Angle down Atgal

Mezgimas – ne čempionatas, bet ruoštis jau reikia

Kaip ir slides ruošti reikia vasarą, taip ir pirštinėmis rūpintis patariama kuo anksčiau. Mezgėja Irena Volodkienė megzdama neskuba – juk čia ne čempionatas, bet pradėti dairytis siūlų ir virbalų jau pats laikas. Žiemai paruoštos pirštinės, riešinės, kepuraitės – ne tik saugodavo lietuvius nuo žvarbių orų, bet ir puikiai derėdavo prie besikeičiančio tautinio kostiumo.

Mažai mergaitei pasirodė per sunku

I. Volodkienė mezgimu susidomėjo labai anksti – vos sulaukusi 8-erių. Matydama, kaip močiutė neša karšti, verpia vilną, suka siūlus iš dviejų plonų verpalų, maža mergaitė stebėdavosi – iš kur tas siūlas atsiranda. Bet įdomiausias jai būdavęs mezgimas. Sėdėdavo ir žiūrėdavo, kaip močiutė vieną po kitos virbalais kabina akis, kaip atsiranda šiltos ir švelnios pirštinės ar kojinės.

„Galiausiai paprašiau, kad ir mane pamokytų. Ji parodė, kaip užsidėti akis ant dviejų virbalų, po to išsiskirstyti po 12 akių ant kiekvieno virbalo, sujungti ir megzti penktuoju“, – pasakoja Irena ir priduria, kad tai buvo labai sunku – juk vaiko sumegztos akys retos, virbalai, siūlai krenta, išslysta.

Tikra vilna. Irena Volodkienė sako, kad labiausiai jai patinka naminė vilna. Vaikystėje stebėjusi, kaip močiutė verpia ir suka siūlus, ji iki šiol nelieka abejinga jos švelnumui, šiltumui ir kvapui.
Tikra vilna. Irena Volodkienė sako, kad labiausiai jai patinka naminė vilna. Vaikystėje stebėjusi, kaip močiutė verpia ir suka siūlus, ji iki šiol nelieka abejinga jos švelnumui, šiltumui ir kvapui.

Tąkart mergaitė nutarė, kad niekada neišmoks, trumpam metė savo amatą, prie kurio vėl sugrįžo po kelerių metų turėdama kur kas daugiau ryžto ir žinių. „Vėliau pradėjau vąšeliu nerti, norėjau mokyklinę uniformą pasipuošti, originali būti, taigi ėmiau vartyti senovines mezgimo technikos knygas, nemažai išmokau mokykloje per darbų pamokas“, – prisimena mezgėja.

Pradėjusi nuo kojinių, pirštinių, šaliko ar kepurės, I. Volodkienė taip įgudo, kad jos spintą papildė ir pačios megztos palaidinės, liemenės, megztiniai, striukės, sijonai, o dabar net paltą nusimezgė.

Gaila tik vieno – daugelis mezginių neišliko, nes reikėjo ardyti, megzti kitus, norėjosi padovanoti, kiti susidėvėjo. Bet vieną daiktą išsaugoti pavyko – tai jos mamos megztos pirštinės. „Paprastos jos, gal kokie 25 metai toms pirštinėms, bet mamos. O kiti mezginiai ir susidėvi, ir nusibosta, tai stengiuosi neapsikrauti“, – šypsosi Irena.

Pradžia. Pradėjusi nuo kojinių, pirštinių, šaliko ar kepurės, I. Volodkienė taip įgudo, kad jos spintą papildė ir pačios megztos palaidinės, liemenės, megztiniai, striukės, sijonai, o dabar net paltą nusimezgė.
Pradžia. Pradėjusi nuo kojinių, pirštinių, šaliko ar kepurės, I. Volodkienė taip įgudo, kad jos spintą papildė ir pačios megztos palaidinės, liemenės, megztiniai, striukės, sijonai, o dabar net paltą nusimezgė.

Nuo mezgimo iki plovimo

„Be kepurės galime apsieiti, bet be pirštinių sunkiai žiemą ištversime, – sako mezgėja ir pasakoja, kad pirštinės turėjusios ne tik saugoti nuo šalčio, bet ir buvo laimės simboliu. – Senovėje ateidavo marti pas būsimą vyrą ir uošviams padovanodavo pirštines. Į kraičio skrynios dugną irgi įdėdavo pirštines, kad šeimą lydėtų sėkmė, kad turėtų vaikučių, kad būtų geras gyvenimas.“

Įprastai pirštinės būdavo vienspalvės, vienodos, mezgamos iš vieno siūlo (dažniausiai likučio), kartais jas papuošdavo augalų ar geometriniais motyvais. Pirštinių pagrindas būdavo juodas, rudas, baltas, pilkas, o raštams mėgo naudoti geltoną, žalią, raudoną spalvas. Kaip ir tautiniuose drabužiuose, taip ir mezginiuose spalvos, raštai kartodavosi.

Pasiskolinta. Irena Volodkienė įprastai mezga tradicines pirštines, bet kartais jas papuošia riešinėms dekoruoti skirtais karoliukais.
Pasiskolinta. Irena Volodkienė įprastai mezga tradicines pirštines, bet kartais jas papuošia riešinėms dekoruoti skirtais karoliukais.

Sunkiau gyvenantys žmonės rankas nuo šalčio saugojo paprastomis pirštinėmis, o turtingieji nesibodėjo užsimauti šermuonėlio kailiu, sidabru ar auksu puoštų grožybių.

Irena prisipažįsta jau pradėjusi megzti vilnones kojines, jas kaupti šv. Kalėdoms. O mezga dažniausiai savaitgaliais. Jei pagrindas tamsus, vakarais blogiau matosi, galima klaidų pridaryti, todėl šiuo pomėgiu užsiima tol, kol dar šviesu. Nors retai žmonės vilnones kojines bedėvi batuose, galima dažnai išvysti namuose naudojant vietoj šlepečių – ir šilta, ir malonu.

„Numezgus svarbu tinkamai išskalbti“, – pabrėžia Irena. Kaip ir jos močiutė, mezgėja pirmiausia prisitarkuoja ūkiško muilo, užpila šiltu vandeniu, jame išspaudo pirštines, jas išverčia, vėl išspaudo ir palieka džiūti. Bet ne ant radiatoriaus ar kur pakabintas – patiesia ant rankšluosčio ir džiovina. Tada mezginys ilgai tarnauja, yra šiltesnis, švelnesnis.

Patirtis. Mezgėja pirmą kartą į rankas paėmė virbalus ir siūlus būdama 8-erių. Tąkart savo gabumais suabejojo, bet netrukus grįžo prie amato, kuris lydi visą gyvenimą.
Patirtis. Mezgėja pirmą kartą į rankas paėmė virbalus ir siūlus būdama 8-erių. Tąkart savo gabumais suabejojo, bet netrukus grįžo prie amato, kuris lydi visą gyvenimą.

Aukštoji matematika

Geros mezgėjos, pasak I. Volodkienės, vieną pirštinę numezga per 2 val., o ji, megzdama tik vakarais, užtrunka apie keturis vakarus. „Aš nemėgstu skubėti, geriau po truputį, nėra taip, kad atsisėdi ir mezgi kaip per pirštinių mezgimo čempionatą“, – juokiasi Irena.

Tradiciniais raštais mezgėja dabina ir pirštuotas pirštines, bet tada raštas neatsiskleidžia, tampa tik elementu; didesnis raštas labiau atskleidžiamas ant kumštinių pirštinių. Ir megzti pirštuotas pirštines, jas puošiant įvairiais raštais, pasak Irenos, yra jau „aukštoji matematika“, nes reikia labai gerai suskaičiuoti visas akis.

Dažniausiai Irena mezga tradicines pirštines, bet kartais panaudoja riešinių mezgimo principą – ornamentas tradicinis, bet pirštinė išskirtinė.

„Manau, kad nereikia bijoti moderninti. Kiekvienas laikmetis įneša kažką naujo, tai nėra blogai. Priešingai – raginama neatkartoti preciziškai, savo raštus pasibraižyti, pagal save megzti, o ne kopijuoti. Juk norisi ir spalvas, ir raštus rinktis“, – teigia I. Volodkienė.

Matematika. „Pati pradžia sudėtingesnė, nes turi susiskaičiuoti, kiek raštui reikės akių, padauginti, kur reikia, kad raštas atitiktų“, – teigia Irena Volodkienė, rodydama pačios megztas vilnones pirštines.
Matematika. „Pati pradžia sudėtingesnė, nes turi susiskaičiuoti, kiek raštui reikės akių, padauginti, kur reikia, kad raštas atitiktų“, – teigia Irena Volodkienė, rodydama pačios megztas vilnones pirštines.

Mokėsi iš knygos

Kai nuo mezgimo pavargsta pirštai, šį pomėgį Irena keičia siuvimu – ir anūkui skiautinius, antklodes pasiuva, ir save pamalonina. Dėkinga ji jaučiasi savo darbų mokytojai, kuri išmokiusi visko, kas dabar jai teikia džiaugsmą.

I. Volodkienė išsaugojo seną knygą, kurią, gerai suskaitytą, jau ir papildomai įrišti teko. Joje sudėti 1955 m. eksponatų pavyzdžiai, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius patarinėjęs ją leidžiant.

„Čia yra mezgimas virbalais, nėrimas vąšeliu, daug praktinių patarimų, visa abėcėlė, kaip užsidėti akis, kaip nuleisti, kaip megzti kiauraraščius, sutartiniai ženklai. Tai buvo mano pradžiamokslis – jeigu kas neaišku, ją atsiverčiu ir pasižiūriu. Net apie pirštines daug prirašyta: kaip vaikiškos, vyriškos atrodo, kokie nuleidimo variantai – iš dviejų pusių, trikampiu ar ovaliai“, – vartydama senovinio kvapo prisisunkusią knygą, pasakoja Irena.

Kokybiški siūlai internetu: merino vilnos, pusvilnės, medvilniniai, lininiai, šilkiniai, angoros, alpakos, kašmyro ir ne tik Mezgimui.lt siūlų, virbalų parduotuvėje.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite