Angle down Atgal

Romualdo paminklas tremtiniams – iš knygų

Į darbą 86-erių šiaulietis Romualdas Baltutis važiuoja, pro autobuso langą matydamas geležinkelio bėgius. „Noriu ar nenoriu, pasidaro taip negera“, – sako jis ir deda ranką prie širdies. 1941 m. birželio 14 d. tuomet septynerių metukų R. Baltutis ir jo šeima tais pačiais bėgiais dundėjo į nežinią, į tremtį. Joje praleido 17 metų. Šiandien šiauliečio rankose – spaustuve kvepianti knyga, kurioje sudėtos ypatingos pasakos. Jas, praskaidrindamas tremties vaikų kasdienybę, Sibire kadaise sekė jo tėvas Liudas Baltutis.

Mokiniams rodo gyvąją tremties istoriją

Tėvo kurtas pasakas R. Baltutis užrašė iš atminties. O atmintį turi fenomenalią – prisimena prieš beveik aštuoniasdešimt metų sutiktų žmonių vardus ir pavardes, jų veidus ir gyvenimo istorijas.

„Tremtį priėmiau nevaikiškai – galbūt dėl aplinkos, kurioje iki tol augau. Kurtuvėnų mokykloje, kurioje tėvas dirbo vedėju, buvo muziejukas, o jame – žurnalai „Trimitas“, „Karys“, knygos, mokinių sunešti istoriniai rakandai. Į mokyklą dar nėjau, buvau per jaunas, bet muziejuke lankytis man labai patikdavo. Jau mokėjau skaityti ir skaitydavau ne pasakas, bet žurnalus, knygas. Be to, į mūsų namus pas tėvą rinkdavosi buvę partizanai, šauliai, nes tėvas buvo šaulių būrio vadas. Man būdavo labai įdomu klausytis jų pasakojimų. Guliu lovoje, apsimetu, kad miegu, bet ausys stačios“, – šypteli R. Baltutis.

Prisiminimus jis kaupia ne tik atmintyje: yra sudaręs tėvo ir mamos genealoginius medžius, nuotraukomis ir datomis iliustravęs Baltučių šeimos tremties metus. Šiauliečio dirbtuvėse – ir senas odinis lagaminas. Jo viduje – gyvoji tremties istorija: aliuminis dubenėlis, į kurį buvo atseikėjamas samtelis košės, R. Baltučio iš medžio drožtos šukos ir kiti daiktai. Pats brangiausias iš jų – tėvo piniginė, kurioje įsiūtas trispalvės gabalėlis. Jį, prieš pat kareiviams išvežant iš namų, įsiuvo R. Baltučio mama.

Šiuo lagaminu nešinas šiaulietis eina į mokyklas, rodo ir pasakoja, koks buvo tremties vaikų gyvenimas. O koks jis buvo?

Autorius. „Septyniolika metų be Tėvynės“ – pirmoji R. Baltučio knyga, išleista 2001 m. Ši knyga – tarsi plyta rašytiniam tremtinių paminklui. Kaip ir šeši „Sibiro Alma Mater“ tomai bei pasakų knyga.
Autorius. „Septyniolika metų be Tėvynės“ – pirmoji R. Baltučio knyga, išleista 2001 m. Ši knyga – tarsi plyta rašytiniam tremtinių paminklui. Kaip ir šeši „Sibiro Alma Mater“ tomai bei pasakų knyga.

Tėvą rado laimingo atsitiktinumo dėka

1941 m. birželio 14-ąją, dabar vadinamą Gedulo ir vilties diena, prasidėjo pirmieji žmonių trėmimai iš Lietuvos į Sibirą.

„Dorai neprašvitus, ankstų birželio 14-osios rytą mane pažadino mama. Sesutės sėdėjo lovelėse. Po kambarius, garsiai kaukšėdami batais, vaikščiojo ginkluoti kareiviai raudonomis kepurėmis. Nors man tada tebuvo septyneri, tačiau ir šiandien juos, sutikęs gatvėje, pažinčiau. Mama labai sielojosi, klaupėsi, klupdė mus ir garsiai meldėsi. Kareiviai ragino pakuoti daiktus. Mama blaškėsi, rinko daiktus, dėjo juos krūvon, paskui, iš tos krūvos kai ką atrinkusi, nešdavo atgal. Aš atsinešiau savo žaislų dėžutę ir į ją sudėjau mano brangiausias knygas. Įsimečiau ir pačiūžas, tačiau mama nusprendė, kad to neprireiks, ir dėžutė buvo nustumta į šalį. Iki šiol jaučiu, koks tai buvo didelis praradimas“, – savo prisiminimuose yra rašęs R. Baltutis.

Tėvo namuose tuo metu nebuvo – jis gydėsi sanatorijoje Birštone. Sužinojęs, kokia nelaimė ištiko žmoną ir tris vaikus, L. Baltutis pats prisistatė sovietinei valdžiai. Gavo „paukščiuką“, kad nori būti ištremtas su šeima, tačiau pakliuvo į traukinį, vežusį pasmerktuosius į Rešiotus.

R. Baltutis pasakoja, kad, vos įsodintas į vagoną Šiauliuose, iškart įsitaisė prie lango – ašarotomis akimis ieškojo tėvo. Pamatė jį stotyje Baltarusijoje: laimingo atsitiktinumo dėka tėvą ir sūnų vežę traukiniai sustojo vienas šalia kito. L. Baltučiui buvo leista niūrią kelionę tęsti su savo šeima: žmona Petronėle, septynmečiu sūnumi Romualdu, penkerių Irena ir pametinuke Aldona.

Su tėvais. R. Baltutis gimė ir augo Kurtuvėnų mokykloje, kurioje jo tėvas dirbo vedėju. Šią savaitę šiaulietis grįžo į gimtuosius namus – mokykloje pristatė tėvo pasakų knygą.
Su tėvais. R. Baltutis gimė ir augo Kurtuvėnų mokykloje, kurioje jo tėvas dirbo vedėju. Šią savaitę šiaulietis grįžo į gimtuosius namus – mokykloje pristatė tėvo pasakų knygą.

Pietums – kibiras svogūnų-slizūnų

Pirmoji tremties vieta – Tengos kaimas Altajuje – pasitiko nesvetingai. Laukė alinantis darbas, skurdžios gyvenimo sąlygos ir badas. „Pamenu, mama pirmąją vasarą išėjo į darbą, o aš pasilikau su seserimis. Atėjo pietūs, o aš taip noriu valgyti... Ant sienos buvo pakabinta spintelė, viena trims šeimoms, gyvenusioms 14 kv. m kambarėlyje. Apieškojau spintelę – nieko valgomo. Radau tik lietuviškos presuotos kavos pakelį. Galvojau, bus skani. Atsikandau. Pasirodo, karti...“ – prisimena R. Baltutis.

Gurgiantį skrandį apramindavo gamtos gėrybės: svogūnai-slizūnai, kurių šeima pietums suvalgydavo visą kibirą, rabarbarai, miškinių lelijų svogūnėliai. Vėliau Baltučiai sužinojo, kad vietiniai gyventojai iš šių svogūnų verda košę. „Neseniai vienas verslininkas manęs paklausė – kodėl vis vaikštai, galvą nunarinęs?“ – sako R. Baltutis ir priduria, kad to nepatyrusieji nesupras: nuo vaikystės išliko nevalingas įprotis ieškoti iš žemės augančio maisto.

Nors valgiaraštis buvo skurdus, septynmetis tremtyje privalėjo dirbti. „Pirmąją vasarą raitas ant arklio traukdavau šieną, kurį sukraudavo tėvas. Už vasarą sovietinis ūkis man sumokėjo 30 rublių. Kai 1947 m. bėgome į Lietuvą ir atvažiavome į Bijską, nuėjome į turgelį ir nusipirkome formuotą duonos kepalėlį. Už jį tėvas sumokėjo 40 rublių. Tai štai koks buvo mano atlygis“, – sako R. Baltutis.

Sunkias tremties dienas skaidrino tėvo sekamos pasakos, svajonės ir prisiminimai apie Lietuvą. Širdį būtų džiuginusi ir graži Altajaus gamta – jei ne tremtis. R. Baltučio namuose iki šiol kabo jo paties tapyti tremties kraštovaizdžiai. Savo piešiniais jis iliustravo ir tėvo pasakų knygą.

Patriotas. „Skaisčiai mylėti mergaitę yra gražu, mylėti motiną – gražiau, mylėti savo tėvynę – šventa. Mirti dėl mergelės – pagunda, mirti už tėvynę – parodyti tikrąją meilę...“ – 1929 m. rašė R. Baltučio tėvas L. Baltutis. Nuotraukoje – jo jaunystė.
Patriotas. „Skaisčiai mylėti mergaitę yra gražu, mylėti motiną – gražiau, mylėti savo tėvynę – šventa. Mirti dėl mergelės – pagunda, mirti už tėvynę – parodyti tikrąją meilę...“ – 1929 m. rašė R. Baltučio tėvas L. Baltutis. Nuotraukoje – jo jaunystė.

Išgelbėjo gyvybę

Tapyba – ne vienintelis R. Baltučio talentas. Tremtyje, Tomsko instituto Elektromechanikos fakultete, studijavęs vyras groja muzikos instrumentais, taip pat yra išleidęs šešių tomų knygą „Sibiro Alma Mater“. „Ruošdamas knygos tomus, turėjau susirašęs tematikas, kurias noriu paliesti. Kaip Vilniuje tremtiniams iš plytų sudėliotas paminklas, taip aš norėjau sudėlioti tremtinių istoriją. Kiekviena tema tarsi plyta“, – sako R. Baltutis.

Tų plytų šiauliečio knygos tomuose net septyniolika – pradedant tremtinių mokslais ir baigiant jų kūryba. Tačiau nemažai temų liko nepaliesta. Kad ir drauge iš Lietuvos ištremtos tautos: lenkai, žydai.

Pastarųjų tremtis buvo itin sunki, mat žydus lydėjo nuolatinės pašaipos. R. Baltutis pasakoja, kad vietiniai rusai net žvirblius vadino „žyd“, mat galvojo, kad žydai, kaip ir žvirbliai, iš jų panosės vagia grūdus.

„Lipšicai, Volpės, Kutasovai, Ferkinai, Gafanavičiai, Broidos“, – kartu ištremtų žydų šeimų pavardes vardija R. Baltutis. O kai kurie veidai iki šiol įsirėžę į atmintį.

Tremties vaikai. Pirmoji ir vienintelė nuotrauka, daryta karo metu  tremtyje. R. Baltutis nuotraukoje – aukščiausias.
Tremties vaikai. Pirmoji ir vienintelė nuotrauka, daryta karo metu tremtyje. R. Baltutis nuotraukoje – aukščiausias.

„Sakydavo, kad Chaimas Gafanavičius Šiauliuose turėjo vatos pakavimo fabrikėlį. Tremtyje, grįžtant iš šienapjūtės, su juo ant arklių jojome vilkstinėje. Prijojome pelkėtą balą – nei kelio, nei takelio. Arkliams vandens iki kelių, svyruodami klampoja per balą. Kai klampoti pradėjo Gafanavičiaus arklys, rusas kareivis kad ims šaukti: „Skęsti! Skęsti!“ Matyt, priekinės arklio kojos labai giliai sulindo į pelkę ir rusui iš tiesų pasirodė, kad Gafanavičius skęsta. Šis išsigando ir įvirto į pelkę. Galva – į maurus, o kojos liko mataruoti ore. Rusas jojo ir prajojo pro nelaimėlį. O mano tėvas nušoko nuo savo arklio, ištraukė Gafanavičių, pasodino, veidą nuvalė. Už kokio kilometro prijojome miškelį, sustojome. Gafanavičius vadina mano tėvą į šalį ir sako: „Aš daugiau nebegaliu pernešti tos pajuokos.“ Parodė tėvui virvę – eis pasikarti. Dar pasakė, kad kai tėvas su mumis grįš į Lietuvą, nueitų į jo buvusią gyvenvietę – po medžiu Gafanavičius užkasė pinigų. Juos nusprendė atiduoti mano tėvui. Taip pasakęs, su virve nubėgo į tankų mišką. Mano tėvas – iš paskos. Aš likau prižiūrėti arklių. Laukiu laukiu, laukiu laukiu su tais arkliais – tik trakšt ir sugrįžta abu. Vėliau vienam žydui papasakojau apie tą po medžiu užkastą lobį – sako, ieškokim!“ – nusijuokia R. Baltutis.

O štai broliai Arijus ir Beras Lipšicai padėjo jo šeimai ir kitiems lietuviams pabėgti iš tremties. Niekam nežinomais būdais broliams pavykdavo nuvažiuoti 300 kilometrų iki Bijsko, nupirkti bilietus ir įteikti juos į Lietuvą norintiems sugrįžti žmonėms. Už bilietą Baltučių šeima sumokėjo, pardavę toną bulvių, už nuvežimą iki Bijsko sunkvežimio vairuotojui atidavė karvę. Liko be nieko, bet su viltimi gyventi tėvynėje.

Kiekvieną birželio 14-ąją – prie rampos

Į Lietuvą R. Baltutis ir jo šeima pabėgo 1947 m. rudenį, o vasarą ir vėl buvo ištremti. Šįkart – ilgesniam laikui. Svetima žemė pasiglemžė tėvo gyvybę. 1989 m. R. Baltutis parsivežė tėvo palaikus. L. Baltučio vardu Kurtuvėnuose pavadinta gatvė, o dabar jo atminimą įamžins ir knyga.

1958 m. grįžęs į Lietuvą, R. Baltutis metus dirbo Šiaulių elektros tinkluose, vėliau – tris dešimtmečius „Vairo“ gamykloje. Pradėjo paprastu meistru ir tapo vyriausiuoju inžinieriumi. Buvo ir yra visuomeniškas: 1980 m. prisidėjo kuriant „Dviračių muziejų“, dalyvauja įvairiuose renginiuose, o kiekvienų metų birželio 14-ąją sugrįžta prie geležinkelio rampos, visiems laikams pakeitusios jo ir tūkstančių lietuvių gyvenimus.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite