Angle down Atgal

Lietuvių kalbos kirčiavimas. Kirčio nepastovumas

Lietuvių kalbą dažnai mėgstama apibūdinti kaip nepaprastai gražią, skambią ir turinčią ypač turtingą žodyną. Vis dėlto yra ir kita medalio pusė – net patys lietuviai dažnai kartoja, kad mokėti taisyklingai rašyti ir kalbėti yra labai sunku. Rašyti – dėl sudėtingos gramatikos, o kalbėti – dėl painios kirčiavimo sistemos. Tiesa, pastaroji, ją perpratus, pasirodo esanti ne tokia ir sudėtinga. Apie lietuvių kalbos kirčiavimo subtilybes ir unikalumą pasakoja Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (ŠU SHMMF) dėstytoja docentė Rūta Kazlauskaitė.

Kirtis ir priegaidė – kas jie tokie?

Tardami žodžius, mes visuomet labiau pabrėžiame kažkurį vieną jų skiemenį. Ryškesnis vieno skiemens pabrėžimas kitų skiemenų atžvilgiu ir yra laikomas kirčiu. Pasak Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedros dėstytojos, mūsų kalboje paprastai būna akcentuojamas vienas kirtis. Kaip suprasti, kuris skiemuo kirčiuotas?

„Jis tariamas stipresniu balso tonu, intensyviau ir, aišku, to skiemens trukmė yra ilgesnė. Na, pavyzdžiui, namo ir namo, likime, likime ir likime“, – aiškina R. Kazlauskaitė.

Iš pateiktų pavyzdžių aiškiai matyti, kad kirtis kalboje pakeičia ir žodžio reikšmę. Kaip sako akcentologijos dėstytoja, jis atlieka distinktyvinę (arba skiriamąją) funkciją: „Namo reiškia daiktavardį, namo reiškia prieveiksmį.“

Kai kurie skiemenys lietuvių kalboje turi dar ir priegaides. Tai priklauso nuo to, ar skiemuo yra ilgasis: jį turi sudaryti bet koks ilgasis balsis arba dvigarsis. Jei skiemuo yra ilgasis, vadinasi, turi ir priegaidę. „Priegaidės yra ypatingas ilgojo skiemens ištarimo būdas. Kaip rodo pats terminas – prie gaidos. Vadinasi, mes tą skiemenį turime kažkaip su gaida ištarti“, – sako humanitarinių mokslų daktarė.

Priegaidės skiriamos į tvirtapradę ir tvirtagalę. Jei pabrėžiama skiemens pradžia, priegaidė yra tvirtapradė, jei pabaiga – tvirtagalė. Kaip atskirti, kokią priegaidę turi žodis?

„Galime palyginti: verki ir verki, šauk ir šauk. Vėl turime skiriamąją funkciją – šauk yra veiksmažodis, kuris ragina ką nors nušauti kokiu nors ginklu (šautuvu, pavyzdžiui), o šauk yra veiksmažodis, kuris rodo, kad reikia kažką pakviesti, pašaukti“, – pavyzdžius pateikia R. Kazlauskaitė.

Kai kurie žodžiai mūsų kalboje gali būti skirtingai ištariami keleriopai, tokiu atveju gali skirtis ir priegaidės, ir kirtis. „Kartų. Šitas žodis gali būti ištartas trejopai. Kartų, kar – čia skiriasi priegaidės. Ir tada tuos žodžius galime priešinti žodžiui kartų. Čia jau skiriasi kirtis – kirčiuotas skiemuo“, – apie lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos ypatumus kalba ŠU SHMMF docentė.

Lakstantis“ lietuvių kalbos kirtis

Nors kirtis ir priegaidės, atrodo, nesukelia ypatingų sunkumų, siekiant išmokti taisyklingai kirčiuoti, visgi ne viskas taip paprasta, kaip norėtųsi. Ko gero, esminė priežastis, kodėl lietuvių kalbos kirčiavimo sistema tokia sudėtinga, yra laisvas kirtis. Ką tai reiškia?

„Lietuvių kalbos kirtis yra laisvas, t. y. negali būti kirčiuotas kuris nors vienas skiemuo. Galime turėti kirčiuotą paskutinį skiemenį, priešpaskutinį skiemenį, trečiąjį nuo galo ir netgi devintąjį nuo galo skiemenį“, – sako akcentologė.

Pavyzdžiui, žodžių namo arba kartų yra kirčiuotas paskutinis skiemuo, namo arba kar – priešpaskutinis, o, tarkime, devintasis nuo galo kirčiuotas skiemuo būtų žodžio persiorientuodavome.

Kaip tik laisvo kirčio turėjimas lietuvių kalbą išskiria iš kitų kalbų, kuriose kirtis dažnai būna fiksuotas. Tai reiškia, kad visuomet būna kirčiuojamas vienas skiemuo. „Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai kirčiuoja pirmąjį žodžio skiemenį ir sako pavasaris. Mūsų kaimynai iš pietų – lenkai – turi kirčiuotą priešpaskutinį skiemenį ir sako muzyka, o mes sakome muzika, jie sako Varšava, o mes sakome Varšuva. Na, ir galinį skiemenį gali kirčiuoti prancūzai. Pavyzdžiui, Pari yra Paryžius. Mūsų jau būtų priešpaskutinis skiemuo kirčiuotas“, – skirtumus tarp kalbų vardija R. Kazlauskaitė.

Statistiškai dažniausiai lietuvių kalboje yra kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo – maždaug 53 proc., gale kirčiuojama apie 28 proc. žodžių, o maždaug 16 proc. kirčiuojama trečiajame nuo galo skiemenyje. Likusiems keliems procentams priklauso žodžiai, kirčiuojami ketvirtajame, penktajame, šeštajame ir tolimesniuose skiemenyse.

Pasak docentės, dvi pagrindinės lietuvių kalbos ypatybės yra tai, kad lietuvių kalbos žodžiai turi nefiksuotą kirtį ir dvi priegaides. Dėstytoja atskleidžia, kad akcentologijos mokslas jo besimokantiesiems dėl to neretai atrodo sunkiai įkandamas riešutėlis: „Dauguma studentų ir mokinių mokykloje sako, kad šito mokslo iš tikrųjų labai sunku mokytis. Palinkėsiu visiems perprasti lietuvių kalbos kirčiavimo subtilumus.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite