Angle down Atgal

Moralė karo akivaizdoje

Ar pastebėjote, kad NATO kariai mieste vis liūdnesni, mažiau besišypso? Prieš keletą metų jie būdavo linksmesni. Sakysite – karas. Be abejo, karas ir jo grėsmė yra baisu. Bet gal jie nustojo šypsotis, kad miesto gyventojai į jų šypsenas neatsako?

Kai nuotaika gera, traukiu iš lentynos knygą, kai prasta – irgi. Girdėjau pastebėjimą, kad geros knygos pasirodo tyliai tyliai, priešingai nei kokie nors skandalingi romanai. Perkamiausių knygų dešimtukuose jas nedažnai užtiksi ir net girdėjau mintį, kad tokios knygos skirtos vien snobams. Oi, kokia tai netiesa. Geros knygos skirtos visiems. Tereikia tik išsitraukti iš knygų lentynos.

Šiandien man tai prieš keletą metų pasirodęs amerikiečių rašytojo Anthony'io Doerro romanas „Neregimoji šviesa“ – lietuviškas leidimas melsvu viršeliu su istorinio Sen Malo miesto Prancūzijoje panorama ir ryškia antrašte apie 2015-aisiais gautą Pulitzerio premiją. Jeigu trumpai – tai romanas, pasakojantis apie dviem priešingoms stovykloms priklausančių jaunuolių tragiškus likimus Antrojo pasaulinio karo metais.

Gal todėl, kad kiekvienas karas yra karas, šis romanas tarsi nukelia ir į Ukrainą. 1944 m. rugpjūtį Sen Malo miestą po įnirtingų amerikiečių oro ir sausumos pajėgų atakų kone visiškai sunaikino gaisras. Viename apgriuvusiame pastate, baigiantis karui, susikerta dviem priešingoms stovykloms priklausančių jaunuolių: aklos šešiolikmetės prancūzaitės Mari Loros LeBlank ir septyniolikmečio vokiečių eilinio Vernerio Pfenigo – keliai. Susikerta trumpam. Vos vienai dienai, bet, atrodo, trunkančiai ilgus dešimtmečius.

Romane neužtiksi didingų batalinių scenų, o tik pasakojamą mažo žmogaus tragediją griūvančio pasaulio fone ir jo mėginimus išsaugoti žmogiškumą visuotinės suirutės metu. Nesakysi, kad tai romanas apie meilę, gal greičiau apie moralę karo akivaizdoje. Nekaltų vaikų šaudymas, nepilnamečių prieglaudos mergaičių žaginimas, maisto iš badaujančiųjų atėmimas – karo beprasmybė ir mažų žmonių tragedijos. Ar žmogus turi teisę rinktis, kuo ir kur būti? Vienas knygos herojų sako nebetikįs, „kad gyvenimas priklauso jam“. Lieka klausimas.

Kiekvienas TV reportažas iš Ukrainos karo zonų prasideda žodžiais: „Įspėjame, kai kurie vaizdai gali sukrėsti.“ „Padėkite mums, sustabdykite Rusijos karinę agresiją prieš mano šalį. Mano šalis miršta, mano miestas visiškai sunaikintas. Jie subombardavo visiškai viską. Vaikai čia visada verkia, o nori žaisti, nori gyventi“, – prašo ukrainietė moteris.

Nuo seno buvau pamėgęs lenkų režisieriaus Andžėjaus Vaidos filmus. Anuomet nuo savo sukrečiančios ankstyvosios trilogijos („Karta“, „Kanalas“, „Pelenai ir deimantai“) A. Vaida ne tik savo tėvynės, bet ir Lietuvos, be abejo, ir Ukrainos ištisų žiūrovų kartų laisvės šauklys. 2007-aisiais jo susukta juosta „Katynė“ vėl atgijo. Nors ir sakoma, kad bombos nekrinta į tą pačią vietą, tačiau Lenkiją po 70 metų pasivijo juodoji Katynės lemtis. Kraupi Severnyj oro uoste įvykusi tragedija bus įrašyta tos tautos sąmonėn visiems laikams, kaip ir Katynės žudynės.

XXI amžiuje, 2022-aisiais, Ukrainą pasivijo holodomoro tragedija – 1932–1933 m. badas, kurio metu kasdien mirdavo 25 tūkst. žmonių. Badas, sukeltas sovietinės kryptingos politikos, kai maisto produktai buvo prievarta konfiskuojami, kaimai ir ištisi regionai blokuojami. Tūkstančiai kaimų ir miestelių buvo paversti izoliuotais badaujančiais getais. Visą tą laiką SSRS eksportavo iš ukrainiečių atimtus grūdus į užsienį.

Holokausto metu žuvo 6 mln. žydų. Jei kiekvieno jų atminimą pagerbtume tylos minute, žmonija tylėtų 11 su puse metų. Kiek tylos valandų, dienų, mėnesių jau prisiskaičiavo, pagerbiant žuvusius ukrainiečius. Ir su neapsakomais žiaurumais: prievartaujamos moterys, žudomi vaikai, bombarduojamos ligoninės... Rusai ugdomi kariuomenės diedovčinos ir kalėjimo zonos mentalitetu. Rusiška ruletė. Šalis tampa galutinai degradavusi.

Rusijos kalėjimo istorija. Kaliniai prigaudė kameroje bėgiojančių pelių ir sukišo jas į dėžę su skylutėmis stebėti, kaip jos nemaitinamos elgsis. Po kiek laiko jos pradėjo viena kitą ėsti. Galiausiai liko dvi. Su neapsakomu pasitenkinimu kaliniai stebėjo, kaip jos ratu lėtai juda, stebėdamos viena kitą. Taip ilgą laiką. Galiausiai viena puolė. Buvo daug kraujo, bet viena liko gyva. Nuo tada kaliniai ją maitino ir vadino: „Mūsų pelytė.“

Paskutinis iš rusų mokėjęs kariauti buvo Kutuzovas. Rusai Ukrainoje susprogdino Čaikovskio dvarą. Ukrainiečiai garsaus rusų kompozitoriaus sodybą nuo rusų gynė iki paskutiniųjų. Televizijos laidoje „(Pra)rasta karta“ buvo pasakojama apie Lietuvos kurortus ir sanatorijas sovietmečiu. Atvykdavo daug poilsiautojų iš Rusijos ir jie, pamatę mūsų kurortus, sanatorijas, grįžę iškart rašydavo skundus, kad lietuviai gerai gyvena. Mūsų sanatorijų darbuotojai aiškino, jog jie turi gyvenime siekių, nori gražiau, tvarkingiau gyventi. Bet atklydėliai iš plačiosios tėvynės ne ragindavo savo valdžią stengtis geriau dirbti, gražinti aplinką, mokytis iš lietuvių, bet liedavo pasipiktinimą ant geriau gyvenančių lietuvių. Taip ir šiandien jie pikti ant ukrainiečių, nes šie gražiau ir tvarkingiau gyvena nei jie. Net anekdotas, kad rusai sako, jog kare kaip ir sporte – svarbu ne laimėti, bet dalyvauti, nejuokina.

Kiek mirčių būtų galima išvengti, jei vakariečiai greičiau krutėtų. Kažkas ironizavo, jog Vakarų pasaulis įveda dar vieną sankcijų paketą Rusijai – Putinas ir rusų oligarchai bei meno žmonės, pasisakantys už karą Ukrainoje, nebus įleidžiami į Disneilendą.

Šį mėnesį visi prisimename prieš 50-metį, 1972-aisiais, Lietuvos žingsnį laisvės link – Romo Kalantos susideginimą. Tai įvyko gegužės 14 d. priešais Kauno muzikinį teatrą, pačiame miesto centre, šalia Laisvės alėjos. Kaip Vilniaus „brodas“ (bulvaras) nebuvo įsivaizduojamas be Vytauto Kernagio, taip skverelis prie Muzikinio teatro Kaune be Romo Kalantos. Abu su banguotais ant pečių krentančiais plaukais, abu atsinešdavo gitaras. Romo populiariausia daina buvo „Geltonoji upė“ iš ansamblio „Kristi“ repertuaro. „Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis po susideginimo buvo rastas jo užgesinto švarko kišenėje ir dar eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas).

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite