Efektas. „Kai sukeliu pasipiktinimų bangas, suprantu, kad mano menas yra labai reikalingas“, – teigia R. Venckus. R. Venc­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.
Angle down Atgal

Remigijus Venckus: „Kūrybos neatimsite niekada!“

„Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau gimtadienį“, – sako medijų menininkas, meno ir kultūros kritikas doc. dr. Remigijus Venckus. Šįkart šventė vyksta gimtajame menininko krašte: Šiaulių universiteto dailės galerijoje jis atidarė vyrų aktų fotografijų parodą „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“.

Vyro kūnas įdomesnis

– Ar sudėtinga fotografuoti nuogą žmogų? Juk tai – intymu.

– Menininkui nuogumas dažniausiai yra tyrinėjimų ir studijų objektas. Jis elgiasi panašiai kaip ir gydytojas. Na, nejaugi vyrai turi bijoti nusimauti kelnes prieš urologą, o moterys – išsigąsti akušerio žvilgsnio? Jei taip ir yra, tuomet man labai gaila tokių žmonių. Kūną mes turime vieną ir su juo reikia gyventi, koks tas kūnas bebūtų. Kuo labiau jį pažįsti, tuo mažiau bijai pats savęs, tuo tolerantiškiau žiūri ir į kito kūną.

Įsivaizduokite žymiuosius tapytojus, pavyzdžiui, Mikelandželą, Karavadžą. Jeigu jie būtų apie kūną galvoję tik kaip apie intymumo šventovę, tuomet mes šiandien negalėtume regėti širdį virpinančių šedevrų. Taigi, menininkai kaip ir medikai – su kūnu elgiasi panašiai.

– Kodėl kuriate būtent vyrų aktų fotografijas?

– Atsakymas labai paprastas. Jei pieščiau, tuomet mano modelis būtų moteris – ją piešti lengviau nei vyrą. Moters kūno sandara švelnesnė, todėl galima maskuoti anatomijos neišmanymą. Nors mano bakalauro išsilavinimas – dailininko grafiko, anatomijos žinios nėra pačios geriausios. Fotografijoje viskas kitaip. Šviesa išryškina kitokį ir gerokai įdomesnį vyro kūno reljefą. Įtempti vyriški raumenys ar kaulėtos rankos, kojos padeda vis kitaip ir vis naujoviškiau kurti pasakojimą.

– Kuri vyro kūno vieta Jums fotogeniškiausia?

– Beveik visi mano modeliai nėra atletai. Kai kurie pilvoti, kaulėti, plaukuoti ir panašiai. Man įdomu, ką ir kiek gali pasakoti skirtingas kūnas. Tokios nuostatos – fotogeniška ar nefotogeniška kūno vieta – aš neturiu. Aš apie tai netgi niekada nemąsčiau. Manau, jog nėra nefotogeniškų žmonių, yra tik nevykę fotografai, neįgalūs įdomiai komponuoti ir kurti diskusijos su žiūrovu.

– Kaip atrodys foto-grafija, būnate apgalvojęs iš anksto, o galbūt geras kadras gimsta netikėtai?

– Nuo pat tada, kai pradėjau fotografuoti, mane labai žavėjo dokumentika. Tikriausiai todėl aš niekada neplanuoju fotosesijų. Labai mėgstu fotografuoti buitinėje ir fotosesijai neparuoštoje aplinkoje. Tokia aplinka pati padiktuoja pasakojimą, jos daiktai tampa modelio sąjungininkais. Tad galima sakyti, kad mano fotografinė prieiga prie modelio kažkuria prasme yra dokumentaliai improvizuota.

Ir giria, ir grasina

– Pastebėjau, kad veidus Jūsų fotografijose rodo nedaugelis. Toks sumanymas, o gal tai – modelių nenoras viešintis?

– Jūsų klausimas iš tikro ir yra atsakymas. Kai pradėjau fotografuoti nuogus žmones, Lietuvos visuomenė skendo gerokai didesnėse tamsumose nei dabar. Vis tik komentarai, plūstantys elektroninėje žiniasklaidoje po mano interviu, liudija, kad vis dar reikia slėpti savo tapatybę nuo visuomenės. Štai viename iš didžiųjų portalų šmaikščiai siūloma padaryti nusikaltimą: iš komentaro suprantu, kad jį rašančiajam būtų visai šaunu sužinoti, jog kurį nors rytą mano išniekintas lavonas bus rastas kokiame nors griovyje. Tad jūs man pasakykite: ar aš, skaitydamas tokias nuomones kaip ši, turėčiau viešinti pozuojančiųjų tapatybę?

Kita vertus, aš ir nenoriu kurti aktų su žmonių veidais. Veido nerodymas provokuoja ieškoti tapatybės ženklų, pasistengti identifikuoti asmenybę. Taip mano kuriami aktai pasaulį išvysta su tam tikra užduotimi, adresuota žiūrovui...

Kodėl vyrai? „Šviesa išryškina kitokį ir gerokai įdomesnį vyro kūno reljefą. Įtempti vyriški raumenys ar kaulėtos rankos, kojos padeda vis kitaip ir vis naujoviškiau kurti pasakojimą“, – sako R. Venckus.
Kodėl vyrai? „Šviesa išryškina kitokį ir gerokai įdomesnį vyro kūno reljefą. Įtempti vyriški raumenys ar kaulėtos rankos, kojos padeda vis kitaip ir vis naujoviškiau kurti pasakojimą“, – sako R. Venckus.

– Bet kodėl vyriškų aktų fotografijos taip stebina, piktina lietuvius? Atrodytų, XXI a. – nesame nei atsilikę, nei neišsilavinę...

– Čia ir problema, kad esame atsilikę, nors galvojame, jog gerokai pasistūmėjome į priekį. Gal tai mūsų savivertės ir savimonės problema, mat, būdami Vakarų pasaulio, Europos Sąjungos užpakaliu, vis tik per dažnai manome, kad esame smegenys…

Nors manęs tokia situacija nestebina. Prisiminkime, kiek kartų buvome trypti, pavergti, kiek kartų turėjome atsitiesti ir iš naujo rekonstruoti, o gal net sukurti savo tapatybę. Juk sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Tad gal ir mes pripratome būti kariami, t. y. engiami kito. Jei mūsų niekas neengia, tuomet pradedame engti savo kaimyną, bendradarbį, net nepažįstamą praeivį. O jei nepasiduodi, tuomet esi periferija, marginalas, sistemos klaida, kurią galbūt reikia net atriboti…

– Sutiktumėte, kad nuogas moters kūnas visuomenę šokiruoja mažiau – tarsi esame prie jo pripratę?

– Regėdamas reakcijas į nuogumą, kurias skleidžia ir pačios moterys, pradedu galvoti, kad vargu ar visuomenė priprato. Pastebiu, kai trečiąją dešimtį pradėję merginos ir vaikinai ima kikenti iš nuogo kūno atvaizdo (nesvarbu, ar moters, ar vyro). Anksčiau trejus metus vieninteliame privačiame universitete dėsčiau mados fotografiją. Jau kur kur, o madoje nuogumo labai daug… Bet ir ten jaunoji karta rasdavo, iš ko kikenti.

– Užsiminėte apie ne itin malonius komentarus. Ar būta tokių akimirkų, kai galvojote – „Viskas, nebekursiu“?

– Kai sukeliu pasipiktinimų bangas, suprantu, kad mano menas yra labai reikalingas. Gyvenime nėra buvę akimirkos, kad dėl kieno nors neigiamos nuomonės aš pasakyčiau, jog nebekursiu. Jūs galite iš manęs atimti viską: mano pedagoginį docento vardą, katedros vedėjo pareigas, daktaro laipsnį, bet kūrybos neatimsite niekada!

Aišku, būna akimirkų, kai negaliu kurti. Tai darau, kai jaučiuosi puikiai: man svarbus teigiamas nusiteikimas, gera nuotaika, laimės pojūtis ir visiškai blaivus protas. Ministrą Aurelijų Verygą galiu patikinti – niekada nekuriu, gerdamas alkoholį. O kuriu aš labai daug, tad vartoti alkoholio beveik neturiu laiko.

Paroda – it gimtadienio šventė

– Kokį įvykį per visus šiuos metus pavadintumėte savo kūrybos kulminacija?

– Hm. Kiekviena paroda yra šventė ir gyvenimo kulminacija. Žinote, švęsdami gimtadienius, mes sulaukiame daug dėmesio, bet jei kuriame, jo sulaukiame gerokai daugiau. Pristatydamas parodą, jaučiuosi taip, lyg švęsčiau savo gimtadienį. Taigi man pasisekė labiau nei tiems, kurie nėra menininkai. Mano gyvenime labai daug švenčių!

Viena iš didžiausių gyvenimo kulminacijų buvo ta, jog įrodžiau, kad ir menininkas gali apginti mokslo daktaro disertaciją. Antroji didelė kulminacija ta, kad menininkas gali būti ne tik mokslų daktaras, bet ir vadovauti institutui. Iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio vidurio vadovavau Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui.

– O ar gali menininkas Lietuvoje būti tik menininku?

– Nedažnas menininkas gali būti tik menininku ir gyventi iš meno. Geriausiai sekasi tapytojams. Lietuviai konservatyvūs ir dažno meninis raštingumas arba estetinis skonis yra neišlavintas. Tad jie renkasi saloninę tapybą.

Kitiems menininkams, o kartu ir man labiau patartina plėsti ryšius už Lietuvos ribų. Pastebiu, kad mūsų pačių savivertė ir kitų vertinimas yra pakankamai žemo lygio. T. y. geru ir talentingu menininku, beje, kaip ir mokslininku, mes laikome tą, kuris išvyksta iš Lietuvos ir įgauna pripažinimą plačiajame pasaulyje. Mums vis dar reikia, kad kažkas pasakytų, ką ir kiek turime vertinti. Manau, jog turėtume patys iškelti savo žmones pasaulio kraštovaizdyje, pasakyti, kad jie yra mūsų, kad jie yra puikūs. Bet to nebus, nes, kaip jau minėjau, esame traumuoti, turime didelių problemų su savimone ir saviverte.

„Kartais taip norisi rašyti“

– Visuomenėje esate labiau žinomas dėl vyriškų aktų fotografijų, bet tai – toli gražu ne vienintelė Jūsų veikla. Papasakokite apie kitus savo darbus, pasididžiavimus.

– Labai keista, kad esu žinomas dėl aktų fotografijos, nes Lietuvoje surengiau tik penkias aktų parodas. Kita vertus, mūsų šalyje tokia tema dirbančių fotografų yra vienetai.

Manau, jog didysis mano kūrybos arsenalas yra gimęs iš medijos kaip technologijos tyrimo, iš abstrakčios fotografijos kūrybos, kuri paženklinta nuolatiniu savo individualios meno kalbos ieškojimu ir tyrimu. Būtent tokiai mano kūrybai reprezentuoti buvo pašvęstas visas tarptautinio žurnalo „Diogen“ numeris (2017 m.). Dėl ant viršelio buvusios nuotraukos, kurioje pavaizduoti nuogas vaikinas ir Kristaus paveikslas, žurnalas JAV rinkoje buvo išimtas iš prekybos vienai savaitei. Džiaugiuosi, kad tarptautinio lygio kritikai ir komunikacijos specialistai sukilo prieš leidinio platintojus. Jų argumentai leidinį grąžino į prekybą.

Rodos, aštuonerius metus Lietuvoje veikė vaizduojamosios dailės festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ – visus tuos metus buvau šio festivalio meno kritikas. Visos festivalio parodos buvo atidaromos mano kritine kalba ir mano parengtomis recenzijomis. Galbūt per daug giriuosi, bet tam tikrą pėdsaką palikau daugelio menininkų kūryboje, teko rašyti tekstus parodoms ir jų albumams JAV, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir net Japonijoje.

Jau penkiolikti metai, kaip dirbu Lietuvos aukštajame moksle. Teko dėstyti Vilniaus universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Šiaulių universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Kazimiero Simonavičiaus universitete, o dabar esu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas.

Aš taip pat labai daug rašau. Kiekvieną savaitę penktadieniais savo gimtajame mieste publikuoju po vieną straipsnį-interviu su man pačiam įdomiomis asmenybėmis. Vis pritrūksta laiko, bet manau, kad būsimą vasarą paskirsiu romanui rašyti. Kartais taip norisi rašyti, kad atrodo net galva gali apsvaigti.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie nesupranta Jūsų fotografijų ir to, ką norite jomis perduoti?

– Na, jei jau nesupranta, tai ką ir bepasakysi… Nors vieną svarbų dalyką pasakyti galiu. Kalbėti ne gimtąja kalba yra sunku, jos reikia mokytis atkakliai ir nuosekliai. Taip yra ir su vizualiuoju menu. Jis – kaip užsienio kalba, kurios suvokimui reikia gerokai daugiau nei šiek tiek pastangų.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite