Angle down Atgal

Neišsiųsti CV

Viena paskutinių pasibaigusio TV sezono laidų. Regis, „KK2“. Kažkokia šviesiaplaukė pasakoja, jog ji nusifilmavusi užsienio kino filme. Pavadinimo nesako, o tik pabrėžia – „vaidinau labai dideliame filme“. Be to, sako, jog tikisi Oskaro. Balsas už kadro net pajuokauja, gal ji tikisi vaidmens režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje, bet ne – pasirodo, ji tikisi apdovanojimo. Prisiminiau anekdotą apie blondinę, kurios prašo pasakyti sinonimą žodžiui „blondinė“. „O kas tai yra sinonimas?“ – klausimu į klausimą atsako blondinė.

Nors toje laidoje ir dar daugiau minties perliukų, kurie jau sklinda ne iš blondinių, bet iš vyrų lūpų. Seimo narys siūlo Seime pastatyti kebabų kioską. Pagalvojau, kokį įstatymą toks gali pasiūlyti. O kitas buvęs Seimo narys, grįžtantis į laisvą vietą Seime, sako, kad, nebūdamas Seime, turėjo mažiau laisvo laiko, nei Seime būdamas.

Neapsikentęs jungiu kanalus. Žaidime „Kas ir kodėl?“ sužinau, kad Ukmergėje gyvena 20 400 gyventojų, o Utenoje veik 25 000. O man mintyse Ukmergė atrodė daug didesnis miestas. Bet nejau tą vakarą TV nieko gražaus neišgirdau? Laidoje „(Ne)emigrantai“ įsiminė labai gražus moters vardas – Elaira.

Televizijos išeina atostogų, dienraščių temos tos pačios

Ir suka senus filmus bei senas laidas, o dienraščių antraštės irgi tos pačios: „Mirtinai girtas vyras sumušė sugyventinę“, „Išgėręs ir beteisis vairuotojas prarado automobilį“, „Girtas vairuotojas, automobiliu pertrenkęs kiek blaivesnį pėsčiąjį, pabėgo, bet rėžėsi į medį“... Nesikeičia žinios ir iš toliau išvykusiųjų: „Lietuvos nusikaltėliai šiurpina Norvegiją“, „Vokietijos pareigūnai pričiupo lietuvių vagis nusikaltimo vietoje“, „Už alkoholio vagystę iš parduotuvės lietuvis septynis mėnesius kalės Airijoje“, „Florencijoje lietuvis stalu per galvą trenkė jaunam italų transseksualui“...

Žmonės prisirišę prie praeities. Nemylimi? Vis dar Landsbergis ir Kubilius. Lietuvius dominantys dalykai – balsavimai TV šou metu, maisto gaminimas, svorio metimas ir horoskopai. Populiariausi lietuviški vardai irgi tie patys – Lukas, Matas, Nojus, Ugnė, Meda, Kamilė, Urtė. Dienos, kai moterys tvarkosi, skalbiasi, valo, vis dar vadinamos ne darbo. Kai vyrui blogai, jis ieško moters, kai gerai – dar vienos moters.

Seimūnai vis trokšta kažką drausti. Kiek Vakarų pasaulyje mačiau keliančiųjų alaus bokalus, vyno taures ar net ko nors stipresnio, bet nemačiau nė vieno girto. O jei toks pasimaišo, aplinkiniai į jį žiūri smerkiančiai ar tiesiog kaip į kvailį. Jei nori toks būti – būk, nereikia jokių draudimų.

6 val. ryte autobuse vyriškis netyčia užkliudo moteriškę. Iškart atsiprašo. Bet šios – anksti kėlusios – nuotaika prasta ir ji apšaukia vyriškį, kam šis stumdąs moteris. „Moterys tokiu metu miega“, – bando šmaikštauti vyriškis.

Portalas „15 min“ platina anketą „Neišsiųsti CV“, į kurią atsakinėja žinomi Lietuvos žmonės. Įdomūs klausimai gimdo įdomius atsakymus. Štai Domanto Razausko atsakymai (tų klausimų 20, bet keletas įstrigusių). Žodis, kurio pasiilgčiau. Lietus. Gražiausias keiksmažodis. Matka Boska. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Daro kaip išeina. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Džordžas Harisonas. Trūksta knygos, filmo, dainos. Dar nesukurti. Vieta, kurioje nepabosta (kavinė, gatvė, pastatas). Visur pabosta. Klausimas, kurio visada vengiu. Tu „už“ ar „prieš“? Absurdiškiausias gautas patarimas. Būk savimi.

Vietos, kur atrodo, kad nieko nėra, be reikalo nuvertintos

Tik tai gali padėti atitrūkti nuo kasdienybės. O juk šią vasarą 14 savaitgalių. Ir čia dera prisiminti, kiek dar neaplankytų vietų Lietuvoje. Ar žinote, kad mūsų krašte yra net 30 apžvalgos bokštų? Baigiamas aukščiausias Birštone. Pažintinių takų – apie 200. Ilgiausias medinis takas – Mūšos tyrelio Joniškio rajone. Netoliese. Bent man pats įdomiausias Šilutės rajone takas, vedantis per pelkę. Jautiesi tarsi Afrikoje. Kaimo turizmo mėgėjai išskiria Plungės rajone „Pas tėvukus“ žemaitiškų patiekalų degustaciją, Kretingos rajone „Vinetų kaime“ pajusi, kaip gyveno indėnai. O kur dar netradiciniai muziejai – Lazdų muziejus Kelmėje, Plaktukų Vilkaviškio rajone, Vaistinių Mažeikių rajone. Neįprasta nakvynė – medyje, Pažaislio vienuolyne, Panemunės pilyje, Užvenčio malūne, Palangoje stovinčio traukinio vagone. Kam vykti į Černobylį, kai galima apsilankyti Visagino atominėje? Šio pobūdžio turizmo mėgėjus, aišku, turėtų patraukti ir Šaltojo karo muziejus Plungės rajone. Jei jau lankotės šiame rajone, tai, be abejo, užsuksite ir į Oginskio rūmus, laikrodinę-oranžeriją, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, Lurdą, Šv. Florijono paminklą, pasėdėsite ant garbės suolelio Senamiesčio aikštėje.

Jei iš truputį tolimesnių kelionių, tai šiandien prisiminiau Saremos salą ir Taliną. Saremos simbolis – vėjo malūnai, dolomitas ir kadagiai. Malonu pastovėti ant Pangos skardžio ar prie Kalio meteorito kraterio. Aišku, kaip be Kuresarės – Saremos salos sostinės su didinga bei viduramžius menančia pilimi, kuri laikoma geriausiai išlikusia viduramžių pilimi Baltijos šalyse.

Keltu grįžtame į žemyną, nuo kurio ne taip toli ir Talinas. O čia – Tompėjos pilis, Aleksandro Nevskio soboras, Domo katedra, apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria vaizdas į Talino įlanką ir senamiestį, „Trumpoji koja“, rotušė, „bandelių“ skersgatvis, amatininkų ir „juodagalvių“ gildijos pastatai, Storosios Margaritos bokštas...

Maršrutų begalė. Išsirinkit kokį nors, kur širdis geidžia, nes 14 savaičių pratūnoti namuose – nepakeliama kančia. Pagaliau vietos, kur atrodo, kad nieko nėra, be reikalo nuvertintos. Aišku, daug kam trukdo finansinės problemos. Bet apie jas nekalbėsiu, nes kam gadinti vasariško teksto nuotaiką.

Arba gali būti gerai, arba nelabai

Norisi pirmojo. Praeitame tekste rašiau apie gėles. Bičiulis klausia, kokiomis progomis tinka teikti gėles. Atsakysiu – geriausia gėles teikti be jokios priežasties.

– Ar tu nežinai, kokios dovanos nori tavo vyras gimtadienio proga? Nepatogu kažkaip jo paties klausti...

– Jis nori moteriškų itališkų batų 36 numerio.

Svarbiausia tolti nuo blogų minčių, nes jos lieka ir kaupiasi pasąmonėje, darydamos įtaką savijautai, išsiliedamos priekabumu, dirglumu ir nuolatine bloga nuotaika. Pyktį reikia iškvėpti. O net geram bičiuliui kartais reikia tarti: „Manęs neapgausi, aš ne tavo psichologas, kuris žino tik tai, ką tu sakai, aš apie tave žinau viską.“

„Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. Gi, baigiant šį tekstą, maga pamąstyti, jog bent aš norėčiau, kad nostalgija taptų geros energijos resursais, o nenorėčiau, kad kažkada buvęs noras minkyti molį liktų pomėgiu rinkti gražius molinukus.

Ir pačiai pabaigai, kas mane šiandien labiausiai neramina? Kad pastaruoju metu pradėjau dažniau mąstyti, ar, išeidamas iš namų, gerai užrakinau duris. Grįžtu patikrinti – gerai užrakintos. Perskaičiau, kad tai šizofrenijos pradžia. Nepatikėjau, dar kartą perskaičiau – tikrai šizofrenijos pradžia. Nors prisiminiau ir kitą placebo efekto taisyklę – žmogus jaučiasi geriau, jeigu jam atrodo, kad jaučiasi geriau.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite