Angle down Atgal

Likimo dovana – ne tik išorinis panašumas

Nėra dviejų vienodų medžių, nėra ir dviejų vienodų žmonių ir jų gyvenimų. Net tie, kurie gimė panašūs lyg du vandens lašai, turi skirtumų, tačiau panašumus aplinkiniai pastebi dažniau. Kaip jaučiasi dvyniai, ką tenka patirti, pasakojo jie patys, o dvynes dukras užauginusi gydytoja Kazė Birutė Mačiuitienė dalijosi mamos išgyvenimais.

Neįkainojama vertybė

„Vaikystėje neįvertinau, kad turiu sesę dvynę, bet kai užaugome, sukūrėme savo šeimas, požiūris, žinoma, pasikeitė. Tai dalelė manęs, mano kraujas, mano siela. Dėkoju savo brangiems tėveliams, kad jie man davė tokią neįkainojamą dovaną – dvynę. Vaikystėje mes nelabai buvome panašios, bet kai užaugome, labai supanašėjome. Kartais žiūriu į sesę ir matau save“, – prisipažino Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos technologijų mokytoja Ineta Ruškė.

1986 m. sausio 23 d. Kretingos ligoninėje pirmiau gimė Ineta, o po kelių minučių – sesuo Odeta. „Gimėme labai mažos, aš svėriau 2,5 kg, o sesė – tik 1,5 kg. Sesei teko gulėti inkubatoriuje“, – mamos pasakojimą prisiminė Ineta. Beje, mama iki pat dukrelių gimimo nepirko vienodų drabužėlių, nes netikėjo, kad laukiasi dviejų kūdikių, nors giminėje jos nebuvo pirmos dvynės.

Vaikystėje patirti nuotykių dėl ypatingo išvaizdos panašumo Inetai ir Odetai neteko, nes pirma gimusioji buvusi apvalesnė, stambesnė, o Odeta – smulkutė. Tačiau jų, dvynių, dalia, pasak Inetos, esąs ypatingas tarpusavio ryšys. „Mūsų juokas, net mintys panašios. Sėdim, bendraujam ir staiga man kyla kokia mintis, sesė pažiūri į mane ir juokiamės, nes ji pagalvoja apie tą patį“, – sakė Ineta pripažindama, kad jų charakteriai, temperamentas esantys skirtingi. Mat Odeta nuo pat vaikystės nenustygstanti vienoje vietoje, visada kaip vijurkas, o Ineta rami, mėgstanti viską gerai apgalvoti. Beje, plaukų stiliste Klaipėdoje dirbančią Odetą ir pedagogę Inetą sieja meno pajautimas.

Supo kelios poros

Veiviržėniškis Vygantas Raudonius turi dvynę seserį Rimą, gyvenančią gimtajame Šilalės rajone. Jis ilgai suko galvą paklaustas, ar jų plačioje giminėje yra daugiau dvynių. Vis dėlto prisiminė šiuo metu mokyklinio amžiaus dvynukes.

„Iš mamos žinau, kad gimiau pirmiau už seserį, svėriau apie 3 kilogramus. Man gimus mama gydytojams sakė, kad jai dar skauda, ir tik tada suprato, kad netrukus gims dar vienas kūdikis. Sesuo gimė po pusvalandžio ir buvo mažesnė už mane“, – pasakojo Vygantas.

Vienoje klasėje su Rima mokęsis brolis dvynys iš mokytojų girdėdavo priekaištų, kodėl nepamoko sesės, nes jam mokslai sekėsi geriau. Vygantas dar turi trejais metais jaunesnį brolį, su kuriuo esąs panašesnio charakterio nei su seserimi, o fizinis brolių panašumas – plaukų verpetas.

„Kvėdarnos mokykloje, kur mokiausi, buvo du vyresni už mus broliai dvyniai, kuriuos visi painiodavo, – prisiminė veiviržėniškis. – Jie abu buvo meniškos prigimties, gražiai piešė ir išeidami iš mokyklos paliko jai dovanų paveikslą.“ Vygantui buvo lemta sutikti ir daugiau kaip du vandens lašai panašių brolių. Pradėjęs lankyti sporto mokyklą jis dalyvaudavo varžybose, o jose pažino dvynius, iš kurių vienas geriau stūmė rutulį ir plaukė, o kitas geriau bėgo. „Per varžybas jie yra susikeitę marškinėliais ir vienas už kitą įveikę tas rungtis, kurios geriau sekėsi“, – prisiminęs, kad dvynių gudrybės ne visada prasprūsdavo pro varžybų teisėjų, organizatorių akis, šypsojosi V. Raudonius.

Veiviržėnuose apsigyvenusio Vyganto kaimynai buvo dvyniai. „Sakau, labas, Romai, o man atsako: „Ne, aš Virgis“, – juokėsi vyriškis ir prisiminė dar vieną dvynių porą: bendradarbė augino dvynukes dukras.

Iškilo grėsmė gyvybei

Ilgamečiai stebėjimai įvairiose šalyse rodo, kad dažniausiai dvyniai gimsta kas antroje kartoje. Kai užaugs Gargždų PSPC šeimos gydytojos Kazės Birutės Mačiuitienės vaikaičiai, sukurs šeimas ir susilauks vaikų, paaiškės, ar šios giminės dvynių „dinastija“ tęsis. Gydytojos tėvelis buvo iš dvynių. Dar du jo broliai irgi buvo dvyniai.

„Nėštumo metu priaugau nedaug svorio, tad galvojau apie mažą vaikelį. Echoskopų dar nebuvo ir niekas neįtarė, kad laukiuosi dvynių, – prisiminusi 1979 metų lapkričio 5 d. pradėjo pasakojimą gydytoja. – Gargžduose buvusiame Gimdymo skyriuje, kai akušerė pradėjo apie mane šokinėti, labai išsigandau. Galvojau, kad kažkas atsitiko kūdikiui. Matydama, kad panikuoju, gydytoja Olga Gavrilova, kuri atsirado šalia per kelias minutes, griežtai subarė, ir tada gimė antroji dukrytė.“ Pirmoji svėrė 2,1 kg, antroji – 1,980 kg. Mergaitės gimė mėnesiu anksčiau.

Ko labiausiai bijo kiekviena mama – kūdikio ligų – neaplenkė ir gydytojos K. B. Mačiuitienės. Tais metais, pasak medikės, siautė juodasis gripas. Į Gargždų ligoninę atvežtą vieną jos dukrą gydytojai neskubėjo siųsti į Klaipėdą, tačiau visų akyse ji ėmė mėlti. Dvejonių nebeliko, o Klaipėdoje ji pateko į reanimaciją. Gargžduose gydytojai stebėjo ligoniukės sesutę, nes pavojus užsikrėsti jai buvo realus. Viskas baigėsi laimingai, tačiau K. B. Mačiuitienė prisipažino, kad naktimis dar metus šokinėdavo iš miego pažiūrėti, ar dukrelė kvėpuoja.

„Auginti Reginą ir Kristiną nebuvo lengva, tačiau man labai padėjo a. a. vyras Vytautas. Dažniausiai viena dukra miegodavo, o kita – ne. Abi kartu naktį jos išmiegodavo pusantros ar dvi valandas“, – prisiminė trijų suaugusių vaikų mama. Dieną, kai būdavo užsiėmusi, gamindavo maistą, pagalbos sulaukdavo iš septynerių sūnaus Artūro – sesutes pakalbindavo, nors vieną naujagimę iš pradžių norėjo išmainyti į kaimynės šunį...

Pasak K. B. Mačiuitienės, identiškų dvynių nepainiojo tik namiškiai ir gydytoja Voldimara Jasmontaitė. Kad darželyje auklėtojos neturėtų vargo, ant prijuostėlių buvo išsiuvinėti mergaičių vardai. Vis dėlto kartą joms pavyko apdumti pavadavusią auklėtoją. Nuvestos su grupe dėl kraujo tyrimų į polikliniką ir paklaustos, kuri Regina, atsakydavo abi iš karto, taip pat ir paklaustos, kuri Kristina. Nuo tyrimų tada išsisuko, o grįžusios namo pasigyrė mamai.

„Dukrų vaikystė buvo graži, bet trumpa. Abi mėgo šokti, nes tėtis vadovavo Gargždų kultūros namų „Minijos“ kolektyvui. Kai jis mirė, dukroms buvo tik dvylika, – apgailestavo K. B. Mačiuitienė. – Nelaimė privertė sūnų mesti mokslus institute ir grįžti į Gargždus, padėti išlaikyti sesutes.“ Gydytoja iki šiol dėkinga už draugystę kaimynams Bronislavai Dainorai ir Algirdui Šmatavičiams, kurie šeimą pakviesdavo savaitgaliais pietų, į daugiabutį atsikrausčiusiai kaimynei Diekontienei, kuri per Kūčias pradžiugino želė tortu, o kai gydytoja dirbdavo, mergaitėms paruošdavo šilto maisto iš atneštų produktų.

„Manęs dažnai nebūdavo namie, juk reikėdavo ir naktimis budėti ligoninėje, todėl dukros, matydamos, kiek dirbu, net negalvojo rinktis medicinos. Abi pasuko į matematiką ir fiziką“, – sakė K. B. Mačiuitienė, džiaugdamasi vaikais ir anūkais.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite