Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kny­gos ži­no, kaip pra­lenk­ti ar at­suk­ti laiką

Kai­čiuo­si kavą. „Ma­no drau­gai lau­kia manęs mir­ties pa­ta­le“ – per ra­diją dai­nuo­ja „Baltasis Kiras“. Iš­jun­giu. At­sigėręs ka­vos, trau­kiu iš len­ty­nos knygą. Wis­ła­wa Szym­bors­ka „Nep­ri­va­lo­muo­se skai­ti­niuo­se“ rašė, jog knygų skai­ty­mas nuo­sta­bus, nes „ga­li ne­baig­ti skai­ty­ti vie­nos kny­gos, o kitą pra­dėti nuo pa­bai­gos ir per­skai­ty­ti iki pra­džios“. Aš daž­niau­siai jei pra­de­du skai­ty­ti, tu­riu baig­ti, tik tuo­met im­tis ki­tos kny­gos. Bet vis­ko būna. Aiš­ku, ati­de­du knygą, jei ji ne­pa­tin­ka. Bet prie to­kios daž­niau­siai ir ne­begrįž­tu.

Nesutinku su tais, kurie liaupsina anuos laikus, bet štai knygų skaitymas tuomet mums buvo šventė. Skaitėme Dreizerį, Balzaką, Tolstojų, Čechovą... Krimtomės, negalėdami perskaityti Dostojevskio „Demonų“, Kafkos „Proceso“ ir kitų jo kūrinių, be abejo, Kamiu ir dar daug ko.

Jei jau paminėjau Alberą Kamiu, tai, be abejo, šiomis dienomis skaitomiausia knyga – jo romanas „Maras“. Veik prieš aštuoniasdešimt metų Orano mieste Alžyre siautėja maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmasis pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei į jį atvykti, nei iš jo išvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Tiek daug knygų kaip pastarosiomis dienomis dar niekada per tokį laiką nesu perskaitęs. Džiaugiuosi, kad prieš karantiną spėjau iš bibliotekos jų prisitempti ar knygyne kažką nusipirkti. Šiandien bet kurią knygą įsigyti visiškai nesunku, tereikia tik turėti pinigų (karantino metu galime užsisakyti internetu), o knygų deficito metu reikdavo susidraugauti su knygynų pardavėjomis, už paliktą knygą joms atsidėkoti. Dabar būtų keista, jei, pirkdami knygą, pardavėjai paliktume, tarkime, kad ir du eurus. Jos labai nustebtų.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai bei apskritai gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos. Knygos nusako žmonių gyvenimus – netektis ir nauja atvertis, nuolatinis kartojimas, perrikiavimas...

Geros knygos atradimas – džiaugsmas

Yra knygų, į kurias nekreipiame dėmesio tiek, kiek jos yra vertos. Ar jūs žinote dailės teoretiką Mikalojų Vorobjovą ir neseniai pasirodžiusį dvitomį „Dailės kritikas ir istorikas Mikalojus Vorobjovas 1903–1954“? Pirmajame tome spausdinama jo biografija, R. Budrio, R. Katiliaus, T. Venclovos prisiminimai, antrajame – jo rašytinis palikimas. Regi didį intelektualą, siekusį Lietuvą suartinti su Vakarais. Studijavo Marburge, Berlyne, Miunchene, nuo 1932 iki 1944 m. dirbo Kaune ir Vilniuje, ypač tyrinėjo M. K. Čiurlionį, vėliau, kaip ir daugelį inteligentų, ištiko emigranto dalia. Ar žinojome? O svarbiausia – ar žinome, jog jis kilęs iš Šiaulių? Daug žymių kūrėjų kilę iš mūsų miesto. Tiesa, dar būtina paminėti puikų knygos leidimą (R. Paknio leidykla visada solidžiai pasirodo).

Dar viena knyga – tai kultūrologo Jono Nekrašiaus kruopščiai paruoštas ir labai reikalingas leidinys „Šiaulietiška spauda XVI–XXI a. Leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigos“. Kapitalus leidinys pradedamas Šiaulių klebono P. Tarvainio XVII a. „Linksmu pasveikinimu“. Skaitydamas apie Šiaulių laikraščius, prisiminiau draugą, kuris dar ir šiandien juos skaito, nes taip jų namuose visada buvo: seneliai, tėvai kiekvieną rytą iš pašto dėžutės atnešdavo miesto laikraštį.

Šią knygą man įteikęs jos leidimo redakcinės kolegijos pirmininkas, Šiaulių r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojas Almantas Šlivinskas pasiūlė dar vieną leidinį – irgi tik praėjusiais metais pasirodžiusį apie Šiaulių krašto poetą, prozininką, bibliotekininką Antaną Budzinską „Vienatvė – draugė mano...“ Apsidžiaugiau. Juk mažai žinojau apie šį knygoms atsidavusį žmogų, kilusį iš Šakynos, dirbusį įvairiose rajono bibliotekose, o ilgiausiai – per du dešimtmečius – Žarėnuose. Miela buvo paskaityti jo paties kūrybos.

Knygos ir jų nugarėlės

Ketvirtoji šių dienų mano šiaulietiškoji knyga – „Salve, Eduardai, tervitus, Juchna“ apie dailininką Eduardą Juchnevičių. Eduardas sakydavo esąs estas, todėl pavadinime ir atsirado žodis „tervitus“. Knygą man dovanojo dailininko žmona Dalia. Knygoje daug šiltų žodžių skirta jai, pluoštelis paties dailininko kūrybos ir draugų prisiminimai. Prisimenu paskutinį susitikimą su Eduardu. Penkios dienos prieš mirtį su dailininku Sigitu Prancuičiu lankėme jį ligoninėje. Atsisveikinant jis tvirtai tvirtai suspaudė ranką. „Turi dar, Eduardai, jėgos“, – pasakiau, o nežinojau, kad tai buvo jo atsisveikinimas. Su Sigitu pasižadėjome, kai Eduardas iš ligoninės grįš namo, vėl jį aplankyti ir atsinešti butelį vyno. Negalėjome savo žodžio tesėti, tačiau ateisime su tuo buteliu vyno, Eduardai, pas tave ten ir ten jį išgersime.

Šios knygos mane privertė susimąstyti, jog per mažai skaitau apie Šiaulius, Šiaulių kraštą ir to krašto žmones. Be to, susimąsčiau apie pačią knygos funkciją. Ar knyga daiktas, ar kažkas daugiau? Manyčiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sąvoką. Tiesa, knygos gali sužeisti. Pirmiausia, aišku, sielą, bet gali sužeisti ir knyga, pavyzdžiui, nukritusi nuo lentynos, nes yra sunkių it plyta knygų. Arba, jei turi didelę biblioteką ir lipi kopėtėlėmis išsitraukti kurios nors knygos, gali nuo jų nukristi. Bet tai reti atvejai.

Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią, parašytą išgarsintos skandalingos įžymybės ir t. t. Štai dabar skaitoma D. Pancerovo ir B. Dovidonytės „Kabinetas 339“ manęs „neužkabino“, nors joje aprašomi įvykiai aktualūs. Bet tiek mes apie mūsų valdančiuosius prisiskaitę, kad per gerklę lenda. Nors autoriai stengiasi patraukti skaitytoją, pavyzdžiui, bent man patiko personažo Raktininko įvedimas (šiaip tai būtų informatorius).

Kokias mintis skatina knygos

Knygos skatina lavintis, studijuoti, ginčytis, užduoti klausimų, verčia svarstyti kelias galimas bet kokio teksto interpretacijas. Atsidėję knygų skaitytojai myli naujas įžvalgas, tendencijas, kurios visada egzistavo, tačiau niekieno nebuvo pastebėtos iki šiol.

Prasidėjo A. Kamiu „Maro“ skaitymas, bet atslūgo susidomėjimas George’o Orwello „Gyvulių ūkiu“. Tiesa, vargu ar šis autorius bus pamirštas ir tada, kai komunizmas liks tik tai, ką pasaulis pažinos iš prosenelių pasakojimų. Tuo labiau kad bent viena orveliška visuomenė tikrai egzistuoja – Šiaurės Korėja. Vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą. Autorius labai charakteringai aprašo įvairius gyvulius, jiems priskirdamas tam tikrų žmonių tipų savybes. Pats knygos siužetas labai primena komunizmo istoriją, tik ji pateikiama mažesnėje erdvėje – vienoje fermoje.

Literatūros kritikai klausia – ar ši istorija gali prasidėti iš naujo? Be abejo, to norisi klausti šalyje, kur vienas iš trijų gyventojų yra senas ir dažnai vienišas, kokioje vienatvėje turi gyventi subyrėjusių šeimų ar emigravusių tėvų vaikai. Šiuolaikinis žmogus nekalba apie amžinybę, bet tik sako, jog tikroji misija yra būti čia ir dabar. Bet jeigu ir taip, tai ir šios misijos niekas nevykdo.

Kaip būtų gerai, kad, tarkime, kritiškai kalbėtume apie vieną ar kitą šalies valdymo aspektą, išsakytume savo poziciją, kuri prieštarauja Vyriausybės pozicijai, bet niekada nekalbėtume apie savo valstybę ar tautą blogai, kad nesutiktume nė vieno politiko, kuris dergtų savo šalį ar bandytų ją paduoti į tarptautinį teismą.

Ką norėjau šiuo tekstu pasakyti? Ogi tiesiog kovo mėnesį, kai švenčiame Knygnešio dieną, pasvarstyti, kokias mintis skatina knygos.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite