REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Rugpjūčio 2 d. 19:48

„Pri­mirš­ti teks­tai“. No­rint būti lai­min­gam, rei­kia pa­si­steng­ti

Šiauliai

Freepik.com nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


140288

Pas­ku­tinė lie­pos die­na. Ryt jau rugpjū­tis. Rugpjū­čio (ru­gys ir pjūtis) lo­ty­niš­kas pa­va­di­ni­mas Au­gus­tus ir skir­tas jis Ro­mos im­pe­ra­to­riaus Au­gus­ti­no gar­bei. Šis mėnuo tu­ri 31 dieną, nes Au­gus­ti­nas norė­jo sa­vo mėnesį turė­ti tiek pat dienų, kiek Ju­li­jus Ce­za­ris jo var­du pa­va­din­tą lie­pą.

Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas kaip birželis ar liepa. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Ar rugpjūtį atsisveikiname su vasara? Netiesa – vasara dar tęsiasi, ji stengiasi priglausti ir rugsėjį. Svarbiausia rugpjūtį pabėgti nuo vienatvės. Būti nelaimingam – paprasta, o būti laimingam – reikia pasistengti.

Jei dar šiais metais niekur nebuvome iškeliavę, rugpjūtis kelionėms pats tas. Toli nenukeliausime (į Graikiją, atrodo, dar galima be jokių apribojimų, bet jei visi lietuviai ten suplūs...), tačiau visi giriasi atradimais Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Visi randa, tai, manau, galime kažką rasti ir mes, juk Pabaltijys nuostabus.

Visi prisiminė Alos Pugačiovos prisipažinimą, jog geriausiai pasiilsi Jūrmaloje. Išties Jūrmala primena Holivudą, Floridą, Kaliforniją. Net medžiai Jūrmaloje karpomi kaip Floridoje palmės. Vaikščiokite Jūrmalos centrine gatve ir galvokite, kad esate Floridoje. Kas neleis.

Žiūriu, šiauliečiai feisbuke prikėlę Liepojos nuotraukų. Ir puiku, kad atrastas šis įdomus Latvijos miestas. O kur dar Kuldyga ar kino miestelis „Cinevilla“. Visa Kuržemė. Retesnis nukeliauja poilsio į Pernu. Mielas, tylus kurortas. Aišku, visad mielas apsilankymas Taline, bet be jo Estijoje dar vertėtų kalbėti apie Tartu. Tartu universitetas įkurtas tik 50 metų vėliau nei vilniškis. Miela centrinė šio miesto aikštė su Rotuše ir pasvirusiu namu, Šv. Jono bažnyčia, puošta mūrinėmis statulomis, ir katedra, – kadaise didžiausia visame Pabaltijyje, – kurios, deja, likę tik griuvėsiai. Didžiausia Pabaltijyje katedra sugriuvo, o didžiausias Pabaltijyje restoranas, įsikūręs Tartu parako rūsy, gyvuoja ir visus kviečia.

Kuo aš geriau atrodau, tuo blogiau jaučiuosi

Jei nekeliauju, skaitau. Iškart kelias knygas. Vieną sunkią (na, tipo „Ulisą“), kitas lengvas (kad ir detektyvus). Tarkime, pusvalandį skaitau sunkiąją, kai pavargstu, kitam pusvalandžiui į rankas paimu lengvesnę. Sunkiajame ešelone šiuo metu baiginėju Fernando Pessoa „Nerimo knygą“, kurios skaitymas užsitęsė, o iš lengvųjų pervariau Nijolės Narmontaitės keturias knygas apie aktorius, režisierius ir kitus teatro bei kino žmones (yra dar penktoji knyga, bet ji surinkta iš pirmųjų keturių knygų, tai yra – the best of).

Man ypač patiko žinomų žmonių nesivaržymas ir pasakojimas apie save su humoru. Bent man mokėjimas pasijuokti iš savęs – didžiausia vertybė. Kaip sakoma, su tokiu eičiau į žvalgybą.

Nustebino aktoriaus Vytauto Paukštės humoro jausmas. Tiesa, jį aš jau buvau pastebėjęs susitikime su juo Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“. Aktorius iš atminties skaitė ilgiausias ištraukas iš J. Marcinkevičiaus „Mindaugo“ ir „Mažvydo“. Skaitė tiksliai tiksliai, nors spektakliai jau seniai nevaidinami. Kai po vakaro, žinant aktoriaus amžių, buvo jo paklausta, iš kur jis turi visa tai, atsakė: „Iš bendro išsilavinimo.“

N. Narmontaitės knyga priminė V. Paukštės pasakojimą apie kino studijoje dirbusį žydą operatorių. Į pagyrimus „Kaip jūs puikiai atrodot“ jis atsakydavo: „Keip aš gechau atchodau, teip aš blochau jaučosi.“ Dar aktorius prisimena vieno žiūrovo klausimą: ar „Gulbių ežeras“ bus atliekamas lietuviškai, ar rusiškai? V. Paukštė linksmai prisimena vieną nomenklatūros darbuotoją, kuris buvo atvykęs į Klaipėdos dramos teatrą sveikinti aktoriaus Jono Naujoko su jubiliejumi. Norėdamas pasirodyti intelektualus, jis pasveikino: „Sveikinu ir linkiu jums sėkmės jūsų pamėgtame saviveiklos žanre.“ O iš visų jo pasveikinimų, girdėjau, aktoriui labiausiai patinka šis: „Paukštė yra žmogus, kurio pavardė labiausiai atitinka jo vidinį pasaulį.“

Hamletas – tai tragedija

Daug N. Narmontaitės prisiminimų iš susitikimų su Galina Dauguvietyte. Ypač patiko jos pasakojimas apie gyvenimą prieškariniame Paryžiuje. Vienas neturtingas lietuviukas, bohemos vaikis, išgirdo, jog kilminga prancūzų šeima ieško olandų kalbos mokytojo savo vaikams. Lietuvis pasisiūlė ir pradėjo vaikus mokyti lietuviškai. Jie buvo gabūs, o ir mokytojas patiko, tad nereikėjo nė pusmečio ir jie jau puikiausiai susikalbėdavo lietuviškai. Tėvai džiūgavo, dovanomis apipylė mokytoją, bet štai vieną pavakarę pranešė, jog rytoj pas juos atvyksta svečių iš Olandijos. Naktį lietuvis iš namų dingo, bet vėliau G. Dauguvietytė pasakojo, jog tėvai jo ieškojo, pasiruošę jam dovanoti, nes vaikai buvo jį pamilę, o ir nutarė, jog nėra blogai, kad jų atžalos moka dar vieną kalbą, tik labai troško sužinoti, kokios tai šalies kalba.

Skaitydamas N. Narmontaitės užrašytas istorijas, prisiminiau girdėtą Maskvoje. Dar sovietmečiu Sergejus Michalkovas (tėvas, TSRS ir Rusijos himnų žodžių autorius) su jauna gražia moterimi atėjo į Tagankos teatrą žiūrėti Hamleto su Visockiu. Teatro vyriausiojo režisieriaus Jurijaus Liubimovo tą vakarą nebuvo, bet, be abejo, juos įleido į režisieriaus kabinetą, kad jie ten galėtų palikti paltus, tiksliau, kailinius. Po spektaklio moteris savo puošnių kailinių neberado, juos kažkas pavogė. Tiesa, tokių vagysčių spektaklių metu iš aktorių kambarių Rusijos teatruose dažnai pasitaikydavo. Visi juokavo, jog ypač jų daug Tagankos teatre, nes anksčiau čia būta kalėjimo. Tiesa, pamenu, sovietmečiu Šiaulių teatro aktoriai pasakojo, jog mūsų teatruose, tarp jų ir Šiauliuose, vagysčių iš aktorių kambarių irgi būdavo.

Teatro darbuotojai skambino policijai, o Michalkovas moterį ramino: „Dabar supratai, kad „Hamletas“ – tai tragedija.“

Keliauti knygų apie keliones puslapiais

Baigęs skaityti N. Narmontaitės knygas, iš bibliotekos parsinešiau krūvelę lietuvių autorių knygų apie keliones. Norisi sužinoti, ką mūsų autoriai pirmiausia pastebi užsienyje, ką jiems atrodo svarbu pamatyti, o ką nelabai. Pradžioje rinkausi knygas, kur aprašomos kelionės į šalis, kur ir aš esu buvęs. Tiesa, visų norimų knygų ir negavau, teko rezervuoti, o parsinešiau pradžiai keturias: Godos Klimavičiūtės „Savas Paryžius“, Jurgos ir Simono Jurkevičių „Amor Roma“, Arūnos Kaminskienės „Bavarija“ ir Angelinos Zaleckaitės „Barselona“. Tokia eilės tvarka jas ir skaitysiu. Gal suprasiu lietuvio keliautojo pomėgius ir ar aš irgi tą patį svečioje šalyje lankyčiau?

Kodėl noriu skaityti knygas ar žiūrėti filmus apie šalis, kuriose buvau? Ar nevertėtų domėtis pirmiausia tais kraštais, kur dar nebuvai? Man maloniau, kai išvystu aikštes, alėjas, kuriomis esu vaikščiojęs, pastatus, prie kurių esu stovėjęs. O kur nebuvau, knygos puslapiai ar kino kadrai bent man visiško pažinimo nesuteikia. Bet, aišku, geriau nei nieko.

Kokie paskutinių kelionių įspūdžiai? Po karantino dar niekur nebuvau, o iš paskutinių prieškarantininių – tai Varšuvoje regėti kultūros kioskai. Juose viską sužinai, kas kur vyksta. Ir šiek tiek anksčiau Kijeve vykęs futbolo mačas Ukraina – Lietuva, kai Ukrainos sirgaliai stadione skandavo „Lietuva! Lietuva!“, o atvykusieji iš Lietuvos: „Ukraina! Ukraina!“ Per visą savo gyvenimą sporte nieko gražesnio nesu regėjęs.

Teksto pabaigoje norisi kažko intriguojančio. Bičiulis klausia bičiulio: „Ar žinai, kaip suintriguoti žmogų?“ „Ne“, – atsako klaustasis. „Rytoj pasakysiu“, – praneša bičiulis.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA