Angle down Atgal

Rytas Šalna apie geografijos pamokų transformacijas

Geografija – integraliausia bendrojo lavinimo mokyklos disciplina. Gal todėl neatsitiktinai švietimui iškylantys iššūkiai labai greitai paliečia geografijos pamokas. Apie tai, kokius iššūkius reikia įveikti, ką jau įveikė ir kokius tikslus sau išsikelti turi geografijos mokytojai, kalbamės su Geografijos mokytojų asociacijos prezidentu Rytu Šalna.

Ką tik grįžote iš ekspedicijos į Afriką. Koks buvo šios ekspedicijos tikslas ir kokių rezultatų pavyko pasiekti?

-Tolimos kelionės tampa geografijos mokytojų asociacijos veiklos būtinybe. Nors jų organizavimas sudėtingas logistiškai, reikalauja labai daug laiko, tačiau mūsų, geografų, tikslas – pamatyti šalį ar tam tikrus jos regionus kiek kitokiomis spalvomis, kitais rakursais nei keliauja dauguma žmonių. Geografijos mokytojai nesimėgauja įprastais turistiniais maršrutais, bet kelia sau daugiau tikslų. Tai gali būti pėsčiųjų žygiai iki objektų, kurių pažinimas pagilina geografinį suvokimą. Galime kalbėti iki užspringimo apie ledynus, jų darbą, bet tik tada, kai visa tai pamatai savo akimis, teorija pavirsta išgyvenimu, asmenine patirtimi. Arba apsilankymas dykumoje, kai tenka ištverti tikrą dykumos karštį – 51°C. Tai neeilinės patirtys.

Kitas mūsų tikslas – susipažinti su kitų šalių švietimo sistemomis. Mokytojams, ir ne tik, visada labai įdomu, su kokiais iššūkiais susiduriama svetur, kaip organizuojamas procesas, kaip atrodo mokymo ir mokymosi aplinka. Kai vykstame į skurdžias šalis, visada vežame dovanų labdaros mokykloms, vaikams. Ne visada žinome, į kurią mokyklą pateksime, bet tame turbūt ir yra dalis atradimo. Bet kai jau ten, vietoje, pamatai ir supranti, kaip vaikai veržiasi į mokyklą, nors teturi vieną drabužių eilutę ir tą dažniausiai ne itin švarią, neturi nė vieno sąsiuvinio, supranti, kaip nuostabiai mes gyvename Europoje, mūsų Lietuvoje ir koks mūsų pasaulis kontrastingas. Nors mūsų auka ir pagalba yra lašas gėrio skurdo vandenyne, bet mes tiksliai žinome, kada, kam ir kuo padėjome. O vaikų ir mokytojų akys viską pasako.

Svarbu paminėti ir dar vieną tikslą – provokuoti mokytojus pamatyti kuo daugiau, nors tam reikia ir jėgų, ir kantrybės. Kai kalbame apie Afriką, vienas svarbesnių dalykų mokytojui – pamatyti natūralioje gamtoje gyvenančius savanos gyvūnus. Ne per televiziją ar zoologijos sode, o savo akimis pamatyti, pajausti ir net užuosti savaną. Tai neišdildomos gyvenimo akimirkos. Aš net neabejoju, kad prie tokių reginių ir išgyvenimų prisilietę mokytojai tampa dar geresniais, profesionalesniais.

Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete chemijos ir geografijos studentai gali įgyti pedagogo kvalifikaciją ir su ja visą pluoštą kompetencijų. Kokių kompetencijų reikia geografijos mokytojui?

-Tai filosofinis klausimas. Visų pirma, kiek ir kokių yra kompetencijų. Kaip mes jas skirstome, ar viskas, kas tinka matematikai, lygiai taip pat tinka ir geografijai? Savaime suprantama, kad geografija yra integraliausia mokymo disciplina mokykloje ir tai reiškia, kad norint būti geografu reikia labai plataus kompetencijų spektro: ir bendrųjų, ir dalykinių. Būtina pridurti, kad mokant geografijos labai svarbūs ir gebėjimai. Geografijos mokytojas turi būti pasikaustęs aplinkos tyrimuose, turėti gerus informacinių technologijų įgūdžius, logiškai mąstyti, sieti priežastis su padariniais, ieškoti ryšių ir sąsajų, mokėti daryti išvadas, ieškoti sprendimų. Tačiau turbūt svarbiausia – geografijos mokytojas turi mylėti savo darbą, mokinius, būti atsakingas, novatoriškas, šiuolaikiškas.

Kodėl jūs pasirinkote mokytojo kelią?

-Aš jau kuris laikas nesu mokytojas, nors su mokiniais tenka ir nemažai dirbti. Visai neseniai dar dėsčiau universitete, todėl save laikau pedagogu, švietimiečiu. Esu vienas iš tų, kuris kasmet padeda mokiniams ruoštis tarptautinėms geografijos olimpiadoms, taiga tenka dirbti su labai gabiais mokiniais.

Nuo mokyklos laikų jaučiau, kad geografija man patinka taip pat, kaip ir kažką aiškinti. Aš nebijodavau eiti prieš klasę atsakinėti. Tais laikais toks metodas buvo privalomas. Daugeliui ši pamokos dalis buvo lyg kasdieninė šoko terapija, o man to šoko nebuvo – visur ten, kur reikėjo kažką atsiminti ir papasakoti, man sekėsi puikiai – ypač geografijos, istorijos, biologijos pamokose. Aš visada ruošdavausi pamokoms, turėjau savitą sistemą, labai daug skaičiau papildomos literatūros. Mane pastebėjo ir mano mokytojai, prieš kuriuos lenkiu galvą ir dėkoju, už tai ką suteikė mokykloje. Jie pastūmėjo pasirinkti mokytojo kelią ir aš jį pasirinkau. O kai pradėjau dirbti mokykloje, tapau laimingiausiu žmogumi pasaulyje: stovi prieš klasę, aiškini, dėlioji akcentus, tramdai, kai reikia, mokinius, kontroliuoji, mėgini juos sudominti, maudaisi geografijos pasaulyje. Aš taip norėjau kuo greičiau pradėti dirbti mokykloje, jog tapau mokytoju dar studijuodamas universitete ir neturėdamas studijų baigimo diplomo. Esu magistras.

Kaip kito geografijos švietimo programa? Kokia jos raida ir kokius iššūkius įveikė geografijos mokytojai?

- Labai platus klausimas. Aš švietimo sistemoje kaip pedagogas esu dvidešimt septynerius metus. Vienokia ar kitokia forma dalyvavau visose švietimo reformose. Pirmasis didžiulis virsmas prasidėjo atkūrus Nepriklausomybę. Pirmasis jos dešimtmetis buvo ypač sunkus laikotarpis, tačiau buvo juntama pakylėta dvasia. Tada mokyklose beveik nebuvo technologijų, bet vyko ugdymo programų ir švietimo filosofijos kaita. Mokytojai, kurie dirbo atsakingai, suvokdami savo atsakomybę, savo misiją prieš mokinį ir patį save, turėjo per ypač trumpą laiką pakeisti, visų pirma, mąstymą bei nuostatas. Tada buvo didžiulė motyvacija kelti kvalifikaciją, atsinaujinti, diegti naujoves. Mokytojai noriai žvalgėsi į kitų šalių gerąsias patirtis. Prasidėjęs jų kopijavimo suktukas persimetė ir į Švietimo bei mokslo ministeriją.

Taigi uoliai kopijuojant įvairių šalių švietimo modelius, pamiršome savąjį mentalitetą, nacionalinį tapatumą. Lietuvis niekada nebus danu, suomiu, estu ar škotu. Tai neįmanoma, nes mes gyvename kitoje geografinėje aplinkoje, mūsų kita istorija, kiti kaimynai, pagaliau kitoks mąstymas, nors visi esame ir europiečiai. Tada po truputį mūsų švietimo sistemą ėmė graužti korozija, iškilo nauja problema. Pedagogai suprato, kad kitų šalių švietimo idėjos, kad ir kokios jos būtų gražios ir siektinos, neveikia mūsų šalyje, arba neveikia ta imtimi kuria norėta įdiegti. Taip atsirado tam tikras nepakantumas, priešinimasis primetamoms tvarkoms. Mokytojai suprato, kad su jais nėra derinamos reformos. Kažkas kažkur nuvažiavo, pamatė ir, įkvėpti puikių pavyzdžių, panoro visa tai perkelti į mūsų švietimo sistemą. Ilgainiui susiformavo nepasitikėjimas žmonėmis, iniciatyvomis.

Naujasis tūkstantmetis atnešė dar vieną iššūkį – skaitmenizaciją. Ji užgriuvo mokyklas pamažu. Pamenu puikiai tuos laikus, kai norėjau būti modernus ir kuo plačiau naudoti IT pamokose, tačiau vos keli klasės mokiniai namuose turėjo kompiuterius. Kiti gal ir turėjo, neturėjo interneto ryšio, nes arba jo neįmanoma buvo įsivesti, arba tėvai neturėjo tam pinigų. Negali užduoti mokiniams užduoties, jeigu klasėje kompiuterius turi penki iš 30-ies. Taip po truputį ir augome visi kartu su tomis technologijomis. Aš pats tuo metu buvau mokytojas ir puikiai žinau, savo kailiu patyriau viską, kas įmanoma to laikotarpio kontekste.

Skaitmeninės technologijos tapo dar vienu iššūkiu mūsų švietimo sistemai. Pradėta tobulinti mokyklų infrastruktūrą, radosi vis daugiau kompiuterių. Labai greitai buvo suprasta, kad turime priemones, bet neturime tam reikalingo turinio. Tiksliau, užsienio kalba turinio yra ir buvo daug, bet aš visada sakau, kad mes turime aiškiai sau kelti klausimus, kokia kalba dėstome savo mokamuosius dalykus. Jeigu Lietuvoje valstybinė kalba lietuvių, tai iš didžiausios pagarbos užsienio kalboms, turime jausti atsakomybę prieš mokinius ir sukuti turinį valstybine kalba, o tą turinį turi ruošti lietuvių autoriai arba turinys turi būti išverstas ir adaptuotas. Tai ir vėl tapo nauju iššūkiu. Šiame veiklos bare parodyta daug iniciatyvų iš ministerijos, sukurta nemažai įvairių ugdymo programų. Tačiau laiko ratas taip pasisuko, jog iškilo dar viena problema – masinis socialinių tinklų išsikerojimas.

Kokie yra šiandien geografijos mokytojo iššūkiai?

-Šiais laikais mokytojui daugiau iššūkių susiję ne su savo mokomojo dalyko specifika, bet su klasės valdymu. Ne tik mokiniai, bet ir labai daug mūsų negali atsitraukti nuo skaitmeninių prietaisų ir tai yra didžiulės priklausomybės nuo technologijų atspindys. Iš to mokyklose kyla daug psichologinių problemų: dėmesio koncentracijos stygius, motyvacijos stoka ir pan. Tėvų bendruomenė neretai daro didžiulį spaudimą mokytojams, kad šie turi paklusti skaitmeninėms technologijoms ir esą tada iš vaiko gausis kažkoks šiuolaikinis XXI amžiaus žmogus. Labai gerai, kad yra tėvų, kurie supranta, kad reikia valdyti ir naudoti technologijas, bet nesileisti būti jų užvaldomiems. Mokytojams šis klausimas išlieka labai svarbus, tačiau apgailestauju, kad Lietuvoje beveik nėra tyrimų, kaip skaitmeninės technologijos veikia mokinių pasiekimus.

Aš, kaip geografas, gaunu nemažai priekaištų, kurie nukreipti prieš popieriuje spausdintą kartografinę produkciją, kai yra visagalis www.google.com. Aš sutinku, kad internete galime rasti daug įvairių žemėlapių, bet vėl keliu valstybinės kalbos klausimą. Kaip geografijos mokytojas turi aiškinti tam tikrus dėsningumus, kuriems reikalingi specializuoti žemėlapiai? Tokiais atvejais visada klausiu tėvelių, ar jie nori, kad mes pamokose naudotume žemėlapius anglų, prancūzų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Geografijos mokytojai gali tai daryti ir nemažai turbūt taip daro. Tačiau ar tai būtų normalu? Ar tai atsakingas požiūris į švietimą? Aš manau, kad ne. Normalioje švietimo sistemoje būtina didaktinė literatūra, kuri padeda mokiniams suprasti pasaulį, o visi įmanomi papildymai gali puikiausiai papuošti bet kurią pamoką.

Svarbus iššūkis mokytojams vis dar išlieka įsisenėjęs visuomenės požiūris į geografijos dalyką. Dešimtmečius geografijoje svarbiausi klausimai buvo kas ir kur, tačiau šiandien mes vis dažniau keliame tokius klausimus kaip kodėl, kaip, kas atsitiks, jeigu ir pan. Geografijos mokytojai pamokose kuria ir modeliuoja situacijas, mėgindami paaiškinti mokiniams, kas atsitiks, kai išsiverž ugnikalnis, sudrebės žemė, prasidės karas, truks ilga sausra, jeigu pakils vandenyno lygis ir kt. Mes, geografai, apie tai kalbame labai daug, aiškinamės problemas, jų priežastis ir tai yra didžioji geografijos vertė. Vis daugiau pamokų mokytojai veda ne mokykloje, bet gamtinėje ir urbanizuotoje aplinkoje, kas suteikia geografijai ypatingo aktualumo šiais laikais. Daugelyje Vakarų Europos valstybių geografijai skiriamas labai didelis dėmesys, nes visi supranta, kad tai integrali disciplina ir lygiai taip pat gerbtina, kaip kad užsienio kalbos, matematika ar fizika.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite