Neringa Kurapkaitienė: Su šeima leidomės į savanorystės kelionę

Vilnius

Laida Z KartaŠaltinis: Etaplius.lt

26921

Savanorystė, tai vienas geriausių būdų įrodyti, kad gyvenime nėra svarbiausia tik materialiosios vertybės. Tai puikus būdas apsivalyti save, iš vidaus ir tapti geresniu žmogumi. Būtent, apie šią altruistinę veiklą, radijo stoties "START FM" laida "Z KARTA", paruošė interviu, su Neringa Kurapkaitiene, kuri yra Mykolo Romerio Universiteto lektorė, knygos "Darbas su savanoriais pagrindai" autorė bei konsultantė apie savanorystę.

Aplink ką sukasi jūsų gyvenimas, ką jūs veikiate?

Mano gyvenimas labai stipriai sukasi aplink savanorystę. Nes aš iš vienos pusės dėstytoja, iš kitos pusės kaip ir laisvas žmogus, dirbu su savanorystės tema. Kaip dėstytoja, aš rengiu studentus, kurie baigę mano kursą, gali dirbti įvairiose organizacijose, su savanoriais. Gali juos surasti, žino, kaip jų ieškoti, susipažįsta su programomis, kurios yra susijusios su savanoryste bei sužino, kaip motyvuoti būsimus savanorius, padėti savanoriams, elgtis tam tikrose situacijose. O kaip laisvai samdoma konsultantė, aš dirbu dažniausiai su organizacijomis, kartais su asmenimis, bet dažniausiai, pasitaiko organizacijos, kurios nori arba stiprinti savo darbą, su savanoriais, arba nori turėti savanorių, bet nežino, nuo ko reikia pradėti. Visai neseniai, tokiai informacinei kompanijai, kalbėjau, apie savanorystės prasmę, apie savo asmeninę patirtį ir po to, jie išvažiavo į septynias organizacijas, apie penkiasdešimt žmonių, savanoriauti. Tai aš vat taip ir sukuosi. Tarp tokių "nedėstytojiškų" dalykų, darau tyrimą apie šios veiklos žmones, ypatingai atsižvelgiu į jaunus žmones, kurie atiduoda savo laiką savanorystei. Ir iš kitos pusės, labai daug dirbu su tuo, kaip reikia savanorius organizuoti, nes juk savaime suprantama, kad jie iš niekur neatsiranda, reikia juos kviesti.

O kokia buvo jūsų pačios pirmoji savanorystė ir kada tai įvyko?

Oi, seniai... Aš iš tikrųjų pradėjau savanoriauti labai anksti, kai man buvo šešiolika metų, dar mokiausi mokykloje ir tai buvo dar visiškai naujas ir nesuprantamas dalykas. Vežiojau karštus pietus seniems žmonėms. Ir įdomu buvo tai, kad mokytojų reakcijos išsiskyrė į dvi puses : viena reakcija buvo – kaip įdomu, gal mes galim prisidėti prie tavo ankstesnio išėjimo iš pamokų, kitų reakcija buvo, kad tai visiška nesąmonė. Ir tokį įtarimą turiu, kad ir šiandien nėra tas pakitę. Kad jeigu jauni žmonės savanoriauja, dalis mokytojų, kurie atsakingi už jų įvairiapusį ugdymąsi tikrai palaiko ir sako, kad čia tu surasi tai, ko galbūt nerasi mokykloje, o dalis kitų mokytojų, sako, kad tai yra visiška nesąmonė, kad tu turi padaryti tai, ką turi padaryti ir visa kitą man yra neįdomu. Tai manau, tie dalykai yra universalūs, nesikeičia ir laikams keičiantis. Bet ta savanorystės patirtis, mane atvedė prie to, kad aš po dvylikos klasių, įstojusi ne ten, kur noriu, nes pritrūko valios pasiruošti, pritrūko balų.. Ir įstojau į architektūrinių paminklų restauravimą ir pabuvusi ten pora savaičių, pagalvojau, apie ką čia? Ir po to, nuėjau į tą organizaciją, kur vežiojau karštus pietus, papasakojau, kad man labai blogai, su studijom ir gal galit man kažką pasiūlyti, kur nors savanoriauti? Ir tada, kaip tik jie pradėjo tai, kas dabar yra jaunimo savanoriška tarnyba. Kur laikotarpis yra nuo trijų iki šešių mėnesių, ankščiau buvo devyni mėnesiai, trisdešimt valandų per savaitę savanoriauti ir kad tai būtų pagrindinė veikla, plius penki ugdomieji seminarai, apie save, apie santykius, apie tai, ką reiškia būti kitokiu, kaip save pažinti. Ir metus laiko aš praleidau vien tik tai savanoriaudama ir tai turbūt yra didžiausia dovana, kuri nutiko tuo metu. Ir kiek dabar tenka susitikti su jaunais žmonėmis, tai linkstu prie to, kad savanorystė, padeda apsispręsti ir padeda atrasti tame laikotarpyje svarbiausius sprendimus. Tai po šios istorijos, radikaliai pasikeitė mano profesinių interesų laukas ir įstojau į pedagoginį universitetą ir labai tuo džiaugiuosi.

Kokią naudą duoda žmogui savanorystė?

Labai daug dėl ko. Mes labai dažnai esame sukišami į tokias dėžutes. Pabūsi mokiniu, po to pabūsi studentu, paskui eisi dirbti, uždirbsi pinigus ir dar turėsi šeimą ir turėsi vaikų. Ir deja, tos dėžutės, mums labai greitai tampa našta. Ir savanorystė yra tas būdas, kuris sako, kad pala, pala, pala.. Tarp visų šių dalykų dar esi tu, kaip žmogus, su savo laisva valia, su kuria gali pasirinkti. Kur gali ir pats kažko norėti, ne tik tai to, kovisuomenė ar tėvai ar kiti protingi žmonės, tikisi iš tavęs. Nes savanorystėje, iš tiesų, pradedi klausti : tai ko aš noriu? Nes tai yra sritis, kur tu sprendi laisva valia ir niekas tavęs negali priversti apsispręsti. Ir kai aš klausiu, ko aš noriu, tai aš klausiu ne tik tai savanorystėje, bet pradedu klausti ir ko aš noriu gyvenime? Kitas aspektas yra, kad nėra daug erdvių, ypatingai, jauniems žmonėms, susipažinti su darbine kultūra. Ta mokykla yra toli gražu, nuo darbinės kultūros. Labai aiškūs reikalavimai, labai aiškūs dėsniai, sistema. O kur tie santykiai, kur aš turiu prisiimti atsakomybę ir pats ją nešti? Kur yra ta erdvė, kur yra konkurencija? Ne dėl pažymio, bet dėl atliekamo darbo, dėl kažkokio tai tikrumo.. Savanorystė yra ta galimybė, kur atėjus į bet kokią organizaciją, ateinu su realiais, darbiniais, santykiais, kurie man padeda parodyti, kaip aš galiu komunikuoti juose, kaip kiti mato, nes tame yra labai daug nedrąsos, kai ateini į bet kokią organizaciją, galvoji, kaip mane priims, kaip į mane žiūrės, kas aš jiems esu. Ir to grįžtamojo ryšio susilauki iš tų, kurie ten yra ilgesnį laiką. Tas grįžtamasis ryšys, savanorystėje, yra labai pozityvus. Nesumenkinantis, ne demotyvuojantis, bet palaikantis ir kuriantis ir padedantis man save pamatyti tikrai pozityviomis pusėmis. Ir dar vienas dalykas, kuris yra labai svarbus, tai mokymasis. Mokymasis gyventi, elementarių įgūdžių įgavimas, kaip tą ar aną darbą padaryti. Tai yra tikrai didžiulis mokslas ir pažinimas, per praktinę veiklą. Ne per teorijas, kurias tikrai kartais sunku suvokti, kai nėra jokios praktikos, bet per tokį praktinį prisilietimą ir buvimą to dalimi.

Iki kokio amžiaus yra normalu savanoriauti?

Paprastai, savanoriauti yra normalu visą laiką. Klausimas tik tai kaip? Tai jaunimo savanorystė yra tokia, kad jauni žmonės dar neturi nei santaupų, nei kažkokio tai didelio profesinio įdirbio. Pavyzdžiui, yra tokia organizacija "Gydytojai be sienų". Tai ten priima tik profesionalius žmones, kurie tikrai išmano savo dalyką. Mano klasiokas, gydytojas, savanoriauja Irake. Ir jam viską apmoka. Jam tai nieko nekainuoja. Bet čia yra tokia savanorystės forma, kuri jaunam žmogui, dažnai, yra per sudėtinga. Skirti laiko bent vieną dieną, savanorystei ir tokiu būdu ir išlaikyti save, bet tuo pačiu ir auginti save, per tai kas yra man miela ir labai gera. Tau čia yra tokia ilgalaikė, vietinė savanorystė. O yra ir kita savanorystės forma, tai kur aš visa galva neriu į savanorystę ir dažniausiai, tai yra tarptautinė savanorystė, arba Lietuvoje, egzistuoja tokia jaunimo savanoriškos tarnybos programa, kuri deja, skirta ne visiems jauniems žmonėms, bet toje savanorystėje, į kurią aš visa galva neriu, man viską apmoka ir tada atsiveria labai platus diapazonas. Tas diapazonas yra Europos savanorių tarnyba. Tai yra tarnyba, kur sumoka kelionę, apgyvendinimą, maitinimą ir dar net duoda kišenpinigių. O kartais, nuo aštuoniolikos ar šešiolikos metų, iki trisdešimties, gali išvažiuoti savanoriauti į bet kurią šalį. Yra dar Jėzuitų savanoriška tarnyba, kitų savanoriškų tarnybų, kurios irgi sumoka jauniems žmonėms. Yra ir kitas variantas, kaip "Ponkjor" tarptautinė organizacija, kur pavyzdžiui, tu praeini konkursą ir tada tau jie liepia susirasti rėmėjus. Ne tėvai tau turi mokėti už savanorystę, bet tu pats turi susirasti rėmėjus, kad jie finansuotų tau kelionę į tą šalį, į kurią būsi išsiųstas. Ir tą daro ir "Humana" parduotuvė. Jie turi kitus savanorystės projektus, kur tu taip pat susirandi sau išlaikymą ir išvažiuoji savanoriauti tik tada. Ir trečias variantas, yra daugiau paplitęs vakarų Europoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje, kai tėvai suprasdami jauno žmogaus savanorystės prasmę, sumoka.

Kaip senais laikas atrodė savanorystė ir kaip dabar ji atrodo?

Dabar, man labai gražu žiūrėti į jaunus žmones. Kai aš savanoriavau, tada buvo daugiau alternatyva tai daryti. Atrodėme, kaip keistuoliai. Daug daugiau būdavo palaikymo iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, bet pačioje Lietuvoje, buvo daug nesupratimo. Be abejo, tai kartais gali ir labai motyvuoti, kadangi, esi toks išskirtinis ir taip greitai gali įšokti į ypatingų žmonių gretas. Bet dabar jauni žmonės yra greiti, susigaudyti kas vyksta. Ir savanorystė yra vienas iš pasirinkimo variantų, jauniems žmonėms ir galbūt nėra vis dar populiarus variantas. Ir klausimas kyla : ką mes padarom, kad tai būtų populiaru? Galbūt per mažai. Bet jauni žmonės tikrai žino, kas yra savanorystė ir tikrai yra susidūrę, su to apraiškomis ir susidomi tada, kai tik gauna pirmą galimybę. Aš visą laiką klausiu savo studentų, ar jūs savanoriaujate? Ir vis daugiau atsiranda tokių, kai dirbau prieš septynis metus. Na... vienas, gal du, iš septyniasdešimt. Apie savanorystę yra taip, tu negali apie ją paskaitęs, iš karto ja "užsikrėsti". Turi apie tai kažkas tikrai nuoširdžiai papasakoti ir labai gaila, kad nepavyksta mokyklose to išplėtoti. Bet laikai stipriai, labai pozityviai, pasikeitę.

Kokia jūsų pačios, pati įsimintiniausia savanorystė?

Gvatemaloje. Tai vyko prieš septynerius metus. Savanoriavome, kartu su vyru ir mūsų dviem sūnumis ir mes dar prieš santuoką nusprendėme, kad norime savanoriauti, kaip šeima. Visi galvoja, kad ši veikla yra vieno, laisvo ir nepriklausomo žmogaus apsisprendimas, bet mes sakėme - ne. Tai nepriklauso nuo tavo statuso, ar kažkokių kitų dalykų, tai priklauso nuo vidinio noro ir apsisprendimo tai daryti. Ir mes metus laiko ieškojome, kas mus priimtų savanoriauti, kartu su vaikais, nes tai yra labai netradiciška, juolab su mažamečiais. Ir metams laiko mes išvykome į Gvatemalą. Į indėnių mergaičių mokyklą, kurios suvažiuoja iš kaimų, mokytis į miestelį, nes kaimuose, nėra vidurinio išsilavinimo galimybių. Už tuos mokslus, jie moka du maišus kukurūzų ir du maišus pupelių. Mums, Lietuviams, tai kvepia egzotika. Tai ši savanorystė man įsimintiniausia, dėl įvairių priežasčių. Ten buto taip viskas kitaip, kad net negali patikėti. Ten visi stovi su ginklais, kad nepaimtų iš tėvų vaikų. Po šios patirties, mes atradom naujai Lietuvą, save. Čia mes kuriame organizacijas, o ten.. Viso to nereikia. Ten reikia tik tai kalbėtis su žmonėmis, pasakoti apie save, klausytis jų pasakojimų. Mano vyras eidavo su vaikais į kiemą ir į turgų skalbdavo kartu su manimi drabužius. Tai jiems buvo kažkas tokio nesuvokiamo. Kad vyras į turgų.. Ir dar neša visus pirkinius. Ir per tą kitoniškumą, savanorystė mus augino. Iš tikrųjų, kaip nutinka toje savanorystėje. Atvažiuoji padėti. Ir iš tiesų padedi. Bet galiausiai, tie žmonės tampa mūsų mokytojai.. Jie parodo labai svarbius dalykus, apie mus, gyvenimą, vertybes. Ir kaimynė, kuri nebaigus net pradinės mokyklos, kuri sako, kad leidžia savo vaikus į mokyklą tam, kad jos galėtų pasirinkti, ar jos nori šeimos, ar jos nori kažkokių tolimesnių mokslų. Ji buvo mano mokytoja.

Kokių esminių dalykų išmokote ten?

Turbūt santuokai mes labiausiai išmokome esminių dalykų. Nes ten buvome, kaip sutuoktiniai, dar tik penkis metus santuokoje išgyvenę. Tai vienas iš esminių dalykų, kad santuoką, turime kurti mes patys, o ne kitiems žmonėms, kurie turi tam įtakos. Ir nėra laiko paklausti, o ko norim mes? Ir per susitikimus, su tais žmonėmis, per buvimą, vienas su kitu. Moteris, kuri nebaigusi išsilavinimo, išleidžia savo vyrą į Jungtines Valstijas, su daug ašarų, tam, kad jis uždirbtų pinigų, nes jie niekaip kitaip nepragyvena, kadangi, jie neturi žemės. Ir po to galvoji, o kaip mes gyvename su Tomu? Ir kai mes nevertinam vienas kito, net nepaklausėme, kaip tau sekasi su įvairiais dalykais.. Kitas dalykas, tai, kad mes esame Lietuviai ir vis tiek turime tą bruožą, skųstis, verkti, dejuoti, o ten, trisdešimt septyni laipsniai karščio, ant pečiaus, kepa totrijas, šypsosi žmonės. Arba merginos, kurios mokosi ne vidurinėje mokykloje, gyvena internate. Jos tvarko mokyklą, tvarko savo kambarius, gaminasi valgyti, išsiskalbia drabužius rankomis ir dar ruošia namų darbus, su tikrai didele motyvacija. Ir jos sako, kad kaip čia gera.. Tikrai geriau nei namuose. Ir tada iš tiesų, pagalvoji, kad džiaugsmas gyvenime, tai – pasirinkimas. Apsispręsti džiaugtis, už tai, ką turiu, ką darau. Taip. Visada kažko trūkta. Nėra nieko tobulo, mano vyro frazė : "kam gyventi blogai, jeigu galima gyventi gerai?"

Vežėte savo vaikus, kartu savanoriauti. Ar dabar, skiriasi jų mąstymas, nuo bendraamžių?

Aišku, kad skiriasi, nes visi yra autentiški. Na, čia labai sunku yra atsakyti. Dabar, jauno amžiaus, kaip tik nori būti tokie, kaip bendraamžiai. Tai jeigu tas išskirtinumas ir egzistuoja, tai šiandienai tai yra našta. Bet yra įtakos. Mūsų antras sūnus, yra ypatingas gamtos mylėtojas. Aš negaliu to pasakyti, bet galbūt tai yra ta Gvatemalos įtaka, kur nuolat yra tik buvimas gamtoje. Mūsų pirmas sūnus, labai lengvai mokosi kalbas. Ir vėl sunku pasakyti, ar čia jo įgimtas gamubas, ar čia yra palikimas, kad jam einant į darželį, tautiniai savanoriai, nuolat būdavo šalia, ar čia yra pasekmė to, kad pas mus, beveik kas mėnesį, būna kitakalbių svečių. Ar čia dėl to, kad mes su vyru kalbame penkiomis kalbomis. Bet svarbiausia man yra tai, kad mūsų vaikams, savanorystė tai yra kaip savaime suprantamas dalykas. Jie važiuodami į darželį, kurį lankė iki mokyklos ir jie sako : "Aš važiuoju savanoriauti". Mano vyras organizuoja maisto banko produktų surinkimą, vienoje iš parduotuvių ir klausia : "Ar jūs galėtumėte pasavanoriauti pas mus?" Vaikai sako : "Taip, norėtumėme". Savanorystė yra jų viena iš sudedamųjų gyvenimo dalių.

Išleidote knygą "Darbas su savanoriais pagrindai", apie ką knyga?

Man buvo labai svarbu surašyti visą patirtį, kurią aš turiu, dirbusi su savanoriais, nes labai dažnai organizacijos klysta, galvodamos, kad jeigu yra savanoris, tai jis tegul ateina ir daro tuos savo savanoriškus darbus. Ir tai yra laikysena, kuri visiškai nemotyvuoja, nes savanoris yra žmogus, kuris negauna jokio atlyginimo. Man labai norisi, kad tie žmonės, kurie gauna naudą iš savanorio pagalbos, suprastų, kad reikia padėti tam žmogui būti savanoriu. Na ir aš ten surašiau, kaip seminarus vesti, kaip susitikimus rengti, laikytis savanorystės principų, kad savanorystė netaptų išnaudojimu. Kaip išlaikyti tą auginančia ir brandžią savanorystę. Man buvo svarbu suprasti to ištakas. Kodėl yra prasminga žmonėms tai daryti? Jeigu aš esu žmogus, tai man nėra tas pats, kaip yra kitam žmogui. Tarkim aš einu gatve ir matau benamį ir man nėra lengva. Čia kiekvieno žmogaus reakcija, nes matyti benamį yra sunku. Tai pažadina manyje mano baimę. O kas atsitiktų, jeigu aš tokia tapčiau? Ir daugiausiai, ką aš padarau, tai įmetu pinigą.. Bet aš to žmogaus taip ir nesusitinku. Bet solidarumo idėja yra tokia, kad taip, yra benamiai, taip, yra sergantys žmonės, seni žmonės, bet jie yra žmones ir vien tuo, kad aš taip pat esu žmogus, man jau nebėra tai nesvarbu. Ir aš galiu kartais užsimerkti ir galvoti, kad ai, čia jis pats kaltas, bet vis tiek, tas vaizdinys, kurį laiką pas mane lieka ir primena, kad aš nežinau, kaip man ateityje bus. Ir negali sakyti, kad čia valstybė jais nepasirūpina. O kas ta valstybė? Juk mes patys. Negali būti visai neatsakingas, bet negali būti ir visiškai atsakingas. Tai, kaip tu gali būti bent kažkiek atsakingas ir bent truputį prisidėti, yra savanorystė. Aukojimas, organizacijų steigimas, profesijų sąmoningas pasirinkimas ir išpildymas. Visi dalykai yra kuriantys ir savanorystė yra viena iš jų. Ir aš pagalvoju, kai aš buvau jauna, tai padėjo pamatus ir apie mano visuomeninę sampratą, kad aš pati priimu sprendimus.

Kokie yra jūsų tolimesni planai, ateityje?

Noriu kuo greičiau pabaigti savo tyrimą ir apsiginti daktaro laipsnį, nes šiuo metu studijuoju doktorantūrą ir tai man jau darosi sunku, kad aš vis dar ją studijuoju. Ir labai noriu, kad mano vyras įsibėgėtų, su socialiniocentro, pilaitės mikrorajone įkūrimu.

Ką žinote apie Z kartą?

Na, ši karta yra labai stipriai susijusi su elektronika, kas man imponuoja, kad ta Z karta turi tokį labai didelį greičio supratimą. Ir man tas labai patinka, kad tai yra greitai mąstantys, greitai susiorientuojantys žmonės. Kas man sunku, kad Z kartoje, žmonės ne visada priima ilgalaikius sprendimus, kad keičiasi dažnai įsipareigojimai. Bet manau, viskas ateis su amžiumi. Nes Z karta yra dar jauna karta ir tie rimti įsipareigojimai ateis ateityje.

Jūsų palinkėjimas Z kartai.

Saugokite greitį, multitaskingą, nes tai yra labai didelės vertybės. Neprisiriškite, prie vienos profesijos, nes profesija, nėra ateitį lemiantis dalykas, o gebėjimas būti žmogumi, iš įvairių pusių.

Viso interviu klausykitės radijo laidos ,,Z KARTA'' metu - pirmadienį 94,2 FM Vilniuje ir regione arba internetu startfm.lt

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt