REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Birželio 19 d. 16:52

Nuo neatmenamų laikų į Stakius traukia Šv. Antano atlaidai

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt


42197

Nuo Jurbarko važiuojant į Stakius nežinai, kas pakeliui laukia. Privažiavus Paulių sankryžą, nuo kurios šia kryptimi veda trumpiausias kelias, staiga pamatai apylanką. Tenka važiuoti į Šimkaičius, iš ten dulkėtais vieškeliais pasiekti norimą tikslą – Stakių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje sekmadienį vykusius jo garbei skirtus atlaidus, galima sakyti, didžiausią šio miestelio šventę. Kratytis tiek kelio verta, nes išvysti tikras, senovines religines apeigas.

Šventoriuje išsirikiavę prekiautojai įvairia religine atributika, o į bažnyčią pavieniui ir būreliais plūsta žmonės. Ne tik vietiniai, bet ir iš Šimkaičių, Veliuonos, Raudonės, Raseinių ir kitų artimesnių ir tolimesnių vietovių. Vieni iš čia kilę, kiti – turintys giminaičių ar draugų. Pakalbinti sako, kad kasmet į šiuos atlaidus atvyksta. Visos moterys vilki puošniomis suknelėmis, vyrai – taip pat nekasdieniškais drabužiais. Tai kuria išskirtinę, šventinę nuotaiką. Vaizdas primena vaikystėje regėtus atlaidus, tik žmonių – kur kas mažiau. Viena moteris iš Raseinių pasigenda įprastinių, šiai šventei skirtų margų ilgų saldainių; apgailestauja, kad negalės lauktuvių parvežti.

Atlaidų apeigos

Kiek laiko čia vyksta Šv. Antano atlaidai, kalbinti parapijiečiai negali pasakyti. Visų atsakymas vienas – tiek, kiek ir patys save nuo gimimo atsimena. Keletas vietinių moterų pataria apie visas šias apeigas pasiteirauti vietinės stakiškės Kazimieros Džiaugytės. Ji jau 32-ejus metus tarnauja šioje bažnyčioje – yra ir zakristijonė, ir varpininkė, ir raktininkė, ir valytoja, vienu žodžiu, tikra parapijos siela. Ir tikrai. Šv. Mišios prasideda tik tada, kai Kazytė (taip ją vadina vietiniai, - aut.) ant šventiškai papuošto altoriaus uždega žvakes. Bažnyčioje jau laukia paruoštas baldakimas su Šventuoju Sakramentu. Atėję baltomis kamžomis pasipuošę patarnautojai jį ir Šv. Kryžių, taip pat bažnytines vėliavas, iš kurių viena skirta būtent Šv. Antanui Paduviečiui, pasirengę išnešti procesijai aplink bažnyčią. Tokia yra visų atlaidų tradicija. Kazimierai ėmus skambinti varpu, visa ši eisena pajuda aplink bažnyčią, joje dalyvauja absoliučiai visi tą dieną atvykusieji. Po šios ceremonijos prasideda iškilmingos mišios. Jas aukoja ne tik šioje parapijoje devintus metus tarnaujantis klebonas Šarūnas Leskauskas, bet ir svečias iš kaimyninės, Juodaičių parapijos, Žygintas Veselka. Su kviestiniu svečiu aukojami atlaidai – kur kas iškilmingesni. Jų metu daug dėmesio skiriama Šv. Antanui.

Pamokslas, skirtas Šv. Antano gyvenimui

Išskirtiniame pamoksle klebonas Ž. Veselka didelį dėmesį skiria šios bažnyčios globėjui. Jis papasakoja apie jo gyvenimą, tikėjimo kelią ir išskirtines savybes. „Šv. Antanas yra tikra istorinė asmenybė, brolis pranciškonas, gyvenęs šioje žemėje. Jis garsėja savo veikla, stebuklais, pamestų daiktų atradimu. Tikrasis jo vardas buvo Ferdinandas. Antanas gimė ne Paduvoje, o Lisabonoje, Portugalijoje, 1195 m. Buvo įstojęs į Šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų vienuolyną, garsėjo kaip Šventojo Rašto žinovas. Tapęs pranciškonų ordino nariu jis ir pasirinko Antano vardą dykumų tėvo Antano Egiptiečio garbei. Likimo nublošktas į Italiją, prie Sicilijos krantų, kurį laiką gyveno atokiame vienuolyne kukliai plaudamas indus ir niekur neišsiduodamas, kol pasitaikė situacija, kad broliams nebuvo ką siųsti sakyti pamokslo. Žinodami apie virtuvėje tarnaujantį kunigą, paprašė jo pamokslauti, ir tada sužibėjo Antano talentas. Jis keliavo po Italiją, garsėjo pamokslais ir stebuklais, sutaikė daugelį žmonių. Susirgęs vandenlige mirė būdamas jaunas, tik 35 metų amžiaus. Antanas buvo paskelbtas šventuoju per rekordiškai trumpą laiką, praėjus tik vienuolikai mėnesių po jo mirties, o tai liudija apie jo darbus. Šv. Antanas savo pamokslais, stebuklais ir darbais sutaikydavo didžiausius priešus, gydydavo ligonius ir jam gyvam tebesant žmonės miniomis plaukdavo jo išgirsti. Tai rodė Bažnyčios pripažinimą, kad ne tik po mirties, bet dar jam gyvam esant jo gyvenimas buvo šventas“, – pasakojo klebonas Ž. Veselka.

Kalbėdamas apie šį šventąjį jis kvietė nors dalelę laiko sekti jo pavyzdžiu – bent vieną dieną per savaitę, sekmadienį, skirti maldai, nors, pasak kunigo, šv. Antanas darė tai kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Patarė nepamiršti buvimo šioje žemėje laikinumo ir daugiau rūpintis dvasiniais, o ne žemiškaisiais reikalais, nes visa tai labai greitai praeina. Po iškilmingo pamokslo ir kitų, su religinėmis apeigomis susijusių apeigų, abu kunigai pakvietė tikinčiuosius kartu su bažnytiniu choru sugiedoti giesmę, skirtą Šv. Antanui.

Kazimiera Džiaugytė – uoli bažnyčios tarnaitė

Kazimierai užgesinus žvakes, išjungus lempas ir šnektelėjus su kunigais, išsiskirsčius parapijonims ir svečiams, dar lieka minutė kita pakalbinti šios parapijos nepamainomą tarnaitę. Kad ir garbaus amžiaus, bet nepaprastai guvi ir gyvybinga, ji prisėda čia pat, ant jos prižiūrimos varpinės laiptelio, ir papasakoja keletą iš daugelio čia praleistų metų epizodų. „Anksčiau šie atlaidai trukdavo tris dienas. Aštuntą valandą ryto mišios prasidėdavo, aštuntą vakare ir pasibaigdavo. Jaunimas klūpodavo kone visą dieną. Žmonių suplūsdavo tiek, kad į bažnyčią visi netilpdavo, dalis melsdavosi ant suolų šventoriuje. Minios suplaukdavo. Lankoje už šventoriaus suvažiuodavo žmonės vežimais su arkliais, atsiveždavo valgyti, vakarodavo. Susirinkdavo giminės, draugai, pažįstami. Tikrai buvo labai daug žmonių. Ypač tada, kai nebuvo galima, prie ruso. O dabar – labai sumažėjo“, – pasakoja pašnekovė. Ji prisimena ir visus kunigus, prie kurių tarnavo – Romualdą Macevičių, 30 metų čia išbuvusį, Vladą Paužą, Juozą Čičirką, Artūrą Stanevičių, 12 metų tarnavusį. „Įpratusi čia tarnauti. Vis sakau, kad daugiau neisiu, bet nėra kam, niekas nenori. Žmonės sako, Dievui dirbi, tai Dievas duoda sveikatos. Su dviračiu važinėju apie kilometrą į bažnyčią. Visą laiką, kiek save atsimenu, tarnavau. Rytoj laidotuvės, vėl teks varpais laidotuvėse skambinti, bet nesiguodžiu, toks mano pašaukimas. Nusiramini, kai su žmonėmis pabūni“, – pasakoja stakiškė.

Sako, kad kaimas mažėja, todėl mišiose paprastą sekmadienį vos dešimt parapijiečių dalyvauja, jei mišios neužsakytos. „Kai miršta, skambinu 70, 80 ar 90 kartų. Jei jaunas miršta, tada 100 ar daugiau, nes ne laiku išėjo“, – pasakoja Kazimiera. Ji labai šviesiai atsimena šventoriuje palaidotą kunigą Romualdą Macevičių, prie kurio ilgiausiai tarnavo. Jis labai daug gero parapijai padarė – restauravo, išdažė, atnaujino bažnyčią, rėmė parapijonis. Dabartinis kunigas, pasak Kazimieros, tarnaujantis jau 9-erius metus, taip pat labai rūpestingas ir geras, mielai bendraujantis su tikinčiaisiais.

Stakiai – viena iš trijų klebono Šarūno Leskausko parapijų

Šarūnas Leskauskas apie Stakių parapiją pasakoja, kad ji – mažiausia iš visų aptarnaujamų, turi maždaug apie 700 žmonių, tačiau ši vieta jam mieliausia. Š. Leskauskui dar priklauso Raudonės ir Veliuonos parapijos. Apie bažnyčią sako, kad ši įsikūrusi ypač gražioje vietoje, iš trijų pusių apsupta Mituvos, tarsi užuovėja nuo visų žemiškųjų rūpesčių. „Legenda byloja, kad kadaise čia upe atplaukė Šv. Antano paveikslas. Šioje vietoje jį ištraukę žmonės suprato tai kaip ženklą čia statyti bažnyčią ir pavadinti jo vardu. Kad ir ką byloja legenda, ši vieta tikrai pati tinkamiausia kultiniam statiniui – jauki ir labai graži aplinka“, – teigia kunigas.

Jis negaili gerų žodžių ir savo pagrindinei pagalbininkei Kazimierai, be kurios neišsiverstų. Apgailestauja, kad tikinčiųjų, arba kitaip tariant besilankančiųjų bažnyčioje, vis mažėja. Tai, pasak jo, kompiuterių eros amžiaus pasekmė. Jaunimas meldžiasi prie jų. Net ir mišiose kalbėjęs svečias iš Juodaičių kunigas Ž. Veselka minėjo socialinius tinklus – prašė jų vartotojus būti pakančiais kitokių tikėjimų ir įsitikinimų žmonėms. Štai taip keičiasi pasaulis.

Pati Stakių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, pasak Š. Leskausko, tikras miestelio perlas, viena iš jaukiausių jo parapijose. Nors ir įkurdinta prie pat Mituvos kilpų, nė karto nebuvo apsemta. Kunigas atsimena, kad per didįjį 2010-ųjų metų potvynį vanduo buvo priartėjęs per keletą metrų nuo tvoros, tačiau nuslūgo taip ir neapsėmęs. Stakių bažnyčia išsiskiria iš kitų panašių ir tuo, kad šventoriuje pastatyta nemažai paminklų neįvardintiems asmenims –„Motinų ašaroms“, „Tėvų rūpesčiams“, „Nežinomam parapijiečiui“, Nepriklausomybės atkūrimui ir kt. Šventorius ypač tvarkingas, aptvertas mūrine tvora, kartu su varpine bažnyčia sudaro vieningą ansamblį.

Bažnyčios istorija

Istorija byloja, kad iki XX a. vadintame Pamituvio kaime, dabartiniuose Stakiuose apie 1750 m. buvo pastatyta koplyčia. Ji 1806 m. buvo vieša, turėjo 2 altorius. Veliuonos klebonas 1815 m. prašė vyskupo leidimo pastatyti čia bažnyčią, skirti kunigą. 1817 m. pastatyta klebonija, 1821 m. perstatyta koplyčia. Ji 1841 m. buvo Veliuonos parapijos filija. Bažnyčiai priklausė 1 valakas žemės. XIX a. (iki 1863 m.) veikė parapinė mokykla. Kunigas Motiejus Čiuzevičius dalyvavo 1863 m. sukilime. Už tai buvo ištremtas į Sibirą. 1872 m. grįžo į Kuršą. 1875 m. bažnyčią padidinta. Stakių filialistas kunigas Feliksas Sereika (1844–1913 m.) pirkdavo draudžiamą lietuvišką spaudą ir ją dalydavo parapijiečiams. Jis pastatė kleboniją. Klebono A. Gečiaus vadovaujamas raseiniškis Bronikauskas 1909 m. atnaujino bažnyčios vidų. 1906 m. gegužę–1907 m. sausį bažnyčios kuratu buvo Vaižgantas. Jo rūpesčiu buvo gautas Žemaičių vyskupo leidimas sutuokti jaunavedžius Stakių bažnyčioje, užuot važiavus į Girkalnį, jis pradėjo vietos vaikams rengti lietuviškas tikybos pamokas. Ėmėsi iniciatyvos blaivinti vietinį jaunimą, nutraukė girtų muštynių tradicijas, ragino parapijiečius atsisakyti sveikatos gadinimo. Klebonas Romualdas Macevičius (1931–1988 m.; Stakiuose 1956–1988 m., palaidotas šventoriuje) suremontavo bažnyčią, įvedė centrinį šildymą, pastatė kleboniją.

Bažnyčia turi klasicizmo architektūros bruožų, yra stačiakampio plano, su portiku, apside ir bokšteliu. Netoli bažnyčios stovi aukšta, masyvi medinė varpinė. Šventoriaus priekyje, pietvakariniame kampe, pastatytas akmeninis lurdas su niša ir skulptūra. Bažnyčioje sumontuoti meistro A. Montvilo vargonai.

Nuo Paulių pusės žvyrkeliu įvažiuojant į Stakius dešinėje įkurtos dailia metaline tvora aptvertos kapinės. Tai vadinamasis Irškalnis – stakiškiams palaidoti šį sklypą kadaise padovanojo žydas Irškis. Prie bažnyčios statybos labai daug prisidėjo Šambaravos dvarininkai Jastromskiai, todėl jų palaikai palaidoti po didžiuoju altoriumi.

Stakių šviesuolio Stanislovo Drotvino prisiminimai apie J. Tumą-Vaižgantą (ištrauka iš knygos „Raudonė“)

Kunigas J. Tumas-Vaižgantas Stakiuose gyveno labai neilgai, net metų neišbuvo, tačiau ir per tokį trumpą laiką pelnė parapijiečių pagarbą. Jis labiau buvo linkęs į dosnumą, o ne į savanaudiškumą. Iš neturtingų ir neišgalinčių mokėti už laidotuves, krikštą jis iš viso nieko neimdavo, o jei kuriam atsitikdavo bėda – pritrūkdavo pinigų, o jų niekur negaudavo, klebonas paskolindavo. Skolindavo net ir tokiais atvejais, kai žinojo, kad paskola negrįš. Parapijos žmonės kleboną labai gerbė ir vertino kaip biednų globėją ir gynėją.

J. Tumas-Vaižgantas klebonijos ūkiu nesidomėjo. Kartą, bevaikščiodamas po jam priklausančius laukus, panoro sužinoti jų ploto didumą. Bet niekas nežinojo ir tiksliai pasakyti negalėjo, kiek Stakių bažnyčiai priklauso žemės. Tada buvo iškviestas matininkas. Kai apmatavimo rezultai parodė, kad vien dirbamos žemės yra 30 ha, kunigas gūžtelėjo pečiais ir pasakė: „Kam reikalinga tiek žemės bažnyčiai, aš nesuprantu“. Ir klebonas nusprendė dalį žemės duoti naudotis bažnyčios tarnams bei paruošė plano projektą.

Kaip pasakojama, bažnyčia jo kunigavimo metu, buvo apsupta šimtamečių ąžuolų, kurie savo šakomis užstojo šviesą, todėl būdavo tamsu net vasaros metu, ypač prie didžiojo altoriaus. Naujasis klebonas pasamdė meistrą, kuris iškirto abiejose altoriaus pusėse angas ir ten įtvirtino iš Kauno pargabentą vitražą, kuris teikė ne tik šviesą, bet ir grožį. Vitražas išliko iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar ten įdėtas paprastas stiklas.

Projektas: Sakraliojo paveldo aruodai Jurbarko krašte. Religinės bendruomenės ir šventės



REDAKCIJA REKOMENDUOJA