Asmeninio archyvo nuotrauka
Angle down Atgal

Per pandemijos piką Londono Karalienės ligoninėje dirbusi rezidentė Jurgita Grigaitienė: „Žinojome kiekvieno pasveikusio paciento vardą ir pavardę“

Kai skaitote šį tekstą, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto anesteziologijos-reanimatologijos rezidentė Jurgita Grigaitienė laiką leidžia su artimaisiais, kurių gyvai nematė daugiau nei du mėnesius. Pasaulyje prasidėjus koronaviruso pandemijai ji dirbo Londone, Karalienės universitetinėje ligoninėje, o pastarąsias dvi savaites laiką leido saviizoliacijoje, kuri privaloma visiems grįžusiems į Lietuvą iš užsienio valstybių.

Pokalbio metu J.Grigaitienė ne kartą pakartojo frazę „labai daug“. Ši lakoniška frazė slepia neištartus skaičius – pacientų, užsikrėtusių koronavirusu, taip pat mirusių nuo jo sukeltų komplikacijų. Ši frazė skiria ir pašnekovės patirtį nuo jos kolegų Lietuvoje: Londonui, kuriame karantinas paskelbtas vėliau nei pas mus, koronavirusas smogė gerokai stipriau nei visai Lietuvai.

„Man asmeniškai baisiau buvo ne pačios mirties faktas, o tai, kad žmonės visą tą ilgą hospitalizaciją prabūdavo vieni ir mirdavo vieni, be šeimos, apsupti skafandrais apsirengusių žmonių. Todėl medicinos personalas, ypač slaugytojos, stengdavosi šalia didelio darbo krūvio nepamiršti elementaraus žmogiško dėmesio: darydavo video skambučius su šeimomis ir stengdavosi nors kažkiek sužmoginti tą patirtį. Sveikstančius ligonius iš Intensyvios terapijos stengdavomės išvežti į lauką nors trumpam, kad galėtų pamatyti saulės – tai tikriausiai liks vienu gražiausių prisiminimų“, – pasakojo pašnekovė.

Kviečiame skaityti visą pokalbį su Kauno klinikų anesteziologijos-reanimatologijos rezidente Jurgita Grigaitiene.

- Papasakokite apie save: kiek laiko esate medicinoje, ką veikėte Lietuvoje ir kaip atsidūrėte vienoje iš didžiausių Londono ligoninių?

- Esu ketvirtų metų anesteziologijos-reanimatologijos rezidentė, šiuo metu baigiu rezidentūrą Kauno klinikose. Nuo studijų pradžios medicinoje esu jau dešimti metai, bet klinikinė gydymo patirtis – ketvirti metai. 2019 m. balandį išvažiavau į Londoną vienerių metų stažuotei į Londono Karalienės universitetinę ligoninę Intensyvios terapijos skyrių. Grįžau tik prieš porą savaičių, truputį vėliau nei planuota. Mūsų pokalbio metu esu saviizoliacijoje.

- Stažuotės metu Londone jus ir užklupo pandemija. Gal galite papasakoti apie tą laikotarpį, darbą Karalienės universitetinės ligoninės reanimacijose?

- Kaip žinote, Londonas koronaviruso buvo apimtas gana smarkiai. Mūsų ligoninė yra Rytų Londone, o čia esančios ligoninės gavo didelį pandemijos smūgį. Taip sukrito, kad ji buvo viena iš tų gydymo įstaigų, kurios turėjo atlaikyti didžiausią pacientų srautą.

- Kaip tas „didžiausias srautas“ atrodė, kaip viskas vyko realybėje?

- Pirmas atvejis intensyvioje terapijoje buvo patvirtintas pirmoje kovo pusėje. Kadangi mes jau buvome gavę pranešimus, kad kitose ligoninėse atsiranda koronaviruso atvejų, žinojome, kad bus ir pas mus. Dabar galvoju, kad tuomet buvome neblogai pasiruošę: padidinę lovų skaičių Intensyvios terapijos skyriuje, aparatų prisivežę. Buvo pradėti mokyti darbuotojai iš kitų skyrių, nes supratome, kad, jeigu bus daugiau pacientų, reikės ir daugiau personalo. Pvz., slaugytojų. Intensyvios terapijos slauga yra specifinė, todėl per trumpą laiką reikėjo išmokyti kituose skyriuose dirbusius žmones pagrindinių dalykų, su kuriais jiems teks susidurti. Dirbdami jie, aišku, visada turėjo labiau patyrusį žmogų šalia. Bet, kadangi ligonių buvo tikrai labai labai daug, reikėjo personalo, kuris iki tol buvo visai nepažįstamas su reanimacija ir darbu joje.

- Gal pamenate, kaip tuomet jautėtės? Kokios emocijos buvo stipriausios?

- Užtikrintumo tikrai nebuvo (juokiasi – aut. past.). Stipriausiai įsiminė nežinomybė. Gali ruoštis kiek nori, žinoti, ką reikia, bet kai liga ateina, vis tiek kyla labai daug klausimų. Pirmiausia dėl to, kad pati liga yra visai nauja. Kitus kornavirusus buvome matę, bet šis yra kitoks. Mes iki galo nežinojome, kokias organizmo sistemas jis pažeidžia, kaip užsikrėtusius gydyti, ką daryti, o ko – ne.

Pradžioje ir dirbome, ir mokėmės iš savo pačių klaidų.

Buvo sunku dėl nuolatinio poreikio būti su visom apsaugos priemonėmis. Mūsų skyriuje – didžiausias kontaktas su užsikrėtusiais, todėl apsaugos priemones dėvėti tekdavo visada. Tai vargino ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

- Kiek trukdavo jūsų pamaina tuo intensyviausiu laiku? Gal buvo taip, kad visai neišeidavote iš ligoninės?

- Mūsų skyriuje pamainos, kaip buvo prieš karantiną 12 val., taip ir liko. Tiesa, nors bendras darbo valandų skaičius nepasikeitė, jos skirtingai laike išsidėstė. T.y. atsirado nauji darbo grafikai kovido laikotarpiui. Dirbo daug didesnės gydytojų komandos, anesteziologus pasitelkėme į pagalbą, atsirado didesnės rotacijos.

- Ar pavykdavo pailsėti grįžus namo? O galbūt, saugodama kartu gyvenančius, tuo laiku persikėlėte kažkur kitur?

- Aš gyvenau viena netoli ligoninės medicinos darbuotojams skirtuose bendrabučiuose. Labai džiaugiuosi, kad turėjau atskirą kambarį. Mano visa šeima liko Lietuvoje. Dėl to tikrai buvo ramiau. Žinau, kad kitiems darbuotojams, kurie turėjo grįžti pas šeimas, tas tikrai kėlė kažkiek streso. Ypač pačioje pradžioje. Būdavo, kad medikas, baigęs savo pamainą, eina ligoninėje į dušą, persirengia, grįžta namo – nusiprausia iš naujo ir tik tada bendrauja su šeima.

- Koks buvo sunkiausias, daugiausia iš jūsų pareikalavęs momentas ar situacija?

- Kovo pabaigoje, kai mūsų skyriuje buvo pats intensyviausias darbas, nes ir didžiausias ligonių srautas, labai vargino nenutrūkstami skambučiai. Mūsų ligoninėje buvo tokios pareigos, kurias užimantis medikas konsultuoja telefonu kitus skyrius. Intensyvios terapijos skyriuje dirbantis medikas paskirtą dieną taip pat konsultuoja kitus skyrius. Tai buvo dienų, kai mano telefonas tiesiog nenustodavo skambėjęs visą darbo laiką: po 10 skambučių per dieną. Sunku, nes tu konsultuoji pats gerai nepažindamas ligos, nežinai, kaip sparčiai tam žmogui būklė blogės. Ta nežinomybė ir darbo krūvis, padidėjęs tiesiog kartais, buvo labiausiai sekinanti patirtis.

O apskritai sunkiausiu dalyku iš to laikotarpio pavadinčiau matymą, kaip sparčiai užsikrėtusių ligonių būklė keičiasi. Būdavo, nueini apžiūrėti pacientą – atrodo, jam viskas gerai. O po valandos tave kviečia, nes tam pačiam žmogui yra kritiškai blogai…

- Kas motyvavo, stiprino, kovojant su nežinomybe ir kitais didesniais ar mažesniais koronaviruso padiktuotais iššūkiais?

- Galbūt padėjo tai, kad su pacientais mes buvome atviri. Pasakydavome, jog pagal dabartinius įrodymus, tai ką mes žinome, yra tokie iš esmės tik du būdai jiems padėti: neinvazinės ventiliacijos kaukė ir vertimas ant pilvo. Paaiškindavome, kad arba padės, arba nepadės. Jei nepadės, reikės mechaninės ventiliacijos. Jei jos reikės, turbūt paciento išeitys bus blogos. Jie žinodavo, ką mes galime padaryti, o kas – jau ne mūsų rankose. Aš manau, kad visi suprato, kad nesame mes dievai ir negalime padaryti daugiau nei dabar žinome ir darome.

- Dirbant Intensyvios terapijos skyriuje mirtys neišvengiamos. Tačiau koronaviruso pandemijos metu jų buvo kur kas daugiau nei anksčiau. Kaip pavyko visai tai ištverti?

- Mirčių nuo Covid-19 buvo labai daug. Nors Intensyvios terapijos skyriuje jas matome visada, bet prie to niekada nepripranti. Aišku, išmoksti su tuo dirbti. Nebestebina, nepriimi asmeniškai. Bet šiuo atveju mirčių buvo labai daug, kadangi ir sergančių buvo labai daug.

Man asmeniškai, baisiau buvo ne pačios mirties faktas, o tai, kad žmonės visą tą ilgą hospitalizaciją prabūdavo vieni ir mirdavo vieni, be šeimos (dėl labai apriboto lankymo), apsupti skafandrais apsirengusių žmonių. Todėl medicinos personalas, ypač slaugytojos, stengdavosi šalia didelio darbo krūvio dar ir nepamiršti elementaraus žmogiško dėmesio, darydavo video skambučius su šeimomis ir stengdavosi nors kažkiek sužmoginti tą patirtį. Stengdavomės sveikstančius ligonius iš Intensyvios terapijos išvežti į lauką nors trumpam, kad galėtų pamatyti saulės – tai tikriausiai liks vienu gražiausių prisiminimų.

- Iš tiesų nuostabus prisiminimas, taip pat įrodymas – kokie svarbūs net ir maži dalykai. Ar teisingai suprantu, kad sunkiausius momentus ištverti buvo lengviau dėl gerų santykių su kolegomis?

- Žinote, kaip būna: kai užklumpa kažkokios problemos, žmonės susivienija. Net jeigu anksčiau kolektyve buvo kažkokių pykčių, viskas pasimiršo. Visi turėjome vieną bendrą tikslą – pirmą bangą išgyventi – ir labai stipriai vieni kitiems padėjome.

- Užsiminėte, kad pati dirbdama ligoninėje didelio nerimo nejautėte ir džiaugėtės tuo, jog vyras ir kiti šeimos nariai gyvena atskirai nuo jūsų Lietuvoje. Tačiau dėl jūsų jie tikriausiai nerimavo? Kaip artimieji ir draugai reagavo, kad jūs dirbate labai ekstremaliomis sąlygomis?

- Mano balsas gal skamba ramiai, nerimo buvo (juokiasi – aut. past.). Bet, žinote, kaip būna: atlaikai tą šaltą dušą, tą pirmą nežinomybės bangą, ir tada tiesiog susitaikai, kad reikia kuo greičiau adaptuotis. Manau, greitai visi susitaikėme dėl kolektyvo palaikymo. Šeima, žinoma, jaudinosi. Susiskambindavome su visais kasdien, nepaisant laiko skirtumo – Lietuvoje yra dviem valandomis vėliau, tad kai aš baigdavau pamainą, kartais jau būdavo link vidurnakčio. Bet jie vis tiek laukdavo, klausdavo, ar viskas gerai. Suprasdavo, jei nenoriu pasakoti apie tai, kas tą dieną įvyko ligoninėje.

- Ar daug būdavo tokių momentų, kurių nesinori pasakoti?

- Būdavo (juokiasi – aut.past.) Reikėdavo laiko, kad galėtum apgalvoti, ką ir kiek papasakoti. Yra tokių dalykų, kuriuos gali papasakoti kolegai, nes žinai, kad jis tikrai supras. Bet nebūtinai nori viską neprafiltravus pasakoti šeimai, kad neišgąsdintum. Pirma reikia pačiam apgalvoti, o tada papasakoti.

- Žodžiu, atrinkdavote informaciją ir leisdavote galvoti artimiesiems, kad yra geriau nei iš tiesų.

- Taip. Bet, kita vertus, norėjosi parodyti tą situaciją tokią, kokia ji yra. Nes tiek Lietuvoje, tiek ir Anglijoje buvo tokių, kurie neigia iš viso viruso grėsmę, karantino poreikį. Kai jau Lietuvoje buvo karantinas, Anglijoje buvo dar laisvė judėti. Karantinas paskelbtas vėliau.

- Kaip jūs ir kolegos medikai reagavote į tokį delsimą ir pandemijos grėsmės neigimą? Juk pacientų, užsikrėtusių koronavirusu, ligoninėje jau buvo?

- Labai lengva nuteisti, išvadinti kvailiais. Man atrodo, natūralu, kad žmonių reakcija skirtinga. Kai pasakai, jog reikia visiems sėdėti namuose neaišku kiek ilgai, aš suprantu, kad kai kuriems natūrali reakcija yra priešintis. Bet, be abejo, pykdavome ant tų, kurie nesaugo savęs ir kitų. Ypač ant tų, kurie nesaugo kitų. Įvedus karantiną jau visi pamatė, kad jis veikia.

- Kokia situacija Karalienės ligoninėje buvo nuslopus pirmajai koronaviruso bangai? Ar viskas grįžo į senas vėžes?

- Prieš pat man išvažiuojant buvo daug ramiau nei piko metu. Koronaviruso banga smarkiai mažėja. Kas pasikeitė pas mus ir, manau, kitose ligoninėse: prieš piką padidinome Intensyvios terapijos skyrių, jis ir liks didesnės apimties. Visame Londone yra didinamas Intensyvios terapijos skyriuose esančių lovų skaičius, t.y. skyriuose pacientų daugiau, taip pat ir personalo. Be abejo, tai susiję ir su prognozuojama antra koronaviruso banga. Kokio dydžio ir kada ji bus, niekas nežino. Visi supranta, kad metus, gal net du, mes su šita liga turėsime gyventi. Išvykdama Karalienės ligoninę aš palikau besikeičiančią ir planuojančią, kaip reikės apsaugoti ligonius, kurie atvažiuoja planinėms paslaugoms, kad jie neužsikrėstų. Nes kai kurie ligoniai (užsikrėtę koronavirusu – aut. past.), kurie Intensyvios terapijos skyriuje atsidūrė man dar dirbant, tebeguli. Jie guli Intensyvios terapijos skyriuje be galo ilgai. Savaites, mėnesius... Covid-19 yra be galo ilga liga. Paskutinėmis savo darbo dienomis aš vis dar gydžiau kai kuriuos ligonius, kuriuos pati guldžiau prieš pusantro mėnesio.

- Kokia patirtis įsiminė kaip šviesiausia?

- Pasikartosiu: tai pamatymas, kaip greitai mes sugebame mobilizuotis, mokame vieni kitus palaikyti. Tai tiesiog fenomenalu. Būdavo, kad iš akių pamatęs (nes visa kita slėpdavo apsauginė apranga), jog esi pavargęs, kolega tau pasiūlo nueiti atsigerti puodelį arbatos. Tikrai nuostabu, kai kiti žmonės pasirūpina, kad tu nepamirštum pasirūpinti savimi.

Dar vienas momentas – pacientai. Jeigu kažkurį išrašydavo iš Intensyvios terapijos skyriaus, nesvarbu, kad tu jo negydei, visi žinodavo jo vardą, pavardę – viską apie jį. Kiekvienu pasveikimo atveju džiaugiesi.

Sveikimas nuo Covid-19 lėtas. Bet pasveikusių buvo. Žinoma, tą „pasveiko“ reikia suprasti, kad jie pasveiko tiek, jog galima išrašyti iš Intensyvios terapijos skyriaus. Jiems dar reikės ilgos reabilitacijos, jau nekalbant apie tai, kad jie grįš į daug mažesnį funkcinį lygį nei buvo iki ligos. Bet šie klausimai – jau ateičiai. Mes džiaugiamės, kad jie išgyveno.

- Lietuvoje karantino metu medikai stipriai jautė visuomenės palaikymą: buvo organizuojamos įvairios akcijos, į ligonines pristatomas maistas ir pan. Ar jautėte tą palaikymą Londone?

- Anglai labai pagarbiai žiūri į savo sveikatos apsaugos sistemą. Pandemijos metu taip pat jautėme palaikymą. Visuomeninių akcijų tiek, kiek Lietuvoje nebuvo – aš net kolegoms ligoninėje pasakojau, žiūrėkite, kaip lietuviai daro. Tačiau ir mes jautėme palaikymą: pradedant maistu dukart per dieną; veždavo ir rankų kremus. Atrodo, mažas dalykas, bet kai plauni rankas po 50 kartų per dieną jos tikrai skilinėja ir kartais kremas gali išgelbėti nuo skausmo. Buvo dar tokie dalykai kaip plojimai. Nežinau, kas sugalvojo tą akciją, bet vakare tam tikrą valandą visi plodavo sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams. Taip pat medicinos darbuotojai galėdavo važiuoti nemokamai taksi.

Be abejo, malonu, svarbu palaikymas. Tačiau aš nemanau, kad medikai buvo didvyriai, kaip kartais kai kur sakoma. Manau, kad visi gavome smūgį. Mūsų darbas yra gydyti, kitų – užtikrinti kitokių grandžių funkcionavimą. Visi verti pagarbos.

- Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms, dirbantiems gydymo įstaigose?

- Sau palinkėsiu to, ką jau darau ir dabar. Kadangi turiu laiko – grįžusi į Anglijos turėjau dvi savaites saviizoliuotis – ramiai viską apmąstau ir bandau suvokti pamokas, gautas iš to laikotarpio. Virusas mus užklupo nepasiruošusius, kartu atlaikėme pirmąją bangą. Reikia suvokti, kad čia ne pirmas ir ne paskutinis virusas. Tokių dar labai daug bus. Todėl reikia išlaikyti tas pamokas ateinantiems kartams, kai reikės labai greitai mobilizuotis, prisitaikyti prie be galo greit besikeičiančios situacijos.

O kolegoms palinkėsiu kolegiškumo ir komandiškumo. Lietuva tokio koronaviruso smūgio, koks teko Anglijai, negavo, ir ačiū Dievui. Bet kai tas smūgis užklumpa, be galo svarbu būti ramsčiu savo kolegai. Nei baksnoti pirštu į klaidas, o kiek įmanoma paremti kitus psichologiškai.

- Ką pirmiausia veiksite po saviizoliacijos (pokalbio metu iki jos pabaigos buvo likusi viena diena – aut. past.)?

- Važiuosiu į Klaipėdą, pas savo šeimą. Vyras šiuo metu atostogauja, tai laiką leidžia kartu su manimi. Be jo būtų sunkiau! O pirmadienį jau eisiu į darbą Kauno klinikose.

- Ačiū už pokalbį!

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite