Angle down Atgal

Populiariajame Trakų Pusiasalio pilies muziejuje saugoma ir nemažai Elektrėnų savivaldybės istorijos

Elektrėnų savivaldybė yra viena jaunesnių Lietuvoje, įkurta 2000-aisiais. Seniau nemaža dalis­ šios teritorijos priklausė Trakų rajonui, nemažai daliai Elektrėnų sa­vivaldybės gyventojų nuvažiuoti į Trakus yra arčiau negu į Elektrė­nus, tad į šį, gilią istoriją turintį, miestą jie dažniau ir nuvyksta.
Labiausiai lankomas muziejus šiuose kraštuose, neabejotinai, yra Trakų istorijos muziejus. Su jo direktore Alvyga Zmejevskiene kalbėjomės apie šio muziejaus raidą, įdomiausius eksponatus, lankytojus ir, žinoma, istorinės atminties saugojimą ir puoselėjimą.

Trakų Pusiasalio pilis pra­dėta buvo statyti  XIV a. antroje pusėje ir, regis, ne kartą buvo sugriauta. O kaip klostėsi paties muziejaus istorija? Su­manymas jį įkurti kilo turbūt ne prieš kelias dešimtis metų?
Miesto (tiek Senųjų, tiek Nau­jųjų Trakų) įkūrimo legenda, pilių statybos ir miesto, kaip adminis­tracinio vieneto, įsikūrimo istorija Lietuvos gyventojams daugmaž yra neblogai žinoma. Kalbant apie praeitį, kuomet buvo įkurtas muziejus, reikia paminėti, kad tuomet Lietuvos muziejų įkūrimas buvo tiesiogiai siejamas su jų, kaip politinio ir propagandinio instrumento, naudojimu. Trakų istorijos muziejaus steigimo dokumento originalas neišliko, disponuojame tik faksimiline kopija. Muziejus, įsteigtas 1948 m. liepos 28 d., buvo kraštotyrinio, o kiek vėliau – istorinio „profilio“. Tų pačių metų pabaigoje muziejui perduotas pastatas, kuriame šiuo metu įkurtas S. Šapšalo karaimų tautos muziejus – Trakų istorijos muziejaus­ ekspozicinis padalinys. 1961 m. muziejui perduoti Salos pilies rūmai, o nuo 1962 m. jis buvo priskiriamas­ Sovietų Sąjungos respublikinės reikš­mės muziejams. Įvairias „transformacijas“ išgyveno ir muziejaus pavadinimas, nuo 1965 m. gegužės 31 d. iki šių dienų oficialiai naudojamas pavadinimas „Trakų istorijos muziejus“.

Reiktų paminėti ir faktą, kad 1965–1989 m. Trakų istorijos muziejaus padalinys buvo Kernavės muziejus, 1967–1973 m. ir nuo 2004 m. – Medininkų pilis. Praeityje muziejui yra vadovavę šeši direktoriai. P. Vinevičius (1948–1949), V. Šaulys (1949–1951), M. Goldbergaitė (1951–1954), N. Kovrigina (1954–1959) vadovavo tik po kelerius metus, o du ilgamečiai vadovai – Irena Čekanauskaitė‑Misiūnienė (1959–1992), Virgilijus Poviliūnas (1993–2019) – daugiau nei po kelis dešimtmečius. Pirmųjų pokyčių pradžia – praėjusio šimtmečio pabaigoje atsivėrusi geležinė socialistinio ­lagerio uždanga. Muziejui atsirado ir būtinybė, ir poreikis, ir prievolė at­sakingai, tinkamai ir „adekvačiai“ liudyti Lietuvos istorijos faktus.

Ką pasakoja seniausi Trakų istorijos muziejaus eksponatai? Muziejuje sukaupti dideli numizmatikos, raštijos, taikomosios dailės, istorijos eksponatų rinkiniai. Kokiais rinkiniais, eksponatais ypač didžiuojatės?
Nėra muziejuje rinkinio, kuris­ nebūtų pasididžiavimo vertas. Man pačiai emociškai svarbūs atrodo­ ­patys pirmieji, į muziejaus inventorines knygas įrašyti, miesto ir apylinkių gyventojų rasti ar akylai jų saugoti namuose eksponatai, ne­atlygintinai atiduoti saugoti muziejui. Dėl tų pirmųjų dovanotojų ir susiformavo muziejaus rinkinių „įsčios“. Dabar muziejaus rinkiniai artėja link pusės milijono vertybių. Tad skaičiai išties įspūdingi. Na, o kiekvieno atskiro rinkinio pridėtines vertes dar labiau didina tinkamai pasirinktos komunikacinės priemonės – įvairios trukmės ir konceptualaus sprendimo parodos, leidiniai, pristatymai virtualioje erdvėje, naudojant moderniausius šiuolaikinius technologinius sprendimus. Ir, žinoma, neatsiejama šiuolaikinės muziejininkystės dalis – skaitmeninimas.

Muziejuje yra ir Karaimikos skyrius. Ar daug karaimų isto­rijos patekę į muziejų?
Dar 1927 m. rudenį Trakuose įvykęs pirmasis Lenkijos karaimų suvažiavimas dvasiniu vadovu išrinko Seraja Šapšalą (1873–1961), plačiai žinomą karaimų visuomenės veikėją, mokslininką orientalistą, tuo metu gyvenusį Stambule. Po įšventinimo iškilmių 1928 m. Vilniuje, S. Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dva­sinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų. Pati pirmoji, vadinamoji karaimų etnografinė paroda, lankymui atverta dar 1967 m. šios asmenybės sukauptos kolekcijos pagrindu.
Paties S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus laukia tikrasis atgimimas: šiais metais muziejus numatęs pa­stato remontą, o pasitinkant 2022 m. – Karaimų istorijos ir kultūros metus – didžiausias muziejaus ir Tra­kų karaimų bendruomenės troš­kimas yra bendromis pastangomis sukurti šiuolaikišką, modernią, įtaigią ekspoziciją bei karaimų tautos naratyvo pasakojimo erdvę. Daug priemonių plano dalių muziejus ketina įgyvendinti savo lėšomis, tačiau žinoma, kad ypač didelės vertės projektų įgyvendinimui būtinas ir papildomas finansavimas, kurio galimybės jau šią savaitę turėtų būti aptariamos Tautinių mažumų departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Šiame Trakų-Elektrėnų kraš­te nuo XIV a. gyveno ir totoriai. Ar daug jų istoriją liudijančių eksponatų sukaupta muzie­juje? Gal kažkas numatyta ir šiemet Seimo paskelbtiems Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams?
Karaimikos rinkiniai buvo pastoviai gausinti, papildyti totoristikos ir judaikos eksponatais, taip sukuriant praeities ir dabarties materialiųjų ­istorijos, kultūros, meno vertybių ­temines kolekcijas. Švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600 metų jubiliejinę sukaktį 1997 m., ekspozicija buvo atnaujinta. Viena iš ekspozicinių erdvių Trakų Salos pilyje taip pat yra skirta Lietuvos totorių ir karaimų istorijos ir kultūros pristatymui. Šiemet, vadovaudamasis Vyriausybės nutarimu, Trakų istorijos muziejus ketina aktyviai dalyvauti totorių kultūros ir istorijos metų minėjime. Surengsime parodą ir kultūrinių renginių ciklą, naujų edukacinių veiklų, jeigu tik tai leis pagerėjusi epidemiologinė padėtis. Šiemet, minint Totorių istorijos ir kultūros metus, Trakų istorijos muziejuje numatyta surengti kultūrinių renginių ciklą „Lietuvos totorių istorijos ir dabarties jungtys“, parengti Trakų istorijos muziejuje parodą „Lietuvos totorių paveldas“. Taip pat vyksta bendras planavimas su Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijos Respublikoje dėl ketinimo surengti stendinę parodą Varšuvoje, kaip ekspozicinę ir viešosios komunikacijos erdvę panaudojant ambasados tvorą, taip sukuriant progą kaimyninės šalies sostinės gyventojams ir svečiams susipažinti su Lietuvoje minima totorių bendruomenei svarbia data bei čia saugomu tautinės bendrijos paveldu.

Muziejaus eksponatų te­bedaugėja? Kaip jų pasipildo dažniausiai?

Šiuo metu muziejaus rinkiniai papildomi tikslingai, orientuojantis į bendrą Lietuvos kultūros politiką, pasitinkant svarbias Valstybei ar miestui istorines sukaktis arba tikslingai papildant jau turimas kolekcijas. Plečiantis ir atsinaujinant Trakų miestui, muziejaus rinkinius papildo archeologiniai radiniai, rasti mokslinių tyrimų metu, bei pavieniai atsitiktinai rasti artefaktai. Sąmoningi piliečiai vis dar noriai „įmuziejina“ savo šeimos, giminės paveldą, patikėdami jį saugoti muziejui. Daug šiuolaikinių, tituluotų ir garsių savo nuopelnais bei pasiekimais menininkų dovanoja savo kūrinius muziejui po jungtinių parodų arba plenerų. Dalį vertybių muziejus, gavęs savo steigėjo, t. y. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, pritarimą, įsigyja aukcio­nuose ir pan.

Užsieniečiai, atvykę į Trakus, labai dažnai užsuka į Trakų istorijos muziejų. Lankytojų tautybę fiksuojate?
Muziejaus lankytojų aptarnavimo procesuose dalyvaujantys darbuotojai fiksuoja ne lankytojų tautybę, bet šalį, iš kurios jie atvyko. Šie duomenys svarbūs muziejaus veiklos analizei, tiriant auditorijas ir lankytojų poreikį, pavyzdžiui, įdarbinant tam tikra užsienio kalba kalbantį ekskursijų vadovą ar verčiant aprašomąją medžiagą į kurią nors užsienio kalbų. Tačiau tik apie 30–35 proc. visų mūsų muziejaus lankytojų yra užsieniečiai, o tikrieji, ištikimieji, vis sugrįžtantys muziejaus gerbėjai yra mūsų šalies ­gyventojai.

Turbūt laikraščio skaitytojams būtų įdomu ir statistika, kaip pasikeitė (jei kito) Trakų istorijos muziejaus lankytojų skaičius pastaraisiais metais?
Be krislo puikybės galime sakyti, kad Trakų miestas dėl savo unikalaus gamtinio, architektūrinio, kultūrinio, istorinio grožio, yra išskirtinai patrauklus į Lietuvą at­vykstantiems svečiams ir patiems lietuviams. Ir, veikiausiai, nerasite abe­jojančių, kad Trakų Salos pilis ir joje įkurta muziejaus ekspozicija ­kuria neginčytiną kultūrinės diplomatijos vertę, formuojant visos šalies įvaizdį bei tinkamai reprezentuo­jant valstybės istoriją tarptautiniame kontekste. 2019 m. visa kultūros industrija, taip pat ir muziejai, galėjo džiaugtis ypatingais rodikliais – Trakų istorijos muziejaus statistinė lankytojų kreivė taip pat „šoktelėjo“ aukštyn. Per 2020 metus Lietuvos muziejuose apsilankė 2837798 lankytojai. Dėl karantino ir buvusių lankymo ribojimų, lyginant su ankstesniais metais apsilankymų skaičius sumažėjo beveik perpus (2019 m. – 5588766 lankytojai). Trakų istorijos muziejaus ekspozicinius padalinius 2019 m. aplankė 441228, o 2020 m. – 122302 lankytojai.

O kokią įtaką Trakų pilies muziejui turėjo COVID-19 pandemija?
2020 m. viso pasaulio gyvenimą­ sukausčius plintančiam užkratui, Lietuvos muziejai du kartus užvėrė savo duris ir fiziškai lankytojų neaptarnavo. Metų pradžioje buvome nelankomi beveik aštuonias savaites, na, o užsidarę nuo lapkričio pradžios,­ dar ir dabar esame nepasiekiami lankytojui. Muziejus ryšį su auditorija palaiko nuotoliniu būdu, kaip lankymo alternatyvą siūlydamas filmuotus siužetus, edukacinius užsiėmimus, virtualias parodas bei renginius. Rengėme naujus videoturus ir filmuotas temines ekskursijas, kurias pristatėme muziejaus gerbėjams. Nelankomos muziejaus erdvės taip pat buvo panaudojamos – jos buvo labai pagei­dautina ir populiari vieta įvairių televizijos laidų ar siužetų kūrėjams. Nuo kovo pabaigos–balandžio pradžios, kai tik Vyriausybė leido atverti muziejų erdves lankymui, visi Trakų istorijos muziejaus ekspoziciniai padaliniai vėl priima „fizinius“ lankytojus. Tiek Medininkų, tiek Trakų Salos pilyse, naudojantis išmaniaisiais įrenginiais galima parsisiųsti audiogido programėlę, kuri bus išsamus, nuoseklus ir iškalbingas pasakotojas viso apsilankymo muziejuje metu.

Turbūt užsieniečių ir tau­tiečių domėjimo laukas mu­ziejuje yra gana skirtingas?
Veikiausiai labiau reikėtų kalbėti apie grupinio ir individualaus turizmo skirtumus. Iš tolėliau organizuotomis grupėmis atvykstantys lankytojai ir jų lydintieji turi savų poreikių: įgyvendinti „maksimalią programą“, mažinti patiriamus kelionės organizavimo kaštus, per trumpą laiką aplankant kuo daugiau objektų, todėl jų vizitai dažniausiai trumpesni. Tokie lankytojai net Salos pilyje dažniausiai susipažįsta tik su pagrindine architektūrinio komplekso dominante – Kunigaikščių rūmais. Pavieniai ar nedidelėmis grupėmis atvykstantys lankytojai, kuriuos mes su kolegomis esame praminę „intelektualiaisiais turistais“, dažniausiai neskaičiuoja laiko, kurį praleidžia muziejaus objektuose, jų poreikis – kuo gilesnis istorinio konteksto, kultūrinio turinio pažinimas. Tokie lankytojai, manyčiau, yra kiekvieno muziejaus favoritai: jie naudojasi edukacinėmis pa­slaugomis, lanko renginius ir parodų atidarymus. Net muziejaus suvenyrų jie įsigyja gerokai dažniau.

Kaip manote, kas svarbiau­sia, kad muziejus labiau domintų tautiečius? Ir kad muziejus trauktų jaunimą, skatintų domėtis ir puoselėti, saugoti istorinį palikimą?
Tam, kad būtumėm įdomūs, bū­tina kartas nuo karto atsinaujinti,­ siūlant besikeičiančias trumpalaikes parodas, pristatant ne tik gausius muziejaus rinkinius, bet ir eksponuo­jant šiuolaikinių kūrėjų darbus, kitų Lietuvos ar užsienio muziejų eks­ponatus, taip pat darant jungtines te­mines parodas. Be galo svarbus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kolegialus įvairių pilietinių iniciaty­vų įgyvendinimas, gera išorinė komunikacija, pristatant muziejų, lankytiną kaip atminties instituciją, socialinio bendrabūvio vietą, edukacinės, švietėjiškos, tapatybės formavimo veiklos aktyvų dėmenį. Svarbūs ir muziejaus renginiai – parodų atidarymai, susitikimai su literatūros ar meno žmonėmis, istorikų akademinės bendruomenės nariais ir mokslininkais, įvairios konferencijos, gyvosios istorijos festivaliai, kamerinės ar kitokio žanro muzikos koncertai, plenerai ir kūrybinės dirbtuvės, bendradarbiavimas su universitetais ir formaliojo švietimo įstaigomis… Sąrašas nebaigtinis. Mūsų pagrindinis tikslas, skatinant domėjimąsi, kad Lietuvos piliečiai muziejų suvoktų kaip savo savasties dalį, užsieniečiai – atrastų naujo sau, suprastų ir mūsų unikalumą, ir mūsų kultūros, ir mūsų valstybingumo raidą tarptautiniame kontekste.

Muziejuje dirbate jau porą dešimtmečių. Per tą laiką mu­ziejaus veikla daug pasikeitė?
Į Trakų istorijos muziejų atėjau dirbti 1996 m. sausio mėnesį, tad nesunku paskaičiuoti, kad šių metų pradžioje minėjau 25-ių darbo muziejuje sukaktį. Visi tie metai buvo mano, kaip muziejininkės, augimo metai. Paskutinysis penkmetis – visos muziejų sistemos aktyvaus kismo ir, drįstu sakyti, progreso metai. Keitėsi ne tik įstatyminė bazė, atsirado daug naujų, muziejinius procesus, veiklas ir net misiją, reglamentuojančių dokumentų. Ir, mano manymu, svarbiausia, kad– muziejai aktyviai ėmė tirti savo auditorijas, tikslines grupes, taikyti modernius įstaigos vadybos ir valdymo metodus.

Kaip manote, Trakų istorijos muziejuje per pastaruosius 10–20 metų bus daugiau pokyčių?
Muziejų raida, siekiant maksimaliai gero rezultato, yra neišvengiama. Jeigu dar pavyktų išspręsti įsisenėjusią nekonkurencingų mu­ziejininkų atlyginimų problemą… Turime suprasti, kad į muziejų sektorių, kuriantį daugybę pridėti­nių verčių, svarbu ir būtina investuoti kaip ir į kitus ekonomikos subjektus. Konkurencingos algos įgalintų muziejus tinkamai konkuruoti darbo rinkoje kuriant komandas, investuo­jant į personalo kvalifikacijos tobulinimą, darbuotojų profesinį augimą. Kokybine prasme auganti komanda – augančios organizacijos požymis. O kiti pokyčiai bus tikrai susiję su skaitmeninio turinio kūrimu – tai diktuoja technologiškai tobulėjantys sprendimai ir reiklus muziejaus paslaugų vartotojas.

Didelė Elektrėnų  savi­val­­dybės dalis iki 2010 m. pri­klausė Trakų rajonui. Ar daug Elektrėnų krašto informacijos saugote muziejuje? Gal galite detalizuoti, būtent kokios?
Taip, dalis Elektrėnų istorijos liudijimų saugoma Trakų istorijos muziejuje – tokių susidarys apie penkis šimtus eksponatų. Daugiausia – archeologinės medžiagos iš mies­to vietos ir jo apylinkių, taip pat sukauptas gausus ir iškalbingas fotoarchyvas, įamžinęs dar tokią neilgą Elektrėnų miesto istoriją, kuriame – elektrinės statyba, kultū­rinis gyvenimas, šventės ir darbo kasdienybė, kultūros bei švietimo įstaigų kūrimasis. Tikėtina, kad atei­ties kartoms ši istorija bus įdomi, ypač jeigu pristatysime ją paroda ar leidiniu.

2021-ieji paskelbti Archyvų metais, o muziejai, kaip ir ­archyvai, yra istorinės atmin­ties institucijos. Ko norėtumėte pa­linkėti muziejams ir mu­ziejininkams?
Visam Lietuvos „kultūros laukui“, ne tik muziejams, bet ir rezervatams, archyvams, bibliotekoms, koncertinėms įstaigoms ir organizacijoms, pavieniams savarankiškiems kūrėjams, menininkams norėčiau palinkėti neblėstančio optimizmo. Ilgą laiką tas „pamišimas“ dėl kultūrinės veiklos, jos turinio kokybės, atsakomybė praeičiai ir ateičiai, tas amžinas jungiančių grandžių ir tiltų konstravimas – buvo esminis vienijantis faktorius, ne­pertraukiamas ryšys tarp žmonių, ne tik dievinančių savo darbą, bet ir matančių jokiais substitutais nepakeičiamą to darbo prasmę. Norėtųsi, kad toks tvirtas ryšys atsirastų tarp kultūros žmonių ir valstybės in­s­titucijų, taip pat atsakingų už valstybinio lygio kultūrinio įvaizdžio formavimą, už kultūrinės diplomatijos įgyvendinimą. Linkėčiau, kad keistųsi bendras visuomenės požiūris į Kultū­rą – kaip į sritį, kurios, gink Die, nereikia remti.

Kultūrai nereikia paramos. Į Kultūrą reikia investuoti – tos investicijos tikrai neilgai laukus duos grąžos. Jau nekalbu apie pridėtines vertes, sukuriamas Kultūros ir jai pasiaukojančiai dirbančių, kuriančių. Visiems kolegoms norėtųsi palinkėti sveikatos: ir fizinės, ir psichologinės, ištvermės ir kantrybės, naujų, pačių novatoriškiausių idėjų, neišsenkančių įkvėpimo šulinių, bendrystės jausmo. Na, ir, žinoma, lankytojų ir žiūrovų – tik jų dėka kultūros įstaigose nuolat pulsuoja gyvybė.
Viliuosi, kad muziejus išliks vi­suomenei ir jos tobulėjimui atvira institucija, patraukli kolektyvinės atminties pažinimo erdvė, draugiška žmonių įvairovei vieta. To linkiu mūsų Trakų istorijos muziejui ir visiems kitiems muziejams ir jų darbuotojams.

Gal užbaikime pokalbį klausimu, kokiomis aktualijomis dabar gyvena muziejus?
Ilgai netilo diskusijos, kokia gi data galėtų būti laikoma Trakų miesto gimtadieniu. Jau šiais metais mūsų muziejus įgyvendina kelias, su miesto istorine praeitimi siejamas iniciatyvas. Viena jų – siejama su miesto paminėjimo data ir Motiejaus Strijkovskio teiginiu veikale „Kronika Polska, Litewska, Żmódzka y wszystkiej Rusi“, 1321 metais. Trakų rajono savivaldybė kreipėsi į istorikus dėl Trakų miesto įkūrimo datos nustatymo. Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vyr. m. d. dr. Darius Baronas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Alfredas Bumblauskas siūlo Trakų miesto gyventojams nepamiršti, kad jie yra tikra Lietuvos Didžio­sios Kunigaikštystės atspindžio laboratorija bei siūlo 2022-aisiais minėti savo 700-metį (1322–2022), ir tą daryti rugsėjo 8 d. (per Švč. Mergelės Marijos gimimo ir Vytauto numatytos karūnacijos dieną). Minėdamas šią sukaktį, Trakų istorijos muziejus paskelbė tarptautinį ekslibrisų konkursą „Trakams – 700. Tapatybės beieškant: trakiečio DNR“, kuriam sukurtų darbų lauksime iki šių metų liepos 2 d.
2021 m. balandžio 13 d. muziejų pasiekė pirmojo autoriaus sukurti darbai iš Vokietijos. Šių metų balandžio 15-ąją – Pasaulinę kultūros dieną – pasitinkame atidarydami parodą Trakų Salos pilyje „Sukilimo veidai“, skirtą 1830–1831 m. sukilimo atminimo įamžinimui. Taip pat su artėjančiu miesto jubiliejumi siejame ir kitą iniciatyvą – „Trakų istorijos muziejaus dienas regionuo­se“. Tai išvažiuojamųjų muziejaus siūlomų edukacijų bei muziejaus veiklų pristatymų „kelionė“ per visą Lietuvą. Taip ketiname pristatyti mūsų muziejaus siūlomas edukacijas ir kitas paslaugas labiau nutolusiose savivaldybėse, jų mokyklose, bibliotekose, kultūros centruose, taip didindami muziejaus paslaugų prieinamumą bei skatindami domėtis, atvykti, dalyvauti, bendrauti ir bendradarbiauti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotraukos iš muziejaus archyvo

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite