REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Rugsėjo 13 d. 11:00

Prie tautos gyvasties šaltinio

Kaunas

Geras lietuviškas vakaras su „Gerais vakarais“.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


98527

Yra dalykų, kurie suprantami tarsi patys savaime, todėl būdami su jais, šalia jų, juose, apie tai negalvojame. Juk ir kvėpuodami apie orą nesusimąstome...

image026t7z.png

imagei8pn7z.png

Tas pats – ir gimtoji kalba. Atitinkamomis progomis perskaitome apie ją gražių minčių, jomis pasidaliname. Ir vėl gyvename. Nes jau neįsivaizduojame, kaip būtų, jeigu ją iš mūsų atimtų, nors tautos istorijoje yra tokių puslapių. Gal ir gerai, kad neįsivaizduojame, kad teisė kalbėti savo protėvių kalba šiandieniniam žmogui yra natūralus, nuo jo gyvenimo neatskiriamas dalykas.

Taip ir turi būti laisvoje šalyje. Tačiau priminti, kad saugotume, kad brangintume – reikia. Tokiu gražiu priminimu Kaišiadoryse tapo jaukus, toks tarsi naminis susibūrimas Kultūros centro salėje, kai šio centro teatro pakviesti rinkomės į Lietuvišką vakarą – pirmą kartą tokį, kaip ir andai, prieš 120 metų ant jūros kranto grafo Tiškevičiaus daržinėje Palangoje žiūrėti pirmo viešo lietuviško teatro vaidinimo „Amerika pirtyje“ rinkosi mūsų tautiečiai.

Paminėti šią reikšmingą sukaktį mes, kaišiadoriečiai, turėjome galimybę įsijungdami į per visą Lietuvą nuvilnijusį renginį, kuomet vienu metu įvairiose šalies vietose vėl skambėjo fragmentai iš garsiosios „Amerika pirtyje“...

Ačiū už tai talentingam režisieriui Jonui Andriulevičiui, su kurio atėjimu teatrą turime ir mes. Paminėjome ne tik datą, reikšmingą Lietuvos teatrui, nors šis unikalus scenos veikalas, iki šių dienų aktualumo nepraranda (juk Amerika ir šiandien daugeliui mūsų tautiečių tebekvepia...), bet ir prisiminėme savos kalbos spindesį, jos svarbą mūsų gyvenimuose, savo tautišką kultūrą, kurios išlikimo vardan senieji Lietuvos inteligentai ėjo kryžiaus kelius. Ne veltui tada Palangoje po spektaklio premjeros caro žandarai areštavo beveik visus jos dalyvius.

Bet buvo vėlu – laisvės gurkšnis pirmo viešo lietuviško spektaklio pavidalu jau buvo nurytas ir suteikė jėgų plačiam tautinio atgimimo sąjūdžiui. Spektaklis pasklido po Lietuvą, jį kaimuose statė vietiniai gyventojai vedami inteligentų, ir ne iš puošnių, didelių salių, o būtent iš kaimų daržinių sklido žinia, kad viena tauta esam, kad turime teisę į savo kalbą, kultūrą, nepriklausomumą.

Ne veltui spektaklio premjera istorikų bei kultūrininkų dar vadinama pirmuoju referendumu už lietuvybę ir laisvę. „Amerika“ pirtyje daugiau kaip prieš šimtmetį, beje, buvo pastatyta ne tik Lietuvoje, bet ir Liepojoje, Mintaujoje, Odesoje, o jau po spaudos draudimo, 1905-aisiais jo premjeroje Marijampolėje pirmą kartą viešai sugiedota „Tautiška giesmė“...

120-ųjų šio įvykio metinių paminėjimo proga Kaišiadorių kultūros centro teatras kartu su savo režisieriumi Jonu Andriulevičiumi parengė nuotaikingą ištrauką iš legendinės J. V. Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“. Gimtosios kalbos grožį ir reikšmę tautos bei žmogaus gyvenime priminė publicistinis vaidinimas „Kalboje – tautos stiprybė“, kurį į Kaišiadoris atvežė Birštono vienkiemio teatras (rež. B. Klimavičienė) ir šio teatro vokalinis ansamblis (vad. I. Rutkauskienė).

Įtaigus, iki plaukų pašaknų jaudinantis vaidinimas visiems paliko neišdildomą įspūdį. Kaišiadorietiška dvasia Lietuvišką vakarą kultūros centre nuspalvino liaudiškos muzikos kapela „Geri vakarai“ (vad. A. Noreika), šypsojomės klausydami smagios Jono Katkevičiaus skaitomos humoreskos, nirome į sielos gelmes kartu su Renatos Sausaitienės poezija. Sunku būtų žodžiais nusakyti tą Lietuviško vakaro atmosferą, kuri kiekvieną, jame buvusį, gaubė pačia tikriausia namų dvasia. Nuaidėjus paskutiniam akordui jų, tų žodžių, ir nesinorėjo sakyti.

Tyloje žvelgėme vieni į kitus. Ir vieni kitų akyse matėme šviesą. Už tai renginio organizatoriams pats nuošidžiausias ačiū, nes, kaip sakė Simonas Daukantas, „Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių prabočių t. y. savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visa ryjančio laiko ir pastatytų šalia kalbų mokytą, turi aną šiandien dalinti.“

Romualda Suslavičienė

Autorės nuotr.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA