REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Gruodžio 5 d. 22:09

„Pri­mirš­ti teks­tai“. My­liu Bu­kovskį

Šiauliai

(Goffkein nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


156891

No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas ra­šy­to­jas Orha­nas Pa­mu­kas pa­sa­ko­ja, jog jam la­bai su­dėtin­ga bu­vo pri­pras­ti dirb­ti na­muo­se, kol su­gal­vo­jo tokį ri­tualą. Ry­te nu­ly­di žmoną į darbą, apei­na dar ke­lis kvar­ta­lus ir ki­tu ke­liu grįžta na­mo, ta­čiau jau tar­si ne na­mo, o įsi­vaiz­duo­ja, kad į biurą. Va­ka­re tuo ke­liu, ku­riuo grįžo, ei­na pa­si­tik­ti žmo­nos ir grįžta jau ar­ti­miau­sio­mis gatvė­mis na­mo.

Bičiulis švęs gimtadienį. Nueiti sveikinti negalime, tad susidėję internetu nupirkome pledą, jam nuveš ir nuo mūsų įteiks. Mintis aiški – susisupi ant sofutės į pledą ir skaitai. Skaityti tapo populiaru. Puiki knygų mainų idėja, dalijimasis informacija, kas ką skaito. Džordžą Orvelą (ypač jo „Gyvulių ūkį“) jau primirštame, dabar ant bangos – Čarlzas Bukovskis. Nuostabus rašytojas. Kažkuo savas. Perskaitai ir pamilsti. Praėjusiame „Etaplius“ numeryje Šiaulių apskrities VPK viršininkas Ramūnas Sarapas, vardydamas savo mėgstamiausių knygų penketuką, pamini Č. Bukovskio „Paštą“. Kažkaip anksčiau net nepagalvodavau, ką skaito policijos žmonės, o išgirdus Bukovskio pavardę, iškart kilo pagarba ir drauge pasitikėjimas šiuo pareigūnu, o kartu ir visa policija.

19-1.jpg

Kukutis karantinui tinka

Bičiulis sako, jog karantino metu nenorįs liūdnų kino filmų ar knygų, sakosi „Olego“ iki pabaigos nepajėgęs žiūrėti. Paklausė, kokią knygą galėčiau jam pasiūlyti. Prisiminiau gal prieš penketą metų pažįstamo iš Ukrainos atsiųstą žymaus ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo romaną „Šengeno istorija“. A. Kurkovas šią knygą parašė rusų kalba, tik vėliau ji pasirodė ukrainietiškai, nors šiaip jau šio autoriaus knygos verčiamos į daugelį kalbų, jos yra net patekusios į Europos bestselerių dešimtuką. Prieš trejetą metų ši knyga išversta į lietuvių kalbą.

Tai romanas apie Lietuvą. 700 puslapių. Nesibodėkite, įveikiama. Vienkiemyje prie Anykščių susirenka netoliese vykusiame muzikos festivalyje susipažinusios trys lietuvių poros ir laukia vidurnakčio, kada Lietuva taps pilnateise bevizio judėjimo Europoje nare. Veiksmas dar vyksta Kaune, Rytų Prūsijoje, kalbama apie Steponą Darių bei Stasį Girėną, sovietmetį, kai nebaigtoje statyti bažnyčioje veikė radijo gamykla, rasi romane ir keistų personažų. „Kol visi laukė Šengeno nakties, toli nuo Pienagalio prie Lietuvos ir Lenkijos pasienyje esančios užkardos priėjo senukas medine koja. Jis Europą žinojo kaip savo penkis pirštus. Sulaukęs, kol pasienietis pakels juostuotą užkardą, jis tapo pirmuoju lietuviu, perėjusiu sieną neparodęs paso“, – pirmaisiais romano sakiniais bandoma patraukti skaitytoją, juoba jau nustebina pats senuko vardas – Kukutis.

Nenuvertinant ukrainiečių rašytojų pastangų, žinant, kad šiandien Lietuva Ukrainos gyventojams įdomi, beskaitydamas nusprendžiau, jog geriausiai apie šalį visgi gali parašyti joje gyvenantieji. Nors kaip ten bebūtų, galime tik pasidžiaugti, kad kažkas apie Lietuvą rašo, tuo populiarindamas mūsų šalį. O kartais ir malonus toks naivus požiūris iš šono į svetimą šalį ir jos gyventojus. Jei karantino metu norite kilstelti savo nuotaiką, tai tam tikrai tinkama knyga.

19-2.jpg

Senuosius šlagerius prisiminus

Kitas bičiulis, sako, karantino metu klausosi senų šlagerių. Ir net ne užsienio atlikėjų, o Lietuvos ir daugiausia – šiauliečių. Šiauliai kažkada buvo tituluojami kaip lietuvių estrados sostinė. 1963 m. per pirmąjį lietuvių estrados atlikėjų konkursą Vilniuje ryškiausi buvo du kolektyvai ir abu iš Šiaulių: Šiaulių statybos tresto ir „Elnio“ gamyklos bigbendai. Iki vidurnakčio komisija svarstė, kam iš šių kolektyvų įteikti didįjį prizą, kol buvo nuspręsta – abiem. Kolektyvų vadovai Teisutis Saldauskas ir Vincentas Masionis, choreografė Aldona Ivanauskienė, dainininkai, šokėjai ir muzikantai visoje respublikoje ir net už jos ribų garsino Šiaulius.

Tais pačiais metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos nuspręsta įkurti profesionalų estradinį ansamblį, jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, o jis pasiėmė savo saviveikliniame ansamblyje jau dainavusius šiauliečius Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garbenį, Adolfą Jarulį. Ansamblis pasivadino „Nemuno žiburiais“ (pagal kompozitoriaus B. Gorbulskio dainą).

Tiesa, gali kilti klausimas: ar prieš 1963-iuosius Šiauliuose pramoginės muzikos nebuvo? Be abejo, buvo. Reikia manyti, jog jos būta jau tarpukaryje, tik nedaug žinių išlikę. Žinoma apie Danielių Pomerancą – Šiaulių mėsininko sūnų. Tiesa, baigęs muzikos studijas Berlyne, šis smuikininkas negrįžo į gimtąjį miestą, bet laikinojoje sostinėje Kaune subūrė orkestrą ir grojo Konrado kavinėje. Jei Konradas jam už vakarą mokėdavęs 50 litų, o tai buvę dideli pinigai, vadinasi, maestro buvo vertinamas. Iš Šiaulių kilusi ir Antanina Dambrauskaitė, pirmoji iš lietuvių estrados solisčių, 1932 metais įrašiusi keletą savo dainų plokštelėje.

Šiaulietis Alfonsas Bui-
ša – pirmųjų užsienio solistų perdainuotų hitų tekstų autorius: „Aš norėčiau sugrįžt į Jamaiką, / Vėl mylėti juodaplaukę, / Aksomines akis jos bučiuoti, / Skęsti meilės sūkury“; „Mergaitė iš Palermo, po saule Sicilijos, / Dainuodavo tavernoj, kad meilė nemyli jos“; „Sėsk brangioji ant suolelio, pažiūrėk į akutes, / Nebijoki, nes suolelis neišduoda juk paslapties“...

Kai nemandagu būti niūriam

Gruodžio vakarus jau vadiname žiemos vakarais. Ne vienas skundžiamės priversti užsidaryti namuose. Prancūzų rašytojas Marselis Prustas pirmąjį ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romaną „Svano pusėje“ buvo priverstas leisti savo pinigais. Vienas iš redaktorių parašė: „Mielas drauge, negaliu suprasti, kai autorius gali skirti trisdešimt puslapių aprašyti, kaip prieš užmigdamas jis vartosi lovoje.“ Leidėjas net nenujautė, kad tuos puslapius netrukus ryte ris skaitytojai visame pasaulyje, o M. Prustas savo romanų ciklą papildys dar 6 knygomis.

Turiu stropų draugą. Niekad nepamatysi jo be kaukės, gatvę pereis tik pėsčiųjų perėja, tiesa, sako, balkone rūkančio kaimyno neskųs. Ir štai tas draugas vieną dieną namuose pamiršo kaukę. Susigaudė, nuėjęs nuo namų geroką galą, jau žingsniuodamas bulvaru. „Ir ką darei?“ – klausiu jo. Atsakė, jog tolesnį kelio galą bėgo – it būtų sportininkas, nes girdėjęs, kad sportuojant kaukės nereikia.

Iš TV rodytų lapkričio filmų nustebino mėnesiui baigiantis LRT parodytas italų režisieriaus Abbaso Kiarostamio filmas „Patvirtinta kopija“ su Juliette Binoche. Bent man tai buvo filmas naujiena, nes nieko apie jį nežinojau. Gražiame Toskanos mieste privačios galerijos savininkė ateina į susitikimą su britų rašytoju ir sutaria pavedžioti jį po miestą. Net suabejoji, ar čia tik neseniai susipažinusių žmonių ekskursija po miestą, ar tai pora, kuri aiškinasi santykius. Režisierius įtraukia į žaidimą. Vyksta diskusijos apie meno kūrinius, ypač apie paveikslų kopijas. Keliaudami jie sutinka įsimylėjusius jaunuolius ir gražią, vienas kitą palaikančių senukų porą, kur seneliukas aiškina, kad reikia visą laiką laikyti ranką ant moters peties. Vyksta diskusija, ar galima kasdien vis iš naujo įsimylėti, ar nusivylimai neišvengiami ir jeigu taip, tai jie neturi sutrukdyti buvimui kartu.

Nuo gruodžio 13 d. „LRT plius“ pradės rodyti geriausius įvairių pasaulio teatrų operos pastatymus. Puiki žinia. Mielos akimirkos karantino metu.

Kiek čia liko ir pasigirs sveikinimai: „Kada neliks tamsaus nė vieno lango, kai už Naujus metus visi pakels taures, mes norim palinkėti, kad jie Jums atneštų laimę ir kad išpildytų visas svajas...“ Tarsite, jog tai primityvoki sveikinimai, bet, geriau pagalvojus, jie mieli savo naivumu kaip ir anksčiau minėti šlageriai. Ar pastebėjote, jog per šventes dargi horoskopai visiems palankūs? Tokiu metu net nemandagu būti niūriam. Ir jeigu, baigiantis metams, jūs galite pasakyti, jog 2020-ieji buvo sėkmingi, vadinasi, esate geras žmogus.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA