Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Šiuo sun­kiu me­tu mes tu­ri­me lai­ky­tis kuo to­liau vie­nas nuo ki­to

Bičiulis sako, jog, norime mes to ar nenorime, apie kalėdines dovanas tokiu laiku vis tiek mąstome, be to, rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę. Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Aš mąstau šiais metais gerai prasisukti. Paskambinsiu visiems draugams ir pasakysiu, kad šiais metais mano dovana – palinkėjimas sveikatos. Sakysiu, jog manau, kad tai pati geriausia dovana, o geresnės ir neturiu. Juk puiku, jei dovaną lydi gražūs jos įteikimo žodžiai. Pamenate iškalbingąjį elegantiškąjį Liudviką XIV, kuris, įteikdamas dovaną savo moteriai, visad sakydavo: „Mano nuostabioji, mano puikioji, mano gražioji, mano vienintele.“ Ji į tai atsakydavo: „Mano nuostabusis, mano puikusis, mano gražusis Liudvikai keturioliktasai.“

Apie ką dar mąstome, besibaigiant 2020 metų rudeniui? Nepatekusieji į Seimą tikriausiai mąsto, kodėl jie ten nepateko, patekusieji mąsto, kodėl pateko (yra ir tokių mūsų seimūnų, kurie nieko nemąsto), pensininkai mąsto, kad gal jau geriau dar kartą reikėjo balsuoti už Karbauskį, visi mąsto, ko laukti iš naujosios valdžios, trokštantieji kultūros bėdavojasi, kodėl, skirtingai nei parduotuvėse, negalima bent iki penkių žmonių lankytis muziejuose ir galerijose. Nors muziejuose tarsi turi teisę lankytis dvi krepšinio komandos su treneriais, teisėjais ir atsarginiais žaidėjais.

Knygos pergyvena savo autorius

Kai šiandien populiaru dalytis patarimais, ką skaityti, pastebėjau, kad mažiau patarėjų, ką skaityti 14-mečiams ar dargi jaunesniems. Todėl parinkau keturias jau šiek tiek primirštas knygas. Tai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“,
S. Edgar ir P. Beorn „14–14“, R. Schneider „Pažadink mane, kai viskas baigsis“ ir M. Aromštam „Kai ilsis angelai“.

Pirmoji knyga tai Ernesto Hemingvėjaus anūkės Marielės, kuri, tiesa, gimė, kai senelis prieš keturis mėnesius jau buvo miręs. Viena iš Marielės seserų serga depresija, kita – šizofrenija. Marielė visada pasirengusi padėti seserims ir mokosi iš kiekvienos gyvenimiškos patirties. Knygoje labai subtiliai atsiskleidžia asmenybės brendimas. O dviejų autorių knygos „14–14“ istorija naujametė: trylikametį Adrianą mama verčia parašyti naujametį sveikinimą savo giminaičiams, tarp jų – ir seniai matytam bendraamžiam pusbroliui Hadrianui. Nors šie vaikai gyvena vieno šimtmečio skirtumu, tačiau jie vis tiek susirašinėja, pasakoja vienas kitam apie savo problemas. Tai istorija apie trylikamečių kasdienybę. Trečioji knyga apie ligą, bet drauge ir apie gyvenimą bei meilę. O ketvirtoje knygoje pasakojama istorija apie kitokią mokytoją, kurios pradinukai vaikai nesimoko iš vadovėlių, gi mokytoja yra gerokai atitrūkusi nuo vadovėlinių pedagogikos standartų.

Praėjusiame „Etaplius“ numeryje rašytojas Rimantas Kmita vardija savo mėg