Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Gy­ve­ni­mas – dau­giau nei teo­ri­ja

Ma­no vai­kystės me­tais pa­čiu did­žiau­siu ste­buk­lu pra­si­dėda­vo Kalėdų ir Naujųjų metų ryt­me­čiai. Kalėdų – jei­gu gy­ve­nai re­li­gin­go­je ir lie­tu­vybę puo­selė­jan­čio­je šei­mo­je, Naujųjų – jei ta­vo tėvai Kalė­das švęsti bi­jo­jo. Mes, to me­to vai­kai, tiks­liai ži­no­jo­me, kad jei gruod­žio 25-ąją ar sau­sio 1-ąją at­si­kel­si anks­čiau už ki­tus, po eg­lu­te ra­si do­vaną. Tai­gi, metų pa­bai­ga ir naujųjų pra­džia pra­si­dėda­vo šven­tiš­kai. Be to, per šven­tes vi­si tam­pa­me šiek tiek jaut­res­ni. Tai nėra blo­gai.

Šiais metais sakome: „Tokių Kūčių ir Kalėdų dar nebuvo.“ O iš tikro buvo visko. 1970 m. Kūčių vakarą mes, studentai, ne pas tėvus galėjome važiuoti, o Kauno dramos teatre turėjome žiūrėti M. Šatrovo pjesę „Bolševikai“. Vargome ir mes, ir aktoriai.

Išminčiai sako, jog gyvenimas – daugiau nei teorija. Tai liudija kad ir šie besibaigiantys metai. Ar, juos sutikdami, galėjome pagalvoti, kad jie bus tokie? Planavome begalę darbų, rinkomės, kur atostogauti. Sovietmečiu, pakilę rytais, iškart iš dienraščių, radijo, televizijos išgirsdavome apie socializmo pergales ir gamybinių planų viršijimo procentus, dabar išgirstame kovido skaičius. O kelionių organizatoriai sako, jog turizmo istorijoje grįžome į 1990-uosius.

Žmonės, kurie pyksta, kad iš mūsų pavogė Kalėdas, patys budi už kampo, saugodami vagiančiuosius. Kalbame viena, elgiamės kitaip. Perfrazuojant klasiką, jei sakai, kad geri kaip Širvys, tai kur tavo eilės? Kam į parduotuvę eiti visomis šeimomis ir trypčioti vienam šalia kito, iškišus nosis? Keistas noras – pamatyti eglutę ir numirti. Parduotuvėje jau garbaus amžiaus moteris, žurnalistų paklausta, ko čia atėjusi, atsakė: „Prieskonių.“ Skaičiau apie ieškojusįjį šunkelių, kaip per Kalėdas nuvažiuoti pas babą, bet atsidūrusį Baltarusijos pasienyje, kur įkliuvo pasieniečiams. Jei parduotuvė ir apsilankymas prie eglutės tavo priklausomybė, girdėjau pasiūlymą: nusiskusk antakius ir niekur nebenorėsi eiti. Įtaigiausi prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai: „Tai ne skaičiai, tai jūsų tėvai, broliai, seserys.“

Džiugu, kad vėl dovanojamos knygos

Kai visi šiandien dalijasi, kokias knygas skaito, buvau paklaustas, be kokių knygų neįsivaizduočiau gyvenimo. Išskyriau, jog gal tai būtų Migelio Servanteso „Don Kichotas“ ir Gabrielio Garsijo Marquezo „Šimtas metų vienatvės“. Pamąsčiau ir apie lietuvių rašytojų knygas. Tarčiau, jog tai Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Kai šį trejetuką pavardijau aktoriui Andriui Bialobžeskiui, jis tarstelėjo, jog trečia knyga jam būtų Antano Škėmos „Baltoji drobulė“. Ir sakė, kad dėl „Altorių šešėly“ visiškai pritaria. O iš pokalbių su kunigais sužinojau, kad ne vieną jų stoti mokytis į kunigų seminariją paskatino būtent šis romanas.

Vėl pradėjau gauti dovanų knygų. Džiaugiuosi. Taip mano rankose atsidūrė žalia žalia (tokios spalvos viršelis) Walto Whitmano poezijos rinktinė „Žolės lapai“. Į lietuvių kalbą šią rinktinę pirmasis išvertė Antanas Miškinis, bet nuo to laiko prabėgo jau šeši dešimtmečiai, tad labai reikėjo naujo knygos pasirodymo. Pamenu gražų Antano Miškinio vertimą, dabar knyga išversta naujai Mariaus Buroko ir Kasparo Pociaus. Ir vėl puikiai. Be to, vertėjai jauni žmonės ir labiau pritampa prie šiandienos skaitytojo mąstymo. Mano supratimu, šią knygą reikia skaityti po keletą puslapių kasdien, kad suvoktum autoriaus minčių gylį, paliekant laiko apmąstymams.

O Petro Rakštiko miniatiūrų knygą „Nuobodulio sirenos“ gavau dovanų iš paties autoriaus. Knygoje ir jo paties piešiniai. Atsivertus knygą, po išvardyto turinio man ypač mielas pasirodė žmogelis, sėdintis ant zuslano ir laikantis rankose akmenį (bent man atrodo, kad tai akmuo). Gal tai pats autorius, o gal kas nors iš knygos skaitytojų. Bent vieną miniatiūrą norisi pacituoti. Gal tai tebūnie „Pasikėlęs“: „Jis kiekvieną dieną lipa į medį ir žiūri iš aukšto žemyn. Kai vienas jo pasekėjas užlipo į medį, nustūmė ir žiūrėjo, kaip tas krinta ir užsimuša. Iškviesti policininkai bandė nutempti žemyn. Nustūmė juos ir iš aukšto žiūrėjo, kaip krinta. Krito gerai. Nepakilo nė vienas. Tada medį nupjovė, ir jis paskutinį kartą žiūrėjo, kaip apačioje esantys lekia į šalis jam iš kelio.“

Laimingas tas, kuris nepastebi, ar dabar vasara, ar žiema

Dar skaitau Antoną Čechovą. Tai autorius, kurį vis galima skaityti ir skaityti. Ir apsakymus, ir pjeses, nes jos irgi lengvai skaitomos. Jei apie apsakymus, tai ypač miela prisiminti šiuos keturis: „Sužadėtinė“, „Stepė“, „Dvikova“ ir „Dauboje“. Jei apie pjeses, tai būtų: „Trys seserys“, „Vyšnių sodas“, „Žuvėdra“ ir „Dėdė Vania“.

„Laimingas tas, kuris nepastebi, ar dabar vasara, ar žiema“, – sako rusų klasikas. Bet labiausiai man įsiminė du žodžiai, jo herojų tarti prie vaišėmis nukloto stalo: „Skučno, gospoda!“ Visko pilna, gausu įvairiausio puikaus maisto, brangiausių gėrimų, visur viskas visiems tarsi sekasi ir štai: „Nuobodu, ponai!“ Net nežinau, kaip į lietuvių kalbą versti žodį „skučno“. Gal „nuobodu“, gal „liūdna“, bet „skučno“ stipriau.

Žiūrėk, vienu metu tau iškiliausias F. Dostojevskis, vėliau – H. Ibsenas, kitu laiku – E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu – A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apseiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako... Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią... Kai kurie pakritikuoja autorius, kurie knygas leidžia už savo pinigus, nes, anot tų kritikų, tai dažniausiai silpnos knygelės ir jų skaitymas tik laiko švaistymas. Gal ir reiktų su tuo sutikti, bet, antra vertus, kad ir kokią knygą žmogus beskaitytų, nesu girdėjęs, kad nuo to būtų numiręs.

Kartais prireikia kokios nors knygos, o ji guli aukščiausiose mano knygų spintos lentynose, tad, norint ją pasiekti, reikia kopėtėlių ar bent kėdutės. Nepasieki ir nenusikeli. Pagalvoji, kad šią knygą reikės perkelti žemiau. Bet po to atsiranda kita, kuri irgi žemyn prašosi.

Devintoji banga

Antroji koronaviruso banga. Sako, bus ir trečioji, ir ketvirtoji. Tad gal galima būtų sužinoti, kiek sezonų dar mums šį suknistą serialą rodys? Teigiama, jog pati baisiausia devintoji banga. Na, gal iki devintojo sezono šio serialo režisieriai išsisems, pavargs ir jis baigsis jau anksčiau. Ir dviejų sezonų tokiam niekalui per akis.

Neseniai internetu sulaukiau pranešimo, jog viena vėžiu serganti moteris nori palikti man 200 tūkst. eurų. Žinodamas, kad bičiuliui palieka 700 tūkst., o kitam net kelis milijonus, nusivyliau ir net tapo gėda, kad tiek mažai tesu vertinamas.

Turiu bičiulį. Labai mielą, bet reto nuobodumo žmogų. Paklausiau, kaip jis kovido apsupty gyvena. Džiūgavo, kad jam karantinas pats tas. Niekas netrukdo, tik mėgo įvairias istorijas pasakoti, o dabar nėra kas klauso. Sakė, pats gaminasi maistą. Kalėdoms virė jaučio liežuvį. Anot jo, tai lietuviškas patiekalas, nors Kalėdų proga jį valgo ir Anglijos karalienė. Dar turi užsiėmimą – deda į feisbuką prisiminimus ir planuoja, kur, pasibaigus karantinui, pirmiausia keliaus, ir ieško tų kraštų muotraukų. Girdėjau, taip dabar daugelis elgiasi.

Pandemijos įkarštyje kažkas tarstelėjo: „Nebus daugiau jokių pozityvų.“ Netikiu. Gal tik mus užgriuvusios negandos pagaliau išmokys klausti „Kaip gyveni?“ jau ne formaliai, bet iš tikro. Bent man tarp mėgstamiausių televizijos laidų per „Delfi TV“ yra žinomų aktorių, o ir kitų specialybių žymesniųjų skaitomos pasakos.

Ko palinkėti? Kas nori kailinių – palinkėkime kailinių, kas naujo automobilio – palinkėkime naujo automobilio, kas brangakmenių – palinkėkime brangakmenių, o kas laimės ir meilės – palinkėkime laimės ir meilės.

Nors kiekvienais metais nesensta E = mc2. O iš kalėdinių ir naujamečių sveikinimų šiemet įsiminė bardo Domanto Razausko: „Nu, ką, gentie. Atvirukų nedėsiu, geriau jau užkeiksiu: atsikniskit, negandos, prisikabinkit, laimės!“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite