Angle down Atgal

„Primiršti tekstai“. Nauji imperatoriaus drabužiai

Jei gerai pamenu, mano jaunystės metais sankryžose, degant raudonam šviesoforo signalui, rodyklių, leidžiančių sukti į dešinę, be retų išimčių, nebuvo. Raudonas šviesoforas ir taškas. Stoji ir lauki. Kadangi anuo metu posūkiai į kairę buvo prastai vertinami, tad nepatartina buvo ir sukti į dešinę, nes dar ims liaudis maišyti ir vietoj dešinės kažkas pasuks į kairę. Į kairę negalėjo sukti net aukščiausi kompartijos pareigūnai, išimtis tik šiaip ne taip buvo padaryta Ferensui, gal dėl gražuolės antrosios žmonos Godos, kuri šiandien taikliai pasišaipo iš savo kolegės Kristinos Brazauskienės.

Nepriklausomybės metai atnešė posūkių į dešinę rodykles. Gal todėl, kad ir į kairę sukti niekas nebedraudė, bet labiausiai – kad norėjome greičiau judėti, greičiau pasiekti kelionės tikslą. Bet po trisdešimt tokių metų vėl sugalvota grįžti prie gyvenimo be papildomų sekcijų. Žodžiu, grįžti į anuos laikus, kai visus vedė tiesus kelias į ateitį be jokių nukrypimų. Reikėjo tik kelių dienų, kad pamatytume, jog kelio be posūkių nebūna ir sukantieji turi jaustis patogiai. Papildomos posūkių lentelės vėl grąžinamos. Džiugu, kad pripažinta, jog tokių lentelių nuėmimas buvo klaida, tad atsirado viltis, jog gal ir visokiausi alkoholio draudimai bus atšaukti.

O jei rimtai, tai bent aš nesu pastebėjęs, kad sukantis į dešinę automobilis partrenktų žmogų. Pastebėjau, jog visi vairuotojai suka neskubėdami, įsitikinę, kad niekas perėja nežengia. Gi ne kartą mačiau perėjoje partrenktą žmogų automobilio, kuris lėkė tiesiai.

Apibrėžtas grožis

Šiandieniniame pasaulyje kiekvienas įstatymas turi ne vieną išimtį, gi anksčiau jokių išimčių nebuvo, o vien dogmos ir tiek. Net ir grožis buvo apibrėžtas, jokių nukrypimų. Ir kultūra įrėminta. Tarybiniais laikais sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Nors visko būna. Kadangi anksčiau išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus (buvo tiesiog kirpyklos ir tiek), aerobikos sales...

Kai vienas ateistinės krypties rašytojas pavaizdavo storulį kleboną ir iš jo dėl to pasišaipė, sako, net tuometinis pirmasis CK sekretorius Petras Griškevičius jį įspėjęs taip daugiau nerašyti, nes juk ir jie, partijos nariai, ne visi atletai.

O kai rašytojo Umberto Eco, knygos „Grožio istorija“ autoriaus, paklausė, ar šis negalėtų pasakyti, koks įvaizdis gali būti laikomas absoliutaus moters grožio išraiška, rašytojas atsakė, jog negali atsakyti į šį klausimą. O į klausimą, kuri jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsakė, kad nekviestų vakarieniauti nei vienos, nei kitos. „Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią“, – mąstė garsusis kūrėjas. Todėl jo kūrinių anuomet niekas nevertė ir nespausdino.

Gražiu žmogumi buvo pripažįstamas darbo pirmūnas. Kaip pavyzdys buvo moters statybininkės portretas tekančios saulės fone. Tik teigiamas herojus galėjo būti gražus žmogus. Gražus žmogus dailėje žvelgdavo į horizontą, o už jo nugaros driekėsi naujų namų statybos, fabrikų kaminai, žaliuojantys medžiai. Kine toks žmogus sėdėdavo ant akmenų prie jūros, bangos mušėsi į tuos akmenis, o sėdintysis, giliai susimąstęs, jas sekė, suprask – ieškojo gyvenimo prasmės. Tokius kadrus ypač mėgo lietuvių kino kūrėjai, nes akmenuotas jūros krantas buvo tik Kryme ir ten, nuvykę filmuoti šio kadro, keletą dienų mielai pagyvendavo. Bet pats gražiausias žmogus būdavo masinėse dainose, ypač parašytose maršo ritmu.

Vince-gx nuotr.
Vince-gx nuotr.

Kinas, teatras, estrada

Iš kur anksčiau atsirasdavo kultūringų žmonių? Pirmiausia, kaip sakė Leninas ir jo bendražygiai, iš kino. Šiauliai garsėjo kino teatrų lankomumu. Šiauliuose visad veikė bent keturi kino teatrai – „Saulė“, „Palydovas“, „Tiesa“, „Šviesa“. Taip, taip, buvo ir toks. Pastarasis užsidarė, bet duris atvėrė „Dainai“, „Laikas“, o dar rodydavo kiną geležinkelininkų klube. Nors tikruosius kino kūrinius mes išvydome, pasirodžius vaizdo magnetofonams. Džiaugiuosi, kad mano pirmasis kasetėje pamatytas kino filmas – „Paskutinis tango Paryžiuje“. Dabar į kino teatrus tarsi specialiai ir eiti nereikia – jie prekybos centruose.

Šiaulių dramos teatras visad laikėsi pakeltos kartelės. Keitėsi režisieriai – J. Šeinas, M. Karklelis, N. Ogaj, A. Ragauskaitė, S. Varnas, G. Padegimas ir kt., bet kažkokių nuosmukių nebuvo. Būkim atviri, didelių pakilimų – irgi. Bet jei apie savo miesto teatrą gali pasakyti „mano teatras“ – yra gerai.

Parodų salių veik nebuvo. To meto valdžia dailininkų labiausiai prisibijojo, nes šie surengdavo valdžią bauginančių akcijų, pavyzdžiui, pakvietė miestelėnus į parodą geležinkelio stotyje ar vienoje parduotuvėje sukabino savo paveikslus ant lubų.

Visi pripažįsta, jog Šiauliai – lietuvių estrados lopšys. 1960-aisiais net du bigbendai. Filharmonija pirmąjį savo profesionalų estradinį ansamblį „Nemuno žiburiai“ subūrė veik iš Šiaulių muzikantų. Kolektyvo pirmieji solistai irgi šiauliečiai – Zina Jurgutytė, Nijolė Ščiukaitė, Juozas Garbenis ir Adolfas Jarulis. Vadovas, be abejo, šiaulietis – Teisutis Saldauskas. Pirmoji miesto bigbyto grupė „Saulės vaikai“ gal nebuvo tokia populiari kaip Kauno „Kertukai“ ar „Gintarėliai“, bet dar iki šiol pamenu jų atliktą rolingų „šokantį Džeką“.

Niekas nepasikeis

Suvalkietis, pamatęs merginą, turguje pardavinėjančią jo jai dovanotas gėles, suprato, kad tai jo moteris. „Žmonės tokie pat ir anksčiau, ir dabar“, – girdėjau sakant. Visad buvo ir bus mėgėjų pasipuikuoti. Kaip tas pobūvyje didžiai išsilavinusį vaidinantis vyrukas, parodęs savo išprusimą: „Net Čaikovskis per savo gyvenimą pardavė tik vieną paveikslą.“

Teisia kažkokį, rodos, klaipėdietį vaikiną, prievartavusį dvylika berniukų. O tas, nustebau, regis, pasimokęs iš buvusio Seimo nario Eligijaus Masiulio, teisinasi, jog byla prieš jį sufabrikuota, jog tuoj paaiškės tiesa, išlįs tokių dalykų, kad visi nustebs.

Kai kalbame apie Jamesą Joyce’ą, iškart pagalvojame apie jo romaną „Ulisas“, nors šįkart norėčiau išskirti apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“, nes jis bent man atstoja autoriaus, gyvenusio Dubline, dienoraštį. Jei Dublinas būtų sugriautas, jį būtų galima atstatyti pagal šią knygą. Apsakymų rinkinys ypač artimas lietuviškai realybei – mažas Airijos miestelis, kuriame visi gyvena kitų naujienomis, o šalia turtingas kraštas Anglija ir todėl visur visus lydintis nusivylimas.

Vienas ryškiausių apsakymų yra paskutinysis – „Mirusieji“. Tai pasakojimas apie Kalėdas, per kurias susirenka giminės su skirtingais tikėjimais, pažiūromis į politiką, alkoholį ir skirtingais patriotizmo lygmenimis. Apsakymo centre pagrindinio herojaus santykiai su žmona, apmąstymai apie gyvenimą ir mirtį, apie tai, kas yra žmogaus grožis.

Kodėl šiandien niekas nepasako, kad sėkmė ateina iš darbų, o ne kalbų apie gerovę? Vis prisimenu istoriją apie mergaitę, kuri ateina pas raganą sužinoti apie ateitį, o ši jai atsako, jog bus labai blogai – niekas nepasikeis. Nors yra ir dar vienas posakis, jog jei žmogus jaučiasi nelaimingas, irgi niekas nepasikeis.

Kodėl toks teksto pavadinimas? Ir ar neturėtų būti „Nauji karaliaus drabužiai“? Ne, viskas teisinga – Hansas Kristianas Andersenas kalbėjo apie imperatoriaus drabužius, bet kaip rusai kažkada neteisingai išsivertė „karaliaus drabužiai“, o mes nuo jų nusirašėme, taip ir tebesitęsia.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite