Ievos Budzeikaitės nuotr.
Angle down Atgal

Prieš sovietų tankus – peiliu ir armatūros strypu

Voras, Krabas, Krokodilas, Vanagas, Banginis – tai ne gyvūnai. Tai penkiolika Lietuvos vyrų, kurie 1991-aisiais, pasiruošę kovoti su sovietų tankais plikomis rankomis ir Briuso Li suktukais, buvo surinkti į vadinamąjį „Franco žvėryną“ – specialų dalinį, apie kurį iki šiol viešai nekalbėta. „Mes nebijojome mirti“, – „Etaplius“ atviravo pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis, vakar svečiavęsis Šiauliuose, pristatant dokumentinį filmą apie šį dalinį – „Spec. Žvėrynas“.

Ginti parlamento 1991-aisiais Aleksiejus Gaiževskis atvyko nuslėpęs amžių – vos 17-os. Už nepriekaištingą tarnybą per visus kariuomenėje tarnautus metus dabar jau pulkininkas ne kartą skatintas.
Ginti parlamento 1991-aisiais Aleksiejus Gaiževskis atvyko nuslėpęs amžių – vos 17-os. Už nepriekaištingą tarnybą per visus kariuomenėje tarnautus metus dabar jau pulkininkas ne kartą skatintas.

„Buvome savižudžiai“

Per Lietuvos kino teatrus keliauja režisieriaus Andriaus Lekavičiaus sukurtas dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“, į kurio pristatymus vyksta ir pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis. Lietuvos patriotas dabar parašiutu nešokinėja ir su automatu nelaksto. Jis dirba NATO štabe JAV, esančiame Norfolko mieste, o pareigos skamba „kukliai“ – transformacijos atstovas sąveikai.

Paprastai kalbant, Aleksiejus yra „tiltas“ tarp Lietuvos ir NATO. Norfolke yra strateginės veiklos štabas, kuris užsiima planavimu, moksliniais tyrimais, strategijos filosofija – planuoja štabų, vadaviečių struktūras 20 metų į priekį ir t. t. Štabo veikloje dalyvauja 29 NATO šalys ir 7 partnerės.

„Kiekviena šalis atneša savo indėlį, o mano darbas – užtikrinti dalyvavimą štabo veikloje, rinkti medžiagą, savo šalies poreikius deleguoti štabui ir kt.“ – kukliai šypsosi vyras.

O kažkada pulkininkas buvo tik paprastas kaimo vaikas, kurį žavėjo kovos menai. Žavėjo ir idėja neleisti sovietams atimti iš mūsų laisvės.

Metais vyresnio šviesios atminties bičiulio Žano Sipovičiaus paakintas, 1991 m. sausio pirmomis dienomis jis nuvyko į sostinę, pasiryžęs iki mirties ginti Lietuvos nepriklausomybę.

Tai tikrai ne skambūs žodžiai. Lietuvoje jau buvo prasidėję neramumai, sovietų karinės struktūros siekė jėga palaužti laisvais nusprendusius būti Lietuvos žmones.

„Žanas jau buvo susipažinęs su parlamento gynėjais, jo dėka patekau į parlamentą. Pradžioje buvome lauke, o vėliau iš lauko apsaugos perėjome į vidų. Mes, grubiai šnekant, buvome savižudžiai. Vadai mūsų, jaunų, kurie dar neturėjo šeimų, vaikų, kasdien prašydavo išeiti. Kovoti išorėje su sovietų valdžia kitais būdais, o ne mirti čia – juk visi turėjome būti sunaikinti. Nė vienas neatsisakė. Parlamente mūsų buvo daugiausia apie 400, suformuotame mokomajame junginyje – apie 200 žmonių“, – prisimena vyras.

Susitelkę lyg Pilėnai

Aleksiejus tuo metu buvo eilinis kareivėlis pėstininkas. Nedalyvavo jokiuose planavimuose, vadovavimuose, tik įgyvendindavo vadų įsakymus.

Gavo įsakymą kartu su Žanu saugoti objektą – pirmajame aukšte esantį vieną parlamento kampą. Tuo metu jų būrio vadas buvo Šarūnas Užusienis.

„Mes neturėjome jokių ginklų – tik po peilį ir armatūros lazdą, kurios vienas galas apvyniotas izoliacija. Sukūrėme planą, kad šturmo metu nuplėšime radiatorių, paleisime vandenį, į jį įkišime elektros laidus. Vienas, kuris tą padarys, pasilieka mirti kartu su sovietų desantininkais, o kiti laukia pasaloje. Tada pasiima desantininkų ginklus ir toliau kovoja. Iki tokių dalykų buvome sugalvoję“, – su šypsena prisimena pulkininkas.

Daugelio parlamentą gynusių vyrų ginklai buvo armatūros strypai, lazdos, vienas kitas peilis. Kažkas turėjo medžioklinį šautuvą, kažkas – signalinį pistoletą. Pasak Aleksiejaus, jie iš sovietų buvo perėmę slaptą informaciją, kad desantininkai ant parlamento stogo nusileis sraigtasparniais, paleis dujas, nunuodys žmonės, o tada, įsiveržę su dujokaukėmis, pribaigs likusius gyvuosius.

„Išgyventi šansų neturėjome. Bet mes buvome užsibarikadavę ir susitelkę lyg Pilėnai. Būtume susideginę. Mes tiek turėjome pasidarę Molotovo kokteilių... Kiekvienas turėjome degtukų kišenėse ir buvome susitarę, kur juos laikome. Nes jei vienas žūtų, kitas žinotų, iš kurios kišenės juos paimti. Net buvome susitarę, kas iš kurio ginklą perims, jei vienas žūtų. Apie tai, kad žūsime, iš viso klausimų nekilo“, – prisimena jis.

Vyrai tik tarėsi, ką darys su lavonais. Apie sužeistuosius nebegalvojo. Jie neturėjo net binto. Neplanavo gelbėti sužeistųjų, nes žinojo, kad visi kovos iki mirties.

Lietuvos kariuomenė įkurta parlamento gynėjų pagrindu

Aleksiejui 1991-ųjų sausį buvo vos 17 metų. Kai atėjo ginti parlamento, pamelavo, kad jam jau 19.

„Pasakiau, kad pasą užmoviau ant tvoros. Juk visi sovietinius pasus tada ant tvoros movė. Sovietų kariuomenėje netarnavau, bet profesinėje mokykloje karinis parengimas buvo. Žinojau, kaip surenkamas kalašnikovas, bet šaudęs juo nebuvau. Bet buvau karatistas, treniravausi ir dziudo klube. Visa tai man pravertė“, – sako Aleksiejus.

Užsibarikadavę parlamente vyrai treniruodavosi, mokėsi gaminti Molotovo kokteilius, kitus sprogstamuosius užtaisus. Vyrams reikėdavo išeiti ir į išorę. Lauke buvo susirinkę daugiau nei 50 tūkst. žmonių ir viena užduočių buvo saugoti juos nuo provokacijų.

„Jedinstveninkai“ ir kiti prorusiškai nusiteikę asmenys bandė įvairiausiais būdais išprovokuoti minioje žmonių konfliktus jėga, įvairiais pareiškimais. Ateidavo stambių vyrų, kurie keldavo muštynes tam, kad pasauliui būtų pranešta, kad prie parlamento chaosas, kad situacija nekontroliuojama.

„Mūsų darbas buvo gesinti tuos konfliktus. Man pasisekė, kad buvau neblogas sportininkas, karatistas. Persirengę civiliais, stebėdavome situaciją ir, dar prieš konfliktams prasidedant, „gesindavome“, – sako jis.

Pulkininko teigimu, reikėdavo net saugoti rusų kareivėlius. „Mes juos mandagiai išlydėdavome, sakydavome, kad gerbiame rusų tautą. Prašydavome grįžti į Šiaurės miestelį, nes emocijos virė, maža kas galėjo nutikti. Prašėme būti atsargiems. Juk ir patys sovietinių struktūrų kariai galėjo savo kareivius primušti, kad turėtų pagrindą mus pulti šarvuočiais“, – aiškina pašnekovas.

Naktimis kolaborantų, saugumiečių žmonės prie parlamento mėtydavo sprogmenis, keldavo neramumų. Parlamento gynėjai juos gaudydavo, sulaikydavo, perduodavo policijai.

O pavasarį vyrai ėmė gauti labai daug užduočių, nes reikėjo periminėti iš sovietų įvairius objektus. Mokomasis junginys, kurio pagrindu vasario 22 d. buvo įkurta Lietuvos kariuomenė, gavo žalias uniformas. Prasidėjo inžinerijos, taktikos, topografijos, kovinės savigynos, rikiuotės mokymai. Tai buvo junginys iš dviejų kuopų. Viena kuopa buvo iš šimto žmonių.

„Prasidėjo kalbos ir apie „Geležinį vilką“. V. Landsbergis šį vardą suteikė 1992-ųjų birželio 6-ąją. Metus iki tol mes jau vadinomės „Geležiniais vilkais“. Ir visa tai vyko sovietų vis dar okupuotoje teritorijoje“, – sako pašnekovas.

Atrinko 15 patikimų žmonių

Mokomojo junginio vyrai saugojo parlamentą, strateginius objektus, ministerijas, atvykusius užsienio svečius. O tada junginio vadovai suprato, kad pavienių žmonių siuntinėjimai į objektus sukelia pavojų jiems patiems. Vyrai juk nebuvo kaip reikiant paruošti, tebuvo savamoksliai.

Pagrindinė grėsmė, pasak Aleksiejaus, buvo „omonininkai“. Tai sovietinė milicija, kuri atsisakė pereiti į nepriklausomos Lietuvos policiją. B. Makutynovičiaus vadovaujami, jie rengė provokacijas, nelegaliai užsidirbinėdavo, saugodavo bankus, kavines, grubiai tariant – reketuodavo.

Mokomojo būrio vyrai juos sekė, planavo sunaikinti. Tam reikėjo paruoštų, lyg viena komanda dirbančių žmonių, antidiversinės grupės.

Kovinės savigynos meistrui, buvusiam desantininkui, penkiskart Sovietų Sąjungos čempionui Pranui Kasteckui buvo duota užduotis sukurti specialųjį padalinį. Jis pats asmeniškai atrinko penkiolika patikimų žmonių, kurių vienas buvo ir Aleksiejus.

P. Kasteckas, dar kitaip pramintas Francu arba Kaulų laužytoju, intensyviai mokė jokios karinės patirties neturinčius jaunuolius. Pasak Aleksiejaus, visi penkiolika turėjo vieną bruožą – jie nebijojo mirti.

„Nebuvo vieno reikalavimo – gerai kovoti. Reikalavimas buvo nebijoti. 100 proc. žmogus turėjo būti atsidavęs. Ir nė vienas mūsų nebuvo tarnavęs sovietų kariuomenėje. Nė vienas neturėjome šeimos. Ir Pranas šeimos neturėjo“, – sako pašnekovas.

Vyrams pamažu prilipo įvairios pravardės, dažniausiai susijusios su gyvūnijos pasauliu: Krabas, Krokodilas, Vanagas, Banginis
ir pan. Aleksiejus turėjo Voro pravardę, o visas būrys buvo pramintas „Franco žvėrynu“.

Kaip vyrai treniravosi, kuo kvėpavo, kokias užduotis vykdė, kokias provokacijas suvaldė, iki šiol buvo skelbiama labai nedaug. Apie juos ir pasakojama dokumentiniame filme „Spec. Žvėrynas“. Jį ypač kviečiami išvysti moksleiviai, jauni žmonės.

Siekis – Lietuvos nepriklausomybė – buvo šventas

Po poros metų „Franco žvėrynas“ buvo išformuotas, o vyrai išskirstyti po įvairius dalinius.

„Mes buvome reikalingi tol, kol sustiprėjo Lietuvos policija, antiteroristinės grupės, atsirado pasitikėjimas valstybės struktūromis, buvo priimti reikalingi įstatymai. Mūsų veikla buvo labai panaši į „juodąsias operacijas“ – kai spec. dalinių veikla niekur nefiksuojama. Vyrai išmetami, atlieka užduotį ir grįžta“, – sako jis.

Aleksiejus liko gyventi Vilniuje – dalyvavo, kuriant pirmąjį Lietuvos karinės žvalgybos padalinį.

„Šarūnas Užusienis man pasakė: „Vorai, norime matyt tave žvalgų būryje.“ Atsisakiau laipsnio, tapau eiliniu ir nuėjau į atranką. Ją praėjau, o vėliau net skyriaus vadu tapau“, – šypsosi pašnekovas.

Aleksiejus ėmė kilti karjeros laiptais, perėjo į kovinę kuopą, buvo raginamas siekti karininko laipsnio. Vyras nenorėjo vadovauti. Jis norėjo kariauti. Bet gyvenimą pakoregavo ir ateitį nulėmė labai rimta trauma.

Į jo vairuojamą automobilį įsirėžė girto vairuotojo mašina. Smūgio būta tokio stipraus, kad Aleksiejui sutrupėjo kojų kaulai, lūžo dubens kaulai, vyras patyrė klinikinę mirtį.

„Kelis kartus buvau išėjęs, draugas smūgiu į galvą grąžino į gyvenimą. Jei ne mano fizinis ir emocinis pasiruošimas, būčiau miręs. Gydytojai nepatikėjo, kad išgyvenau. Perpus lengvesni ligoniai mirdavo. Antrą dieną reanimacijoje paprašiau muziką įjungti, kad jei jau mirti, tai su muzika. Sesutės reanimacijoje man knygas skaitė. Norėjau linksmiau. Niekas nesuprato, kodėl juokauju. Aš juk buvau pasiruošęs mirti bet kada“, – sako vyras.

Išsilaižęs žaizdas Aleksiejus liko kariuomenėje ir pradėjo mokytis. Baigė Karo akademiją, kilo karjeros laiptais ir pernai gavo pulkininko laipsnį.

Iki praėjusių metų vasaros vyras trejus metus vadovavo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajam pulkui. Vadovaujantis jauniems žmonėms ir juos gerai pažįstantis Aleksiejus tikras – jei Lietuvai iškiltų panaši grėsmė, kokia buvo 1991-aisiais, vyrų į kovą už laisvę ateitų tikrai daug ir ne mažiau patriotiškai nusiteikusių.

„Priiminėjome šauktinius. Tai yra pats nuostabiausias jaunimas. Visiems nihilistams noriu pasakyti – šie vaikai yra motyvuoti, didžiulis procentas pasilieka tarnauti. Jiems patinka, jie nori, jie myli savo tėvynę. Problema – jei šeimos žiūri rusiškas televizijas, tai ir mąsto, ir kalba „rusiškai“. Mentalitetą pakeisti galima, mokantis kalbų ir žiūrint ne vieną rusišką kanalą, o BBC, CNN, lietuviškus, lenkiškus kanalus. Analizuokite, skaitykite knygas, švieskite save ir supraskite, kur link eina pasaulis. Jei nori gyventi sovietiniame purvyne, tai ir važiuok ten. O jei nori gyventi europietiškai, okupanto mentaliteto turi atsisakyti“, – sako jis.

Sausio 3 d. sukako 28 metai, kai Aleksiejus tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Vyras sako nė karto nesutikęs blogo kario.

„Esu sutikęs tik tuos karius, kuriems nebuvo sugebėta paaiškinti. Mes be ginklų sugebėjome laimėti. Mūsų bijojo. Nes už mūsų nugaros buvo teisybė. Siekis – Lietuvos nepriklausomybė – buvo šventas. Vanagas juk pasakė: „Kaip tu gali nugalėti žmogų, kuris mirti nebijo“, – šypsosi pulkininkas.

Franco žvėrynas"– penkiolika Lietuvos vyrų, kurie 1991-aisiais, pasiruošę kovoti prieš sovietų tankus plikomis rankomis ir Briuso Li suktukais, buvo surinkti į  specialų dalinį, apie kurį iki šiol viešai nekalbėta.
Franco žvėrynas"– penkiolika Lietuvos vyrų, kurie 1991-aisiais, pasiruošę kovoti prieš sovietų tankus plikomis rankomis ir Briuso Li suktukais, buvo surinkti į specialų dalinį, apie kurį iki šiol viešai nekalbėta.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite