Angle down Atgal

P. Galaunės gyvenimas ir darbai – ištisa mūsų kultūros epocha

Praėjusį šeštadienį, sausio 25-ąją, sukako 130 metų, kai gimė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, grafikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, nusipelnęs meno veikėjas, daug dėmesio skyręs tautodailės plėtrai, Paulius Galaunė. Šia proga LR Seimas 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais. P. Galaunė yra pasakęs, kad tautodailė – būdas lietuviui išdainuoti savo sielą, todėl visus šiuos metus savaitraščio „Etaplius“ puslapiuose bus publikuojami straipsniai apie Šiaulių regiono tautodailininkus, atskleidžiančius, kodėl jų siela trokšta skleistis būtent liaudies mene.

Poliglotas su ordinais

Lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų – šiomis kalbomis laisvai kalbėjo iškilusis P. Galaunė, kurio biografiją puošia net tokie apdovanojimai kaip: 1930 m. – Prancūzijos Garbės legiono ordinas, 1932 m. – Latvijos Trijų žvaigždžių ordinas, 1938 m. – Švedijos karaliaus 3-iojo laipsnio Vazos ordinas, 1938 m. – Belgijos karaliaus Leopoldo II ordino Komandoro laipsnis.

Kas ir koks žmogus buvo P. Galaunė, dar pasirašinėjęs slapyvardžiais Visuomis arba Paulius Trakelis?

P. Galaunė, kurio tikrasis vardas Povilas, gimė 1890 m. sausio 25 d. Pagelažiuose, Ukmergės apskrityje. Jo tėvas – pašto kalvis Konstantinas Galaunė (Holovnia) – kaustė arklius, meniškais metalo ornamentais apkaustydavo kraitines skrynias, gamino spynas ir apkaustus senoviniams ginklams. Konstantinas buvo ne koks prasčiokas – jis buvo kadaise garsios bajorų giminės, gavusios karaliaus privilegiją ir turėjusios herbą, ainis.

O P. Galaunės mama Emilija Kutkauskaitė buvo žinoma apylinkės verpėja, margaspalvių drobių audėja, pasakų sekėja. Ji dirbo pas ūkininkus, pagimdė dešimt vaikų, iš kurių užaugo penkios dukterys ir trys sūnūs.

P. Galaunė nuo mažumės buvo žingeidus, gabus mokslams. Jis lankė Veprių liaudies mokyklą, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Mokyklą baigė, trejų metų kursą išklausęs per dvejus metus.

1904 m. jaunuolis išvyko į Peterburgą, įstojo į realinės gimnazijos ketvirtąją klasę. Vėliau studijavo Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultete. Lankė Dailei skatinti draugijos piešimo mokyklą, mokėsi privačiose dailės studijose, dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose, dirbo žurnale „Aušrinė“. Po Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburge rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grąžinimu Lietuvai.

Epocha. Sausio 25-ąją Lietuvoje minėtos Pauliaus Galaunės 130-osios gimimo metinės. „P. Galaunė įrodė gilią meilę gimtajam kraštui. Jo gyvenimas ir darbai – tai ištisa mūsų kultūros epocha“, – knygoje apie P. Galaunę rašė jo studentė Zita Žemaitytė.
Epocha. Sausio 25-ąją Lietuvoje minėtos Pauliaus Galaunės 130-osios gimimo metinės. „P. Galaunė įrodė gilią meilę gimtajam kraštui. Jo gyvenimas ir darbai – tai ištisa mūsų kultūros epocha“, – knygoje apie P. Galaunę rašė jo studentė Zita Žemaitytė.

Sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas

1918 m. Paulius susipažino su Adele Nezabitauskaite, garsios Nezabitauskių-Zabičių giminės atžala. Juodu susitiko Vilniuje, dailininko Adomo Varno namuose, kur vykdavo jaunų inteligentų susibūrimai, o pats Paulius kurį laiką ten gyveno. Tarp Adelės ir Pauliaus įsižiebė jausmai, netrukus – 1919 m. sausio 12 d. – juos Šv. Mikalojaus bažnyčioje sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Balandžio 19 d. okupavus Vilnių, dauguma inteligentų išvyko į Kauną, tarp jų ir Galaunės. Sutuoktiniai siekė karjeros aukštumų, tapo žinomi visuomenėje. A. Galaunienės (1895–1962 m.) kartu su kitų Lietuvių meno kūrėjų draugijos narių iniciatyva 1920 m. rudenį pradėtas organizuoti Operos teatras (Operos vaidykla).

Jų pastangomis 1920 m. gruodžio 31 d. pastatytas pirmas spektaklis – Džiuzepės Verdžio „Traviata“, kur pagrindinį Violetos vaidmenį atliko Adelė.

Per darbo metus teatre ji sukūrė 20 pagrindinių vaidmenų, tarp jų: Džildą Dž. Verdžio „Rigolete“, Roziną „Sevilijos kirpėjuje“, Džiuljetą J. Ofenbacho „Hofmano pasakose“, Tatjaną P. Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Margaritą Š. Guno „Fauste“, Mikaelą Ž. Bizė „Karmen“ ir kt.

Pirmąjį teatro veiklos dešimtmetį ji buvo viena iš pagrindinių partijų atlikėjų, dėl dainininkių trūkumo dainavo ir ne itin jos balsui tinkančias partijas, tad balsas palaipsniui nusilpo.

1931 m. pabaigoje ji išėjo iš teatro, kurį laiką dėstė Kauno konservatorijoje, J. Gruodžio muzikos mokykloje, vadovavo chorams.

A. ir P. Galaunės susilaukė dukros Dalios (1941 m. ji pasitraukė į Ameriką) ir sūnaus Dievainio (1920–1947 m., mirė nuo džiovos). Po Adelės mirties praėjus penkeriems metams, 1967 m. Paulius vedė antrąkart – Kazimierą, dirbusią tame pačiame muziejuje.

Atleistas kaip netinkantis sovietų ideologijai

Tarpukariu P. Galaunė gyveno Paryžiuje, studijavo Luvro mokykloje. Grįžęs į Lietuvą, rūpinosi išlikusių meno kolekcijų rinkimu, išvežtų dailės ir kultūros vertybių grąžinimu Lietuvai, Čiurlionio galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. 1924–1936 m. jis pats galerijai vadovavo, vėliau buvo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais P. Galaunė rūpinosi Čiurlionio muziejaus vertybių išsaugojimu.

Teikdamas visokeriopą paramą Lietuvos kraštotyros muziejams, surengė liaudies meno kūrinių parodų Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, rengė (su kitais) lietuvių profesionaliosios dailės ekspozicijas Paryžiaus, Niujorko pasaulinėse parodose.

Pirmasis inicijavo bažnytinio meno, ekslibrisų parodas Lietuvoje ir užsienyje (1928 m. Belgijoje). Rūpinosi istorijos, archeologijos, architektūros paminklų apsauga. Kaupė, tyrė, sistemino tautodailės ir profesionaliosios dailės kūrinius.

Be visų veiklų, P. Galaunė dar ir dėstytojavo Lietuvos universitetuose, institutuose ir kartu formavo nacionalinės dailės istorijos ir kritikos profesinius pagrindus. Beje, iš muziejaus ir minėtų mokyklų buvo atleistas kaip netinkantis sovietų ideologijai.

Sukūrė fantastinio turinio, secesijos bruožų grafikos kūrinių, knygų viršelių ir iliustracijų, vinječių, ekslibrisų, pašto ženklų, apipavidalino žurnalų ir knygų, paskelbė 430 publicistinių, mokslinių straipsnių bei studijų įvairiais Lietuvos dailės ir kultūros klausimais.

P. Galaunė išleido M. K. Čiurlionio, Mečislovo Bulakos, Aleksejaus Kravčenkos, Adomo Galdiko kūrinių katalogų. Buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos, gyvavusios 1931–1940 m. ir puoselėjusios knygos kultūrą, vienas iniciatorių ir narių.

Be to, P. Galaunė kolekcionavo grafikos darbus, turėjo sukaupęs didelę ir vertingą knygų kolekciją, nes, kaip rašo savo memuaruose žymus knygotyrininkas Vladas Žukas, „knyga jam buvo pagrindinis kolekcionavimo objektas, labiausiai branginta vertybė“.

Kaip Lietuvos meno ir lietuvių liaudies meno tyrinėtojas, be 1910–1987 m. paskelbtų 430 publicistinių, mokslinių straipsnių, išspausdino aktualumo iki šiol nepraradusius leidinius: „Lietuvos kryžiai“, „Senoji tapyba“, monografiją „Vilniaus meno mokykla“, „Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“ ir kt.

P. Galaunė mirė Kaune 1988 m. spalio 18 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Opera. Dž. Verdžio „Traviata“. Centre stovi Adelė Galaunienė (Violeta), šalia sėdi Kipras Petrauskas (Alfredas).
Opera. Dž. Verdžio „Traviata“. Centre stovi Adelė Galaunienė (Violeta), šalia sėdi Kipras Petrauskas (Alfredas).

Tautodailė – būdas išdainuoti sielą

1958-aisiais išleisto fotografijų albumo „Lietuvių liaudies menas“ II knygoje „Medžio dirbiniai“ jos sudarytojas ir rengėjas P. Galaunė apgailestavo, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skirta išsaugoti lietuvių liaudies dirbinius. Liaudies kultūros palikimo rinkimu, pažinimu, nekalbant apie mokslinį jo tyrinėjimą, pradėjo rūpintis pavieniai asmenys tik XX a. pradžioje.

Pasak leidinio sudarytojo, 1907 m., įsisteigus Vilniuje Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijoms, liaudies kultūros palikimo išsaugojimo ir rinkimo būtinumą imta kelti viešumon. Rinkimo srityje bent šiek tiek padirbėjo Kauno miesto muziejus, ypač Šiaulių „Aušros“ ir Telšių muziejus.

„Apžvelgiant visus lietuvių liaudies meniškus medžio dirbinius, išryškėja vienas jų bruožas – beveik nė viena šio meno šaka, išskyrus klumpes, neišsivystė į smulkiąją pramonę. Visi minėti daiktai buvo dirbami sau, savo šeimos nariams su dideliu atsidavimu, su kūrybiniu įkvėpimu. Praeityje dažna šeima neturėjo nė vieno medinio daikto, kuris nebūtų pagražintas, išdailintas. Koks sunkus bebūtų buvęs lietuvio baudžiauninko gyvenimas, jis visuomet surasdavo laiko ir noro vieną ar kitą daiktą, ypač dovanojamąjį, išdailinti, persunkti savitu grožio supratimu ir pajautimu. Greta liaudies dainų, drožinėjimas lietuviui buvo dar vienas būdas išdainuoti savo sielą, savo siekimus, svajones“, – rašė P. Galaunė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite