Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Vis­kas grei­tai pa­si­mirš­ta

Džiau­giuo­si vis ras­da­mas temų „Pri­mirš­tiems teks­tams“, nes vis­kas grei­tai pa­si­mirš­ta. Ar ką be­pa­me­na­me iš pa­sku­ti­nių Sei­mo rin­kimų?  At­ro­do, kad A. Ve­ry­ga mi­nist­ras nuo neat­me­na­mai senų laikų, o drau­di­mas sek­ma­die­niais nuo 15 val. įsi­gy­ti al­ko­ho­li­nių gėrimų tar­si vi­sad buvęs. Jau ant no­sies nau­jie­ji rin­ki­mai į Seimą ir jau pra­si­de­da lenk­tynės, kas dau­giau pa­žadės ar gra­žiau ir ge­riau pa­me­luos.

Bičiulis tarstelėjo, jog mano „Primirštus tekstus“ skaito prisirišusieji prie praeities, o, girdi, kartais tas prisirišimas nėra sveikintinas ir skatintinas. Čia pagalvojau apie save. Išsikviečiu taksi. Siūlo atsisiųsti programėlę, su kuria visad galėčiau automobilį užsakyti. Kas to nenori, prašo palaukti atsiliepiant operatorės. Sulaukiu. Užsisakau. Operatorė mielu balsu praneša, jog taksi tuoj atvažiuos, ir net palinki geros dienos. Jaučiuosi puikiai. Ne kažkoks automatas, bet gyvas žmogus manimi rūpinasi. Nors pats suprantu, jog technikos progreso amžiuje nesielgiu teisingai. Suprantu, jog greitai, kviečiant taksi, nebebus operatorių, o viską darys tik programėlės. Regis, J. Baltušis savo dienoraščiuose apie 1970-uosius rašė, jog jam maloniau užsisakyti pokalbį su asmeniu iš kito miesto per operatorę, nei ieškoti kokių nors šalių ar miestų kodų ir juos rinkti.

Šiandien viskas tik surenkant šalies ar miesto kodus ir niekas net negali kitaip įsivaizduoti. Taip ir su taksi operatorės balsu – greitai jo nebegirdėsiu, o galiausiai priprasiu ir suprasiu, kad jo niekam nereikia.

Įspūdingiau už demonų kuždesius

Mėgstantieji skaityti vos spėja gaudyti naujausias knygas. Atrodo, dar neseniai knyga pasirodė, o ji jau praeitis. Štai viename iš tekstų užsiminiau, kad poetas Gintaras Grajauskas prisimena „Don Kichotą“, o neseniai iš kažkurio interneto portalo sužinojau, ką skaito Arūnas Valinskas. Tiesa, seniai kniedėjo sužinoti, o ką jis skaito. Dar norėtųsi sužinoti Andriaus Tapino skaitomas knygas, nes jis savo laidose tik klausinėja, ką kiti skaito, o pats apie savo skaitymus nieko nepasako.

Taigi, A. Valinskas siūlo nepamiršti Ž. Verno, o kaip mėgstamiausią knygą išskiria Karlo Sagano parapsichologinį kūrinį „Demonų apsėstas pasaulis“. Nė vienas XX a. žmogus nedavė tiek kosmoso mokslui, kaip K. Saganas. Jis apdovanotas NASA medaliais už visuomeninę veiklą, jo vardu pavadintas asteroidas. Tai žmogus (mirė 1996 m.), aistringai tikėjęs NSO ir kosminių kontaktų galimybėmis, įkūręs pasaulinę Planetų studijų draugiją ir buvęs jos prezidentu. Autorius aprašo tikrus mokslo stebuklus, kurie, kaip sako kiti mokslininkai, „įspūdingesni už demonų kuždesius“. K. Saganas sako, jog parašytomis knygomis jis nori atskleisti savo meilę mokslui. „Demonų apsėsto pasaulio“ autorius pabrėžia, kokiame nuostabiame pasaulyje gyvename, kokios subtilios ir nepaprastos yra gamtos paslaptys ir koks didžiulis džiaugsmas tas paslaptis pastebėti.

Ne vien A. Valinskas, bet ir daugelis kitų žymesnių ir mažiau žymių žmonių tvirtina, jog tai lietuviams privaloma knyga. Tikiu šios knygos proto lavinimo misija ir sutinku, kad, ją perskaičius, žaisti „Auksiniame prote“ tampa lengviau. Manau, tai ir norėjo pasakyti A. Valinskas. Jei man reikėtų apibūdinti šią K. Sagalo knygą, sakyčiau, jog tai knyga apie pasaulį, kuri kitaip skaitoma pandemijos metu.

Dar prisiminiau Stiveno Kingo „Švytėjimą“ (ir knygą, ir kino filmą), kur šiandien su herojais atsiduri tarsi karantine ir supranti, ką tai reiškia. Šeima tuščiame kalnų viešbutyje atskirta nuo pasaulio, o ten, kalnų papėdėje, siautėja virusas. Toji atskirtis veikia savaip. Pradedi matyti įvairiausius vaizdus: tuščiame viešbučio restorane puošnius svečius, grojantį orkestrą. Ir tai nėra blogiausia. Blogiau, kai ne vieną tokį atskirtąjį užvaldo agresija.

Kelionių prisiminimai

Bičiulis sako kiekvieną dieną prisimenąs buvusias keliones. Telefone žiūri nuotraukas, „YouTube“ filmuotus kelionių epizodus. Tai jam padeda. Regiu, jog yra įdomiai nufilmuotų kitų kraštų vaizdų. Man, pavyzdžiui, patinka Orijaus kelionės. Yra ir daugiau vertų dėmesio. Stengiuosi ir aš vis kurią nors aplankytą šalį ar miestą prisiminti. Tebūnie šiandien Edinburgas.

„YuoTube“ įrašų apie Edinburgą veik ne mažiau nei apie Londoną. Pirmą kartą traukiniu iš Londono į Edinburgą atvykau vėlyvą vakarą. Apsistojau viešbutyje, bet nejau klosi lovą miegui mieste, kuriame dar nebuvai? Lijo, bet žingeidumas nugalėjo. Truputį pasukęs iš centrinės Princų gatvės, atsidūriau kapinėse. Kapinės pačiame miesto centre. Lietus, vėjo ošimas, dideli antkapiai, kuriuos apšviesdavo kur ne kur kabantys žibintai. Patikėjau, jog Edinburgas vaiduoklių miestas.

Pasirodo, šiose kapinėse mėgdavo lankytis Hario Poterio autorė J. K. Rowling. Labiausiai įsiminė pusiau pakartos Megi istorija. Apkaltinta kūdikio žmogžudyste, ji buvo pakarta, bet naktimis iš jos kapo ėmė sklisti bildesys. Kai kapą atkasė ir karstą atidarė, merginą rado gyvą.

Šiandien kapinės nepasikeitusios. Skirtumas tik tas, kad dabar įėjimas į jas mokamas, o mano pirmojo apsilankymo metu galėjai jas apžiūrinėti nemokamai. Tiesa, gal naktį jokių bilietų nereikia. Gal tik keista, kad vartai į kapines nebuvo uždaryti, o praviri.

Dar viena Edinburgo istorija apie šunį, kuri daug ankstesnė už Hačiko istoriją Japonijoje. Vienas Edinburgo konsteblis turėjo šunį ir budėdamas visur vaikščiodavo su juo. Tai truko dvejus metus. Konsteblis mirė ir šuo 14 metų budėjo prie savo šeimininko kapo.

Edinburgas – rašytojų miestas. Karališkosios mylios gatvėje, įlindus į vieną siaurutį kiemą, užtinki rašytojų namą. Jame įrengti Roberto Burnso, Valterio Skoto ir Roberto Luiso Stivensono kambariai. Bet maloniausią ir kvapniausią įspūdį Edinburge paliko viskio muziejus. Tiesa, Edinburge nereikalinga anglų kalba, nes vis tiek nesuprasi, ką škotai tau sako.

Bohemiškas gyvenimas

Sako, nuo koronos sukeltų sunkumų ir jos baimės gali gelbėti grįžimas prie bohemiško gyvenimo. Nuostabiausia, kad anuomet, kai daug kas buvo draudžiama, gyvavo bohema. Sovietmečio Lietuvos bohema laisvės sėmėsi iš smetoninės bohemos. Kultine asmenybe tapo Širvys. Išgyveno ir vaizduojamojo meno bohema. Nepaisydami epochos sunkumų, dailininkai ir toliau tapė, rūsiuose rengė slaptas parodas ir liko ištikimi bohemos tradicijoms. Kartą du dailininkai siaubingai susipyko dėl vieno prancūzų impresionisto tapybos. Vienas jų paėmė pilną kibirą dažų ir visą išpylė draugui ant galvos.

O šiaip jau iš pradžių bohema buvo visuomenės nekenčiama subkultūra, tačiau pamažu, didėjant menininkų profesijos prestižui, ji tapo elitu. O tapusi elitu, pradėjo daryti įtaką kitam elitui ir masinei kultūrai. Juk iš tiesų elitas yra vienas. Bohemiškas gyvenimo būdas, patraukliausias savo laisvumu, tapo būdingu viso elito bruožu.

Bohemos atstovai man dargi savotiški etiketo specialistai. Štai nusipirko tokie viskio butelį, bet neturėjo viskio taurių ir liko negėrę. Tikras bohemos atstovas yra laisvas žmogus, o tokių privilegija – kad jie patys sau pasirenka kompaniją, nelaisvi šito negali.

Bohemiečiai pripasakoja linksmų istorijų. Štai vienas sako, kad po vieno pabaliavojimo jo telefono numerių knygelėje atsirado užrašas „Pragaras“. Jis juo skambinti nedrįsta, bet kiekvienais metais šis numeris pasveikina jį su gimtadieniu. Ir dar įsiminė trumpas pokalbis: „Aš esu kažkur jus matęs.“ Prakalbintasis į tai: „Aš dažnai kažkur būnu.“

Svarbiausia, kad bohemos atstovams būdingas optimizmas. Perfrazuojant Šveiką, jie supranta, kad kažkas kažkaip turi vykti ir nieko čia nepakeisi. Iš bohemos patirties tiktų semtis net orų prognozuotojams, kuriems pasiteisinti kiekvieną orų prognozę vertėtų baigti žodžiais: „Tokia Dievo valia.“

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite