knygą pasidėtum į lentyną ir į ją žiūrėtum. Man ypač svarbus rašymas vaikų publikai, nes čia prasideda ir kalbos jausmo, estetikos ugdymas. Tad vaikiškos knygos turi būti labai kruopščiai parašytos.

Susitikime sulaukėt daug įvairių klausimų iš vaikų. Ar dar įmanoma jus nustebinti klausimais?

Kartais, žinokit, nustebina. Ir gal net ne klausimai, bet pats vaikas. Būtent kaip jis formuluoja klausimą. Štai šiandien viena mergaitė sako: „Gal klausimas kvailokas, bet aš norėčiau paklausti...“. Tai man labai žavūs tokie samprotavimai. Tai rodo, kad pats vaikas apgalvoja, apmąsto savo klausimą. Ir kartais visa esmė ne klausime, bet kaip tu atsakai, nes matai, kas vaikui labiausiai rūpi. Pavyzdžiui, atsakant į klausimą apie patyčias, girdi, kaip visi nutyla, klausosi, nes, matyt, tai yra vaikams aktualu. Aišku, kartais vaikai nemoka paklausti to, kas jiems tikrai rūpi, tad reikia į vaiką įsižiūrėti, jį pastebėti ir tada to vaiko paprastutis klausimas atsiskleidžia visai kitaip.

Vaikai dažnai būna drąsūs, nepagalvoja, ko nereikėtų, nederėtų klausti, tad jų klausimai būna ir labai tiesmukiški. Ar sunku apie savo skaudžius gyvenimo įvykius pasakoti vaikams?

Tai neišvengiama. Jei jau ateini pas savo skaitytoją, tai turi būti atviras. Aišku, neiškratyti savo apatinių, ką labai mėgsta suaugusiųjų publika. O čia juk vaikai. Tad reikia galvoti, ką gali pasakoti. Su jais reikia bendrauti labai atsargiai. Pavyzdžiui, kalbi apie tai, kad numirė, kad nusižudė, nes juk apie tokius dalykus reikia ir su vaikais šnekėti, tik klausimas – kaip? Čia tai pasako jau intuicija. Tikrai žinau, kad jei pradėsi kažką nuo vaikų slėpti, kažką lyg vaidinti, iš karto pajus. Tai labai juntama, vaikai tą lengvai pajunta. Todėl man svarbu prieš vaikus būti tikrai. Būti tokiai, kokia esu. Nors žmonės bijo savo tikrumo, savo autentikos, bijo ne taip pasakyti, ne taip pasirodyti.

Ir pabaigai ko palinkėtumėte skaitytojams?

Palinkėčiau skaityti ir kad skaitytojas rastų savo knygą. Nes blogų, prastų knygų yra labai daug. Todėl skaitytojas tegu mažiau skaito, bet geras knygas.

Susitikimas su rašytoja Renata Šerelyte buvo vienas projekto „Kamishibai teatras bibliotekoje: kultūrinės ir kūrybinės improvizacijos“ renginių. Projektą iš dalies finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA