Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Lie­tus kryps­ta į kairę

Su bi­čiu­liu šnek­telė­jo­me apie eti­ketą. „Eti­ke­tas“ man kaž­koks pa­sviręs žo­dis, o kai kam tai net bai­sus ter­mi­nas. Ne­mo­kan­tie­ji el­ge­sio tai­syk­lių tam tik­ro­je ap­lin­ko­je ga­li su­da­ry­ti ne­tin­kamą įspūdį apie sa­ve, o jį iš­ma­nan­tie­ji ki­to­je ap­lin­ko­je ga­li at­ro­dy­ti per­ne­lyg ma­nie­rin­gi ar dirb­ti­niai. Ne­pa­to­gu­mas ir dirb­ti­nu­mas – dvi blo­giau­sios eti­ke­to sa­vybės.

Tarsi žinai, kas yra tas etiketas, bet apibrėžti nesugebi. Paprasčiausiai lietuviškai tai „geras tonas“. O gal pradėti nuo istorijos, nes etiškas elgesys – formalių taisyklių, sąlygotų daugelio žmonių kartų patirties, taikymas iš anksto numatytose situacijose. Etiketas dažnai naudojamas kaip protokolo sinonimas, tačiau jis grindžiamas griežtais reikalavimais, o etiketas yra labiau patariamojo pobūdžio.

Liudviko XIV sodininkas, regėdamas, kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas kur pakliūva, prismaigstė lentelių su užrašu „Nemindžiokite žolės“. O lentelė prancūziškai – „etiquette“. Vėliau tokių lentelių buvo prismaigstyta visur, o dar daugiau prikabinėta ant sienų, pavyzdžiui, įeinant į valgomąjį – su nuorodomis, kaip elgtis prie stalo. Tad sako, kad etiketo ištakos – Liudviko XIV dvare. Tiesa, Versalio šeimininkas neslėpė, jog čia kuriamos etiketo taisyklės rėmėsi Aristotelio ir Erazmo Roterdamiečio mokymais. Bet būtent šiame dvare paplito posakis: „Viskam sava vieta“ ir žaidimas „Kuria šakute imti“.

Kuriant etiketo taisykles, būta ir paradoksų. Liudvikas XIV primygtinai reikalavo iš kitų naudotis šakutėmis, tačiau pats mėgdavo valgyti pirštais. Karaliaus rūmuose buvo sukurta keli šimtai taisyklių, bet jos niekada nebuvo išleistos atskiru leidiniu, mat taisyklės nuolat kito. Tiesa, iš ano meto užtinki gražių pamokymų: „Niekada nesuduok moteriai“ ar „Niekada neskųsk nei priešo, nei draugo“. Tiesa, jau ir anuomet buvo paplitęs teiginys, jog paprasčiausias etiketas – elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Etikos taisyklės, kaip elgtis su telefonu

Girdėjau teigiant, jog lietuviai su etiketu ne ypač bendrauja. Be abejo, daug ką sunaikino sovietinė okupacija ir iš to iškilusios pasekmės, kurios siekia net mūsų dienas. Neseniai užtikau anketą, į kurios klausimus atsakius, gali sužinoti, ar laikaisi etiketo taisyklių.

Klausimai nebuvo sunkūs. Pavyzdžiui, kaip pavalgius palikti įrankius? Pateikti trys atsakymai: 1) vieną prie kito įstrižai lėkštės, 2) vieną prie kito šalia lėkštės, 3) priešingose lėkštės pusėse. Aišku, jog atsakymas – įstrižai lėkštės. Nesunkus ir klausimas, kada draugijoje, sulaukus patiekalo, pradėti valgyti. Atsakymai: 1) kai tik tau atneša, 2) kai patiekalus atneša visiems, 3) kai išgeriate pirmą taurę vyno. Aišku, kad kai atneša visiems (nors vynas atsakymą šiek tiek painioja). Bet štai dėl kai kurių atsakymų suabejojau. Pavyzdžiui: ko negalima valgyti su šakute? 1) sušių, 2) sūrio, 3) keptų bulvyčių. Galvojau, sūrio, o pasirodo, kad sušių. Kaip elgtis, jei, pietaujant ar šiaip esant draugijoje, suskamba telefonas? 1) išeiti į koridorių, 2) atsiliepti prie visų, 3) nekelti ragelio. Šiaip jau manyčiau, jog telefonas tokiu metu turėtų būti atjungtas, bet jei suskambo, atsakyčiau, jog neatsiliepti. Gi teisingas atsakymas, jog reikia išeiti į koridorių. Ir dar suabejojau, kokiu metu mandagiausia skambinti darbo reikalais: 7.45, 12.15 ar 14.30 val. Atsakymas – 14.30 val.

Kadangi statistika byloja, jog Lietuvoje daugiau mobiliųjų telefonų negu gyventojų, tai, suprantama, su telefonais atsiranda ir daug problemų. Manau, kad svarbesnis yra tas žmogus, kuris šalia, o ne tas, kuris skambina. Autobuse ar lifte stenkitės kalbėti kuo trumpiau. Kiti žmonės neprivalo klausytis to, ko galbūt girdėti visai nenori. Nors mandagiau yra skambinti, nei rašyti SMS. Moterys moterimis, bet vyrui rašyti žinutes, ypač moteriai, mano galva, tikrai netinka. Nebent esi gėjus.

13 papuošalų

Bandau prisiminti ar anais – sovietiniais – metais buvo paisoma etiketo. Buvo toks CK sekretorius Černenka. Pamenu, kaip jis ėjo balsuoti. Pastūmė sunkias duris į rinkiminę salę ir įėjęs jas paleido. Durys taip trenkė iš paskos einančiai jo žmonai per galvą, kad ji vos negriuvo. Aišku, turėjo duris sulaikyti apsaugos darbuotojai, bet jei būtų tos durys galėjusios trenkti kuriam nors kitam iš CK biuro, neabejoju, būtų sulaikytos, o dabar – bobai, ko čia rūpintis... Įdomu, jog per vakarines žinias šis kadras buvo iškirptas. Vadinasi, kažkiek galvota apie etiketą. Nors šiaip etiketas sovietmečiu buvo tarsi Vakarų pasaulio bacila. Reikėjo laikytis tik dviejų dalykų – jaunesni autobusuose turėjo užleisti vietas vyresniems ir vyrai palaikyti paltus moterims. Kai CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus žmonai Griškevičienei už jos stovėjęs ministras palto nepalaikė, vos ne vos savo pareigose išsilaikė.

Apie žmogų geriausia spręsti apsilankius po jo tualete. Ir dar – kaip jis elgiasi, kai niekas nemato. Savo bute, kai uždarei duris, elgiesi kaip nori, rengiesi kaip nori. Anais laikais man, jaunuoliui, imponavo žmonės, dėvintys chalatą. Nedaug tokių buvo. Ideologija mokė, jog chalatas – buržuazijos išmislas. Pamenu tokį dabitą senbernį, kuris namuose visad dėvėjo chalatą. Jam peršamos merginos jo šalindavosi sakydamos: „Jis kažkoks keistas, vaikšto po namus su chalatu, kas už tokio gali tekėti.“

Šiandien žinome, jog netinka eiti į svečius prieš tai nepaskambinus. Anksčiau svečiai užgriūdavo netikėtai ir tai buvo norma. Svarbi pastaba vyrams – jiems netinka nešti moteriškos rankinės. Jei moteris paprašė ją palaikyti, stenkitės kuo skubiau atiduoti. O jei apie aprangą, tai moteris patalpoje gali būti su skrybėlaite ir pirštinaitėmis, bet tik ne su kepure ir pirštinėmis. Bendras papuošalų kiekis pagal tarptautinį protokolą neturėtų viršyti 13 vienetų, įskaitant ir juvelyrines sagas. Kuo tamsiau lauke, tuo prabangesni turi būti papuošalai.

Vyras visada pirmas įeina į liftą, o išeinant iš jo viskas labai paprasta – pirmiausia išeina tas, kuris stovi arčiausiai durų. Siaučiant virusui, jei liftu jau kažkas kyla ar leidžiasi, kitam lipti į jį netiktų. Jei esate vaišinamas šampanu ar kitais gėrimais, tik nešaukite: „Aš negeriu“, o pridėkite taurę prie lūpų (gerti nebūtina). Nesididžiuokite ir esąs vegetaras ar sveikuolis, žiemą neriantis į eketes.

Lengva nebus

Visiškai neleistinos temos lengvame dalykiniame pokalbyje: politika, religija, sveikata, pinigai. Tik apie ką tuomet kalbėtis? Nedera klausti: „Dieve, kokia suknelė! Kiek jūs mokėjote?“ Bet jei jau jūsų paklausė, maloniai nusišypsokite: „Tai dovana!“

Į kiekvieną žmogų, sulaukusį 12 metų, reikia kreiptis „jūs“. Ir nesakykite „tu“ padavėjams ar vairuotojams. Bet kurioje situacijoje su „jūs“ neprašausite. Jei pašnekovas įkyriai jus tujina, paklauskite: „Atleiskite, ar jūs į mane kreipiatės?“ Kai vienas į kitą kreipdavomės „draugas, draugė“, kai kurie prieškario inteligentai pavartodavo „ponas, ponia“ ir tai jau būdavo tarsi pasipriešinimas esamai santvarkai.

Šiandien mes sakome „Aš tikrai myliu Lietuvą.“ Nesuprantu, kam tas žodelis „tikrai“, kam pabrėžti, nes jis kaip tik, mano galva, sukelia abejonių dėl mūsų meilės. Šiandien, deja, mažai berasi žmonių, kurie kelia pasitikėjimą. Girdėjau sakant, jog pasitikėjimas dar išlikęs Šimonyte, bet jei ji apsivogs, tai viskam galas.

O svarbiausia etiketo taisyklė, manding, ši: jeigu žmogų statai iš dešinės, vadinasi, jį gerbi ir myli. Net lietus, jei pastebėjote, dažniau krypsta į kairę, palikdamas žmogų dešinėje. Na, dėl lietaus gal čia aš pats sugalvojau, bet dėl dešinės tai tikra tiesa. Jei kas nors tikite pranašystėmis, tai teisingiausiai paskutiniu metu pranašauja rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys, parašęs naują romaną „Lengva nebus“, kuris liepos 21 d. pristatomas ir Šiauliuose.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite