REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Įvairenybės2020 m. Gegužės 1 d. 12:55

Ne turėti, o būti arba kita karantino pusė

Šiauliai

asmeninio archyvo nuotrauka

Asta Kriščiūnaitė - VolbikienėŠaltinis: Etaplius.lt


128502

Ir viskas, ką buvome sukūrę išorėje, prarado prasmę. Liko tik tiek, kiek sukūrėme savo širdyje, savo vidinėje katedroje. Liko tik tiek, kiek sukūrėme savo namuose, jų viduje, su ten esančiais Žmonėmis ir pačiu Savimi. Ir turtingi šiandien ne tie, kurie daug turi, bet tie, kurie - išmokę BŪTI.


Foto galerija:

honningsvag-as-2020-1.jpg
honningsvag-as-2020-2.jpg
honningsvag-as-2020-3.jpg
honningsvag-as-2020-4.jpg
honningsvag-as-2020-5.jpg
honningsvag-as-2020-6.jpg

Kol visas pasaulis gaudžia skelbdamas, kad jau tikrai nebebus taip kaip buvę, jog mūsų laukia socialinio atsiskyrimo, šaltumo era, prasidėsianti pasibaigus karantinui, aš noriu paklausti, o ar mes jau buvome nuo to pasveikę, iki pasaulį ištinkant šiam sąstingiui? Ar mūsų visuomenė jau buvo išgijusi nuo socialinio abejingumo, nelygybės, aklumo silpnesniam, patyčių, diskriminacijos, engimo, melo, emocinio ir fizinio smurto? Ar jau pajėgėme aprėpti gyvenamo pasaulio įvairovę? Ar jau buvome pasveikę nuo to moralinio dugno, kuriame gyvenome jau amžių amžius? Mes taip įsijautėme, kad pasitenkinome gražia, išpuoselėta išore, bet supuvusiu vidumi. Pasitenkinome šypsena be laimės. Klausėm, bet negirdėjom. Lietėm, bet nieko nejutom. Kalbėjom, bet nieko nepasakėm. Stengėmės turėti viską, bet galiausiai likome be nieko. Gyvenimas kokone, bet gal atėjo laikas išskleisti sparnus?

Vienus šis karantinas, tikiu, apsaugojo. Apsaugojo, suaugusiuosius – darbovietėse, vaikus – mokyklose, nuo patiriamo streso, kartais kreivų žvilgsnių, užgauliojimų, žeminimų, „stipresniųjų“ atakų. Bet niekas negali mūsų apsaugoti nuo šaltumo, abejingumo ir vienatvės mūsų pačių namuose. Šis laikas viską iškėlė į paviršių. Apnuogino. Išryškino. Neatsiklausęs užklupo. Neprašė leidimo. Ir įsiveržė į pačias intymiausias mūsų gyvenimo sritis. Stuktelėjo taip, kad daugelis netekome amo. „Ką? Reikės būti namie? Be parduotuvių? Restoranų? Kirpyklos ar manikiūro? Be dar vieno naujo daikto? Maistą reikės gaminti namie? Visiems valgyti prie bendro stalo? Dalintis duona? Leisti laiką kartu? Gyventi? Derintis vieniems prie kitų? O kodėl aš turiu derintis? O kaip aš be draugų ir vakarėlių? Reikės saugoti vieniems kitus?“. O kiek iš mūsų šiandien gauna papildomus smūgius, papildomus riksmus, kurių skaičių jau buvome pametę iki šios pandemijos. Kaip ir visus „aš“, „aš“, „aš“....

Nors iš visų išgalių pasaulis mus bandė įtikinti kokie esame artimi ir susiję, priklausomi vieni nuo kitų, kaip stipriai vieni kitus veikiame, kaip turėtume būti daugiau dėl kitų, nei dėl savęs, bet ir jis pailso tai daryti. Ir tada, užsivėrus namų durims į vidų, pamatėme, kaip sunku juose būti su savo sutuoktiniais, vaikais ir net pačiais savimi. Kad idealiu būti gali tik pirmas kelias dienas, o po to ta iliuzija subliūkšta. Pamatai koks esi netobulas tu ir tavo artimieji, net tavo šuo. Kaip sunku priimti. Kaip sunku mylėti ir tos meilės akivaizdoje leisti kitam klysti, o mums atleisti. Pamatėme, kaip sunku kalbėtis. Prisiglausti. Pasidalinti. Ar išsakyti tai, ką jaučiam spengiant savo viduje. Pamatėme, kur save buvome įsikalinę dalį gyvenimo, kad ir koks ištaigingas narvelis tai bebūtų. Ir visi šioje egzistencinėje plotmėje tapome lygūs, nepriklausomai nei kiek turime, nei kiek visko esame sukaupę. Visa tai tapo visiškai nereikšminga.

Ir viskas, ką buvome sukūrę išorėje, prarado prasmę. Liko tik tiek, kiek sukūrėme savo širdyje, savo vidinėje katedroje. Liko tik tiek, kiek sukūrėme savo namuose, jų viduje, su ten esančiais Žmonėmis ir pačiu Savimi. Ir turtingi šiandien ne tie, kurie daug turi, bet tie, kurie - išmokę BŪTI.

Ir BŪTI niekada nėra baigtinis procesas. Jis niekada nėra nuspėjamas ar prognozuojamas. Autentiškas. Jis žadina smalsumą ir pastabumą gyvenamam pasauliui, jame – sau ir artimam. Tai tarsi molekulinė dirbtuvė. Tai nesibaigianti kelionė link savo širdies. Pats didžiausias nuotykis, kurį žmogus gali patirti. Jis neturintis nei apibrėžtos pradžios nei pabaigos. Ir jis nėra tobulas, nes kas tobula, tas tuščia, sustingę, be perspektyvos, ribota ir apspręsta. Ar laipsniškai kylantis pažangos laiptais aukštyn. Ne. Jis yra vyksmas, kuris vystosi rizomiškai, kartais kyla, kartais juda horizontaliai link kitų žmonių, o kartais smenga gilyn, kad galėtum judėti aukštyn. Tai vadinu LAISVE BŪTI. Kur nėra baimės klysti. Kur nėra neteisingų pasirinkimų. Vienos galimybės. Vieno kelio. Vienos visiems tinkančios taisyklės, kuri mums įkalta dar mokyklos suole. Bet šią temą pasiliksiu kitam kartui. Ir šiame vyksme žmogaus visiškai nebejaudina kiekybė, nes būtent patiriama kokybė gyvenimui suteikia prasmę, o prasmė – laimę ir ją sekančią nepaprastą širdies ramybę. Tik nereikia bijoti ja pasitikėti.

Kuo esi arčiau savo sielos gelmės, tuo esi arčiau kito širdies.

Todėl nepraeikime pro šalį gavę šią pamoką, nes galbūt ji yra pati didžiausia mūsų galimybė pakilti. Nebijokime. Sužadinkime tą mumyse slypinčią mažo vaiko širdį, kuri dar neprarado to kerinčio smalsumo. Kuri dar neapako ir neapkurto šiam gyvenamam pasauliui. Kuri dar nenutildė savo troškimų apsimesdama, kad jau suaugo ir tapo abejinga viskam, ko nemato ir negali suskaičiuoti. Tą, kuriai pasaulis dar netapo savaime suprantamu ir įprastu. Ir turbūt didžiausia tragedija, kuri šiandien gali ištikti Žmogų yra ne liga ir net ne mirtis ar dar koks nepriteklius, o supratimas, kad šiame atsiskyrimo laike jame niekas nepasikeitė.

Dr. Asta Kriščiūnaitė-Volbikienė



REDAKCIJA REKOMENDUOJA