Angle down Atgal

Motiejaus Valančiaus proza – paminklas lietuvių kalbai

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas,švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas ir blaivybės sąjūdžio organizatorius. Jis padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.. „Tai autorius, kuris paliko didžiulį prozos kūrinių kraitį, o šiuolaikinis žmogus gali ieškoti Motiejaus Valančiaus prozoje dingusio pasaulio“, – atskleidžia Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė. Tiesa, mokslininkė pabrėžia, kad šis dingęs pasaulis atgyja kaskart pravėrus paliktus didžiojo tautos ugdytojo ir švietėjo paliktus lobynus.

Kūrybos grožis slypi kalboje

Reikšmingiausia M. Valančiaus sritis, kurioje yra laikomas pradininku, – didaktinė proza. Vartydama pirmąjį M. Valančiaus raštų tomą, Šiaulių universiteto profesorė D. Maskuliūnienė atkreipia dėmesį į knygos viršelį puošiantį autoriaus portretą. Esą prozininko išvaizda šį tą byloja ir apie jo kūrybą: „Griežtas, rūstus žvilgsnis, toks didakto žvilgsnis žiūri į skaitytoją“, – šypsosi pašnekovė.

Didaktinė prozos adresatas M. Valančiaus kūryboje – valstietis ir jo buitis. Prozos centre – valstiečio sodyba. Tiesa, geografija yra labai plati, apimanti visą Lietuva. Dėmesį autorius sutelkė į laiko ir vietos detales. Apsakymai nepatraukia sentimentalumu, bet žymūs ištiktukais, ekspresija, komiškomis situacijomis.

Humanitarinių mokslų profesorė D. Maskuliūnienė pabrėžia, kad pirmiausia M. Valančiaus kūrybos grožis slypi jo kalboje, mat švietėjas kilęs iš Žemaitijos, o ši aplinkybė esą yra labai svarbi kalbant apie jo, kaip rašytojo stilių. „Valančiaus žodis žemaitiškai rūpus, status ir neretai tiesmukas. Tekstą unikaliai puošia ištiktukai“, – pastebi D. Maskuliūnienė pridurdama, kad tokia kalba lietuvių literatūroje yra nepakartotas fenomenas.

Vienas žinomiausių M. Valančiaus didaktinės prozos veikalų – „Palangos Juzė“ (parašyta 1869 m.). Tai nuotykių literatūrą primenanti didaktinė apysaka, kurią iš dalies galima priskirti kelionių aprašymų žanrui.

Skaičiuojama, kad autorius parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų. Be veikalo „Palangos Juzė“ literatūrologai išskiria iš šiuos autoriaus kūrinius: „Žemaičių vyskupystė” (dvi dalys), „Kantyczkas”, „Antano Tretininko pasakojimai”, „Vaikų knygelė” bei „Paaugusių žmonių knygelė”.

Didakto kūryboje matyti komizmas

Žemaitiškų žodžių statumas, kalbėjimas be užuolankų ir eufemizmų M. Valančiaus kūryboje derėjo prie barokinės gąsdinimo ir baisybių vaizdavimo tradicijos. Komizmas yra vienas svarbiausių šio autoriaus sukurtų grožinių tekstų bruožas.

„Šventųjų gyvenimo aprašymuose, o jų Valančius parašė nemažai, baisybių aprašymas kartais sukelia net ir priešingą efektą – juoką. Šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti, kad tai šio tipo kūrinių parodijos, tačiau, žinoma, Valančius to nesiekė. Jo kalba iš tiesų labai vaizdinga“, – mintimis dalijasi profesorė.

Tačiau kai kuriuose kituose M. Valančiaus kūriniuose komizmas – natūralus. Regis rašytojas pamiršta visas didaktines priemones ir laisva nuo didaktinių konvencijų ranka rašo pačias gražiausias savo eilutes.

„Nors didaktams būdingesnis informuojantis žodis, o ne vaizdinis kalbėjimas, Valančiaus kūryboje esama sukurta tikrai gražių, įsimenančių vaizdų“, – sako D. Maskuliūnienė. Kai išankstinis sumanymas ar religinių ir kitokių tekstų pavyzdys nesukausto rašytojo ir pasikliaujama patirtimi, vaizdai esą netikėtai atsiveria ir skleidžiasi.

Kalbėdama apie M. Valančiaus kūrybą, Šiaulių universiteto profesorė D. Maskuliūnienė atkreipia dėmesį į autoriaus kūriniuose „patalpintą“ asmeninę patirtį. Šis aspektas, pasak kalbininkės, yra be galo svarbus: „Juk niekas negalėjo geriau papasakoti apie XIX amžiaus Žemaitijos kaimą, nei ten gyvenęs ir jį puikiai pažinęs žmogus.“

Aiški takoskyra tarp gėrio ir blogio

Tam, kad adresatas – skaitytojas – geriau suprastų esmę M. Valančiaus kūryboje yra daug supriešinimo, vaizdų išryškinimo. Pastebima, kad su lig Valančiumi baigiasi didaktizmas ir prasideda realizmas, t.y. aiški intencija ne kiek pamokyti, kiek parodyti.

Kai kurių autoriaus apsakymų pavadinimai – it sufleris skaitytojui. „Vienas Valančiaus apsakymas vadinasi „Padorus ūkininkas“, kitas – „Jurgis nedoras ūkininkas“. Skaitytojui iš karto matyti, kaip reikia vertinti personažą, apie ką kalbama tekste“, – pasakoja humanitarinių mokslų profesorė.

Tokie skirtingos tonacijos vaizdai atsidūrę greta dar labiau išryškina gėrį ir blogį.

Tuometinėje didaktinėje lietuvių prozoje M.Valančiaus kūriniai išsiskyrė savo literatūriniu meistriškumu. M.Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIXa. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

Plačiau apie M. Valančiaus kūrybos grožį moksleiviams ir studentams pasakoja Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė:

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite