REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Gruodžio 13 d. 19:49

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Buvęs jud­rus gruo­dis šie­met vi­sai ki­toks

Šiauliai

(Pixabay nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


157868

Vi­sad būda­vo, jog gruo­dis po lėto ru­dens tap­da­vo itin jud­rus. Šiais me­tais vis­kas ki­taip. Šal­ve­na, kar­tais su­bo­luo­ja rūkas. To­kiu me­tu net lai­kas ne­bėra aiš­ki sąvo­ka, o kaž­koks iš­sitęsęs, tar­si Sal­va­do­ro Da­li pa­veiks­luo­se. Nors gal ir gra­žu, kad lie­tu­viai my­li pa­slankų tiks­lumą ir nemėgs­ta kons­ta­tuo­ti, pa­vyzd­žiui, dvy­li­ka va­landų ke­tu­rio­li­ka mi­nu­čių, o sa­ko – maž­daug pen­kio­li­ka po dvy­lik­tos.
 

Laikmetis, kai prie įvairiausių pranašų, ekstrasensų, parapsichologų, chiromantų, būrėjų, magų, ezoterikų, aurų nustatinėtojų, karmų lopytojų, okultizmo skleidėjų ir daugybės panašių šiandien dar prisijungė žinantieji visą tiesą apie koronavirusą, skiepus ir 5G ryšį. Tai yra žinantieji, kad jokio viruso nėra, skiepai kenksmingi, o 5G visiškai iškepins mūsų smegenis.

Žmonės atsisako vakcinos, nes nežino, kas jos viduje, bet kemša sasiskas, nors irgi nežino, ko ten prikišta. Išloš čia tik viena Kauno įmonė, skaičiau, pradėjusi gaminti kepurėles, apsaugančias nuo 5G spinduliuotės. Kepurės išorė odinė, o viduj folija. Puikus įmonės marketingo specialistų humoras, juo labiau kai už tai gerai uždirbsi.

Tikėjimas kvailystėmis aiškinamas „Barnumo efektu“, pavadintu praėjusiame amžiuje žinomo cirko savininko ir fokusininko Fineaso Barnumo vardu.
F. Barnumui priskiriama frazė „Kiekvieną minutę pasaulyje gimsta po kvailį“. „Barnumo efektą“ galima apibūdinti taip: žmogus linkęs sau asmeniškai priskirti bendrus, neaiškius, banalius teiginius, jeigu jam sakoma, kad šie teiginiai yra gauti ištyrus kažkokius tam žmogui nežinomus faktorius.

„Barnumo efektas“ psichologų tiriamas jau veik 50 metų. Per tą laiką psichologai nustatė, kokiomis sąlygomis žmogus tiki jam pateiktais teiginiais. Taip pat – kokie žmonės yra linkę tikėti ar netikėti bei kokie teiginiai sukelia pasitikėjimą. Regis, jog „Barnumo efekto“ specialistams išaušo jų dienos.

Jaunystė ant ežero supos smaluota žvejų valtele

Karantinas kažkiek paveikė mūsų smegenis. Kaimynė stebėjosi mačiusi gatve einantį vyrą be batų, o tik su kojinėmis. Taksistas pasakojo vežęs vyrą su trusikais ir maikute. Aš vakar mačiau vieną su šortais. Na, čia gal nieko tokio.

TV transliuoja žaidimą „Teleloto“. Man susidarė įspūdis, jog visi esantys studijoje irgi paveikti karantino. Ridena kažkokią dėžę ir šaukia „Žirklės nugali akmenį“, „Akmuo nugali popierių“ ar kažką panašaus.

Pritariu visiems, kurie sako, kad stengiasi vienokiu ar kitokiu būdu laikytis. Praėjusiame tekste rašiau apie draugą, kuris klausosi senų lietuviškų šlagerių ir taip atsipalaiduoja. Pasiieškojau ir aš Juozo Tiškaus vadovaujamo ansamblio „Estradinės melodijos“ įrašų. Visi solistai šiauliečiai: Nijolė Ščiukaitė, Jurgis Žukauskas, Adolfas Jarulis, Rimantas Cininas, Onutė Karkauskaitė ir Tautvydas Bigota. Šviesios atminties vadovas Juozas Tiškus juokaudavo, jog jį irgi galima vadinti šiauliečiu, nes gimęs ir augęs Šiaulių gatvėje Kaune. Tiesa, mus jau palikę ir solistai Adolfas Jarulis bei Tautvydas Bigota.

Šiandien, kai vis girdime žodį „Eurovizija“, įdomu prisiminti, jog Nijolės Ščiukaitės pasirodymas sovietmečiu populiariame Sopoto dainų festivalyje Lenkijoje buvo pirmasis mūsų respublikos estrados dainininkų dalyvavimas tarptautiniame konkurse (1974 m.). Lietuvė tuomet dalyvavo kaip Sovietų Sąjungos atstovė, bet žodis „Lietuva“ irgi nuskambėjo.

Adolfas Jarulis, net būdamas garbaus amžiaus, galėjo vienas dainuoti dviejų dalių koncertą, o kai užtraukdavo senąją „Dilailą“ iš Tomo Džonso repertuaro, stebėdavais solisto balso jėga. Jurgis Žukauskas visad tapatinamas su kompozitoriaus Miko Vaitkevičiaus daina „Jaunystė“: „Nuo saulės suskeldėjo lūpos, / Prisirpo mėlynės šile, / Jaunystė ant ežero supos / Smaluota žvejų valtele.“

jakut1.jpg

Virtualios kelionės

Kartkartėmis pakeliauju. Virtualiai. Štai prieš kelias dienas pasiėmiau telefoną, „YouTube“ susiradau Prahą, pasileidau, perduodamas signalą į televizorių, ir keliavau. Ekskursijoms po Čekijos sostinę renkuosi gidą Arkadijų Goroličevą. Tai Prahoje gyvenantis ukrainietis, kuris šiuo metu, kai negalima vesti ekskursijų, veda jas online. Vienas eina, filmuoja ir pasakoja.

Štai ir šįkart keliavome nuo Prahos geležinkelio stoties iki senamiesčio. Praėjome pro abu teatrus (Operos ir baleto bei Dramos), Nacionalinę galeriją, Parako vartus, aludę „Pas mažąjį Gleną“, stabtelėjome prie astronominio laikrodžio ir taip pasiekėme Šv. Vito katedrą. Arkadijus man patinka, kad randa netikėtų kelių. Štai nebaigę eiti Karolio tiltu, pasukome žemyn ir praėjome pro Džono Lenono sieną ir vandens malūną. O linksmiausia, kad jis vis paklausdavo: „Ar dar nepavargote?“

Ir dar tokiu pat virtualiu būdu apsilankiau Paryžiuje. Tiesa, Paryžių prisimenu dalimis. Nes kur ten visą iškart aprėpsi. Jei mėgautis, tai ne kartą ir kuo ilgiau. Šįkart pasirinkau Orsė muziejų. Dažnai šiame muziejuje mėgdavau pastovėti prie Gustave Courbet paveikslo „Pasaulio kilmė“. Paveiksle pavaizduota gulinti nuoga moteris. Puikus Courbet kūrinys šokiruoja ypatingu tikroviškumu. Vyrams nedrąsu prie jo stabtelti, ypač jeigu dar jie muziejuje ne vieni, o su savo antrosiomis pusėmis.

Aš gi atsistodavau prie paveikslo ir imdavau fotografuoti. Pradžioje ne vienas žvelgdavo į mane kaip į aistrų kamuojamą vyriškį. Bet netrukus atsirasdavo dar kažkas, kuris atsistodavo šalia, po to dar ir dar. Susirinkus būreliui, visiems drąsiau. Galvoju, kad taip prisidėdavau prie meno pažinimo skatinimo. Dabar tai prisiminiau ir vėl prie šio paveikslo užsibuvau.

Nemėgstamiausi žodžiai

Atrodo, tiek laisvo laiko, bet vis tiek pastebėjau, jog vėluoju su kultūros spaudos ir knygų skaitymu. Pasidedu ant stalelio vakarui „Kultūros barus“, „Nemuną“, „Literatūrą ir meną“, vieną kitą knygą, bet užsižiūriu TV ir viskas ant stalelio lieka laukti rytojaus. Bet kai pagaliau kažką atsiverčiu, apsidžiaugiu – kaip gerai, kad prisiruošiau. O dėl televizijos, tai galima tarti ir geresnį žodį, nes ar matėte „LRT plius“ rodytą Anglijos nacionalinio baleto trupės baletą „Žizel“? Nuostabus reginys.

Audioteka praneša apie naujai įgarsintas knygas. Gavau pranešimą, jog įgarsintas Gabrielio Garsijo Marquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“. Aišku, pavėluota, bet puiku, kai gali voliotis ant sofutės ir klausytis.

Perskaičiau, jog nuotolinį mūsų Seimo Kultūros komiteto posėdį peržiūrėjo 200 tūkst. žmonių. Štai ką gali vienas Gražulis. O dar sakė, kad Kultūros komitetui jis netinkamas.

jakur2.jpg

Vieni iš nemėgstamiausių šių metų žodžių – „rizikos grupė“. Nors mūsų pensininkai drąsūs, vikrūs, sugebantys pragyventi už tiek, jog vokiečių senjoras net įsivaizduoti negali, kad šitaip įmanoma. Bet nori viską išbandyti, pavyzdžiui, įsitikinti, ar egzistuoja virusas. Ir vaikšto po prekybos centrus. Minėti vokiečių pensininkai visi pasislėpę. Skaičiau Vakarų pasaulyje (konkrečiai JAV) išleistą atmintinę pensininkams. Ten pradedama nuo paties rytmečio: kaip atsikelti, kaip lipti iš lovos. Aiškinama, kad antklodę nuo savęs reikia nudengti atsargiai, kad nesusižeistų.

Mano draugų ratelis šiuo metu pabendraujame telefonu. O kas belieka. Nuo dyko buvimo žmogus dar greičiau suserga. Bet pokalbiai telefonu kaip visada primityvūs. Mažiau bekalbame apie moteris. Kaltas, matyt, čia pats telefonas. Vienas iš mūsų net apie mirtį prakalbo. Nes
pats Sigitas Parulskis neseniai pasakė, jog ir pasveikęs nuo kovido amžinai negyvensi. Artėju prie 70-mečio. Tenka pripažinti – jau senatvė. Bet jei dabar mirčiau, sakytų: „Mirė jaunas.“

Blogiausia, kad gyvenimas nevirstų gyvenimu nuo vienos kovido bangos iki kitos. Šiaip jau lietuviui, atrodo, nedaug reikia. Kad galėtų kažką negirdėto išgirsti ir kad būtų žiemą sniegas, eglutė, vasarą vanduo, saulė, smėlis. Gi jei kažko iš šito trūksta, tikėkime, jog laikinai.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA