REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Sveikata2017 m. Rugpjūčio 20 d. 12:47

Mama, ką man veikti?

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


220628

Vargu ar rastumėte mamą, kuri nėra sulaukusi vaiko klausimo „ką man veikti?“ Ypač dažnai šį klausimą išgirsta tos, kurios augina ikimokyklinio amžiaus vaikus. Juk jie pasaulį pažįsta per savo pojūčius: ragaudami, užuosdami, girdėdami, liesdami ir stebėdami arba, kitaip tariant, „nieko“ neveikdami.

Nuobodulys motyvuoja siekti savo tikslų

Dažną suaugusįjį erzina, o neretai ir gąsdina, kai vaikas „nieko neveikia“. Galbūt todėl savo atžaloms sugalvojame įvairiausios veiklos – kad tik neleistų laiko veltui.

Tiesa, anot psichologės Neringos Sakalytės, kartais „nieko neveikti“ yra normalu, ir priešingai – nenormalu, jeigu vaikas 24 val. per parą yra kažkuo užsiėmęs. Pavyzdžiui, žaidimais, kitokia veikla arba miegu.

„Vaikai kaip, beje, ir suaugę turi teisę kurį laiką nieko neveikti. Be tikslo vaikštinėti po namus vaikui yra sveika, nes tuo metu ilsisi jo psichika. Užuot priekaištavę vaikui, jog jis veltui leidžia laiką, verčiau tą akimirką stebėkite savo mažylį, – pataria psichologė. – Pamatysite, kad jis pasinėręs į save. Šis atotrūkis nuo tikrovės būtinas tam, kad vystytųsi vaiko vidinis pasaulis.“

Nuskambės keistai, tačiau vaikams būtina suteikti progą pajusti nepasitenkinimą savo pasirinkta veikla. Tai skatina vaiką užsiimti kuo nors kitu, netingėti mąstyti. Kartu vaikai mokosi būti savarankiški: nieko neveikdami anksčiau ar vėliau jie sugalvos, kuo užsiimti, ypač jeigu namuose yra pakankamai jiems įdomių daiktų.

„Išgirdus klausimą – „mama, ką man veikti?“, klaidinga suskubti rinkti išbarstytus žaislus ir siūlyti vaikui užsiimti kuo nors kitu. Tuomet jis nebemokės atpažinti savo norų, nesugebės ieškoti, susirasti įdomių užsiėmimų, o kai atsibos veikla, nenorės nieko daryti. Toks nuobodulys yra netinkamo tėvų elgesio padarinys“, – sako psichologė.

Tėvų nuomonė – gyvybiškai svarbi

N. Sakalytė siūlo į minėtąjį klausimą atsakyti klausimu: „Įdomu, ką čia tau nuveikus?“, tačiau konkrečiai nieko nepasiūlyti. Kurį laiką vaikas nežinos, ką jam veikti, o kai pagaliau susiras veiklos, svarbu jį pagirti ir pasidžiaugti jo sumanumu.

Tokiais momentais, pasak psichologės, tėvams pravartu pamiršti savo nesibaigiančius darbus ir pasinerti į vaiko pasaulį bent dešimčiai minučių.

Jeigu vaikas yra naujagimis, galima kartu su juo mainytis šypsenomis ir prisilietimais, primenančiais, kad esate šalia. Kai kūdikis taria garsus, galima ramiai juos mėgdžioti, tuo tarsi pasakant, kad girdžiu tave, esu šalia, tu man svarbus, aš tave myliu. Kai kūdikis ima daiktus, galima duoti jam vis naujų žaislų, mėginti sudominti, rodyti, kaip kas veikia.

Kai vaikai išauga iš kūdikystės, buvimas kartu leidžia sužinoti labai įdomių dalykų: ką vaikas veikia, koks yra jo būdas, kas jam rūpi. Tai ypač pravers paauglystėje, kai tėvai nori išlaikyti su savo vaiku ryšį bei suprasti, kas iš tiesų vyksta jo pasaulyje. Tyrimais įrodyta, kad tėvų nuomonė ir palaikymas yra gyvybiškai svarbūs net paaugliams, kurie deklaruoja, kad jiems rūpi tik draugai, kad jie jau dideli.

Genialumas slypi paprastume

Kiek laiko būtina žaisti su vaiku? „Kiekvieno mūsų gyvenime prasmingu laiku laikomas tas, kuris pilnai išgyventas, o ne tas, per kurį nuveikta daugiausiai darbų“, – primena psichologė.

Vaikui būtina žaisti ne tik su tėvais ar draugais, bet ir vienam. Vaikai iki trejų metų gali turėti ir menamą žaidimų draugą, antrąjį „aš“, kuriam perkelia savo rūpesčius bei džiaugsmus. „Tik jokiu būdu niekada nesijuokite ir nemenkinkite vaiko fantazijos, nes vaikas užsisklęs savyje, o tai trukdys jo raidai“, – perspėja psichologė.

Dar A. Einšteinas sakė, kad žaidimas – geriausias būdas tyrinėti pasaulį. Žaidimas skatina tuos įgūdžius, kurie reikalingi mokantis skaityti, rašyti, skaičiuoti. Žaidimų metu formuojasi vaiko pažintiniai, kognityviniai, motoriniai procesai, valia, savireguliacija, kūrybinis mąstymas, komandinio darbo įgūdžiai, lyderiavimo savybės, o svarbiausia – vaizduotė.

Anot psichologės, žaidimas turi būti smagus, nesukeliantis nerimo. „Neretai pradėję žaisti su vaiku, suaugusieji ima vadovauti. Kur kas naudingiau leisti vaikui pačiam judėti tikslo link, suaugęs šiuo atveju gali būti tik pagalbininkas, – pataria psichologė. – Vaikai, kuriems vaikystėje buvo suteikta galimybė daug žaisti, mokykloje nepatiria sunkumų mokantis.“

Saugumo jausmas svarbiau nei švara

Psichologė sako, jog dabartiniu metu didžiausia bėda ta, jog vaikai nebeturi vaizduotės. Viskas yra pateikiama per kompiuterių, telefonų ekranus čia ir dabar, vaikams nėra nei laiko, nei noro galvoti, kažką kurti patiems.

Psichologė perspėja, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams riboti žaidimų laiko negalima, o vyresniems,
t. y. mokyklinio amžiaus vaikams, kuriems vis dar norisi žaisti tarp pamokų ruošos, būtina sudaryti sąlygas šiam poreikiui patenkinti. Išimtis – kompiuteriniai žaidimai, šiems laiką riboti būtina.

Anot psichologės, vaikų žaidimus neretai stabdo griežti tėvų tvarkos bei švaros reikalavimai: baisu ir žaisliukus iš dėžės išversti, ir rūbelius išsitepti. O kur dar įvairūs tėvų grasinimai atiduoti žaislus kitiems, „geresniems“ vaikams, išmesti žaislus į konteinerį ir pan.

Vaikams žaidžiant lauke, neretai girdimi tėvų perspėjimai nelaipioti ten, kur nereikia, neišsitepti, nenukristi, nebėgioti, nesusižeisti ir pan. Tai kelia vaikui nepasitikėjimą savimi, mažina norą žaisti. „Vaikui žaidžiant, už tvarką namuose ar savo paties švarą kur kas svarbiau saugumo jausmas bei ramybė. Visa tai suteikia laisvę nevaržomai pasinerti į žaidimą“, – sako psichologė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA