Angle down Atgal

Prelatas V. S. Vaičiūnas: svarbiausia visiems ir visada išlikti sąžiningiems

Baigiantis balandžiui ypatingą sukaktį – 50 metų kunigystės – minėjęs buvęs ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas, prelatas prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas teigia, kad kiekvienas pašaukimas – Dievo dovana: ar kunigo, ar gydytojo, ar inžinieriaus. Svarbiausia dirbti sąžiningai ir iš širdies.

„Ši sukaktis man reiškia pašaukimo išsipildymą – kunigystei kviečia pats Dievas. Esu dėkingas Viešpačiui už šią malonę. Manau, jog per šiuos 50 metų nuo tapimo kunigu, padedant Dievui, stengiausi tarnauti žmonėms kaip įmanoma geriau. Ar man tai padaryti pavyko, tegul vertina žmonės ir, žinoma, pats Dievas amžinybėje“, – svarbią datą apibūdina prelatas V. S. Vaičiūnas.

Pasauliui pastaruosius metus išgyvenant nestabilumo ir nežinomybės kupiną laikotarpį, dvasininkas cituoja popiežiaus Pranciškaus žodžius. „Popiežius labai gražiai pasakė: „Mes turime tikėti mokslininkais, nes jie yra siųsti mums Dievo. Jų pasiekimu atrasta vakcina nuo šio viruso“. Popiežius, kaip ir kiti Vatikano dvasininkai, nepabijojo pasiskiepyti ir ragina tai padaryti visus, taip parodant ir pagarbą mokslininkų atradimui. Svarbiausia, kad žmonės būtų sąmoningi ir suprastų mokslo bei medicinos pasiekimus, sektų bažnyčios nurodymus“, – apibūdindamas pastarąjį laikmetį, sakė prelatas prof. dr. V. S. Vaičiūnas.

Jis prisipažįsta, kad niekada nesigailėjo tapęs kunigu. Nors dažnai žmonės kunigą įsivaizduoja kaip parapijoje dirbantį kleboną, tačiau kunigystėje yra įvairiausių pareigų.

„Buvau ir vikaras, ir beveik tris dešimtmečius pradirbau VDU Katalikų teologijos fakultete kaip dekanas ir kaip dėstytojas. Iki šiol Kauno kunigų seminarijoje dirbu jau daugiau nei 40 metų, o 20 metų esu Trečiojo amžiaus universiteto dekanas, beveik 5 dešimtmečius dirbu bažnytiniame tribunole. Tai – sudėtingas kelias, susijęs ne tik su altoriumi ir bažnyčia, bet ir akademiniu gyvenimu“, – neabejoja dvasininkas, kuris jau dešimtmetį yra ir Kauno miesto savivaldybės kapelionas.

VDU pranešime pabrėžiama, kad prelato V. S. Vaičiūno pasiekimai – išties įspūdingi: profesorius už indėlį į bažnytines, akademines ir visuomenines veiklas yra sulaukęs ne vieno įvertinimo ir apdovanojimo, tarp kurių – 2003-iaisiais gautas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius, 2004 m. popiežiaus Jono Pauliaus II suteiktas prelato garbės titulas. Už nuopelnus Vytauto Didžiojo universitetui prelatas apdovanotas VDU sidabro bei aukso medaliais. V. S. Vaičiūnas taip pat ne kartą įvertintas Kauno miesto savivaldybės, jam už nuopelnus Kauno miestui įteiktas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas, taip pat – Kauno miesto mero apdovanojimas „Gerumo kristalas“, 2012-aisiais prelatas pagerbtas savivaldybės Burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu.

V. S. Vaičiūno dvasią labiausiai džiugina ne tik galimybė tiesiogiai bažnyčioje patarnauti tikintiesiems, bet ir pasitarnauti visuomenei savo moksliniais darbais bei kūryba. Kunigas pasižymi ir kaip poetas – ką tik išleista 11-oji V. S. Vaičiūno poezijos knyga „Dvasinė ramybė“.

„Eilėraščius rašyti pradėjau ankstyvoje jaunystėje. Vis kažką parašydavau, bet liaudiškai tariant, dėdavau viską į stalčių. Kai pradėjau dirbti universitete, tuo metu jame taip pat dirbo poetas, VDU garbės daktaras Robertas Keturakis, su kuriuos vieną kartą išsikalbėjome, jog ir aš rašau poeziją. Perskaitęs mano eilėraščius, poetas liepė man išleisti rinkinį. Taip kartu išleidome pirmąją mano eilėraščių knygą „Kad amžinybė būtų netuščia“, – pasakoja dviejų vaikiškų ir net devynių suaugusiems skirtų poezijos knygų autorius V. S. Vaičiūnas, šalia kūrybos besidomintis ir klasikine muzika bei įvairia literatūra.

Praėjus 5 dešimtmečiams nuo to momento, kai gavo kunigystės šventimus, prelatas šią sukaktį apibūdina kaip „Auksinę kunigystę“ ir pasakoja kunigu norėjęs tapti dar vaikystėje: būdamas mažas persirengdavo kunigu ir su kiemo vaikais „laikydavo mišias“. Tačiau čia pat dvasininkas prisimena, kad tikrasis kelias į kunigystę sovietmečiu nebuvo lengvas.

„1963 metais į Kauno kunigų seminariją priimdavo tik 5 kandidatus, tad patekti būdavo labai sunku. Baigus vidurinę mokyklą, teko palaukti dar trejus metus, kol 1966-aisiais valdžia padidino stojančiųjų skaičių iki 10-ies. Taip prasidėjo mano kunigystės kelias: nuo mažos Prisikėlimo bažnytėlės, kurioje trejus metus buvau vikaru, vėliau penkerius metus juo tarnavau Kauno arkikatedroje, o po to buvau paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi.

Atsikūrus VDU, tuometinis seminarijos rektorius, profesorius kunigas Viktoras Butkus tapo Teologijos fakulteto dekanu, bet 1993-iaisiais jam netikėtai iškeliavus į Amžinybę, VDU rektoriaus prof. B. Vaškelio ir kardinolo V. Sladkevičiaus siūlymu, tapau VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu. Iš pradžių dėl savo jauno amžiaus kiek dvejojau imtis šių pareigų, bet galiausiai sutikau“, – prisimena profesorius savo darbo pradžią Vytauto Didžiojo universitete.

Lietuvos nepriklausomybės aušroje atsikūrusiame VDU mokėsi daugiau nei 600 studentų, kurie buvo pilni tautinio entuziazmo. „Visi buvo išsiilgę tos tikrosios laisvės – laisvės reikšti savo mintis. Religinis persekiojimas, slapstymasis buvo labai įkyrėjęs. Pats mokykloje dėl noro tapti kunigu buvau ne kartą išjuoktas ar išvadintas fanatiku. Tais laikais bendras paskaitas kartu su VDU studentais lankydavo ir klierikai bei vienuolės iš seminarijos. Pamenu, vienas studentas, mokęsis Ekonomikos ir vadybos fakultete, pokalbio metu man prisipažino, jog matydamas šalia besimokančius seminarijos auklėtinius, pajutęs šiems labai didelę pagarbą ir pats susimąstęs apie Dievą. Štai kaip vieno žmogaus pavyzdys gali patraukti kitus. Teologijos fakulteto buvimas universitete tikrai įnešė dvasinės stiprybės“, – teigia buvęs ilgametis VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas V. S. Vaičiūnas.

Jo pastebėjimu, dabar į seminariją stoja žmonės, jau baigę aukštąjį mokslą ir turintys tvirtą profesinį pagrindą: gydytojai, inžinieriai, pedagogai. „Kiekvienas pašaukimas – Dievo dovana: ar kunigo, ar gydytojo. Joks gydytojas ar inžinierius nedirbs sąžiningai, jei bus priverstas tą daryti per prievartą“, – tikina dvasininkas ir pabrėžia, kad buvimas kunigu visų pirma reiškia tarnystę žmonėms.

Pusę amžiaus dvasinėje tarnystėje praleidęs kunigas teigia, kad, nepaisant tam tikrų bažnytinių tradicijų kaitos – apeigų ar ritualų, bažnyčios esmė niekada nekinta. „Yra toks gražus lotyniškas posakis: Ecclesia est semper reformanda – bažnyčia yra pastoviai besireformuojanti. Natūralu, jog Šv. Mišių apeigos Afrikos ar Europos šalyse skiriasi, juk ir vargonai bažnyčioje atsirado ne iš karto. Žinoma, bažnyčia prisitaiko prie laikmečio, tačiau principiniai bei dogminiai dalykai visada išlieka. Visa tai, kas susiję su taika, gėriu, meile, ramybe, bažnyčiai yra priimtina“, – įsitikinęs prelatas.

ELTA

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite