Angle down Atgal

Lietuvių gyvenimas „po vokiečiais“ Liudo Giros atsiminimuose

Pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, spaudoje dažnai aptinkamos signatarų, poetų, rašytojų, kunigų, kitų inteligentijos atstovų pavardės. O kaip prieš paskelbiant nepriklausomybę gyveno eiliniai Lietuvos žmonės, tarnautojai, pavyzdžiui, milicininkai? Kokias gaudavo algas, kokius dirbo darbus, kokius įsakymus ir kieno vykdė? Savaitraštis „Etaplius“ gavo 1921-aisiais Tilžėje Juozo Tumo išleistą neperiodinio žurnalo „Mūsų senovė“ numerį. Jame spausdinama rašytojo Liudo Giros dienyno ištrauka. L. Gira 1915–1917 m. Vilniuje darbavosi miesto piliečių milicijoje.

Tautinio atgimimo veikėjas, tapęs išdaviku

Rašytojas L. Gira (gimė 1884 m. rugpjūčio 27 d., mirė 1946 m. liepos 1 d., palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) visą vokiečių okupacijos laiką išgyveno sostinėje. Jis rašė gana platų dienyną, kurio nemažai dalių dingo 1919 m.

Tiesa, būtina akcentuoti, kad L. Gira šiandien prisimenamas kaip sovietinės okupacijos šlovintojas ir vienas iš „Stalino saulės“ vežėjų. Godumas ir garbės troškimas pavertė buvusį tuometį tautinio atgimimo veikėją ir savanorį okupantų pastumdėliu ir išdaviku.

„Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR“, – taip 1940-ųjų vasarą rašė L. Gira, džiaugsmingai sveikinęs sovietinę okupaciją. Maža to, jis pats asmeniškai vyko į Maskvą parvežti į nelaimingą Tėvynę „Stalino saulės“.

Vis dėlto prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, kai rašė dienoraštį, L. Gira vargiai žinojo, kad taps Lietuvos išdaviku. „Etaplius“ pateikia ištraukas iš jo dienyno, rašyto 1916-aisiais.

Balandis

1 d. Šiandien milicijai pirmąkart išmokėjo pakeltą (10 proc.) algą. Tiems milicininkams, kurie ištarnavo ne mažiau nei 3 mėn. Tokiems (paprastiems milicininkams) išėjo po 44 rub. Žmoneliai džiaugėsi ir tuo. Nuovadų komisarams – po 137 rub. 50 kap. Nors algos ir labai nedidelės, vis dėlto miestui pavyksta išmokėti mėnesiui iki 25 tūkst. rub. milicijai išlaikyti.

7 d. Kam, be vokiečių, dabar gera gyventi Vilniuje? Sudarytosios prie miesto valdybos maitinimo komisijos nariams. Sako, nuo miesto duonos pardavimo pirmosios dienos dar nė vienas iš tos komisijos ponų nėra pirkęs sau nė kąsnelio tos duonos – jie turi „savosios“ duonelės. Ir visokio maisto jiems netrūksta.

11 d. Milicijos komendantūroje gavo žinią, kad netrukus būsiąs panaikintas labai skaudus, ypač miesto „biednuomenei“, draudimas įvežti iš sodžių į Vilnių produktus. Tuo tarpu vokiečių inspekcija leido suprasti milicijai, kad ji galinti į tą „baisų prasikaltimą“ žiūrėti pro pirštus. „Nors kartą pradeda suprasti.“

Lietuvos komiteto sandėlyje parduoda miltus, kruopas. Balti miltai parduodami po 25 kap. svarui. Negirdėtas šių laikų pigumas. Nes mieste grikių miltai šiandien po 50 kap. už svarą. Visi produktai brangsta dešimteriopai ir dvidešimteriopai, tik bene vieni krienai atpigę: krienų pundelį, už kurį mokėjo 20 kap., dabar esą galima pirkti už 6 kap. Taip yra dėl to, kad mėsiški pietūs retyn eina, ir krienai mažai kam tereikalingi.

19 d. Mieste pasklido gandas, kad rublis netrukus atpigsiąs. Gal dėl to, kad rusų rubliai iš apyvartos jau visiškai išmedžioti, vien markėmis verčiamės.

Redaktorius. Švietimo ministerijos leidinio „Mūsų senovė“ redaktorius 1921-aisiais buvo Juozas Tumas.
Redaktorius. Švietimo ministerijos leidinio „Mūsų senovė“ redaktorius 1921-aisiais buvo Juozas Tumas.

20 d. IX nuovados „apleistųjų namų globėjas“ K. Stefanovskis buvo pasirinkęs savo biurui ir sau gyventi vieną geriausių namukų Žvėryne ir jau buvo įsitaisęs. Tik vakar atvažiavo kažkokie „aficieriai“, apžiūrėjo namus ir liepė lauk kraustytis ir Stefanovskiams, ir biurui, ir tuojau „išlipino“ raštą, kad namai užimami Ortstkomendantūros. Taip vokiečiai nė kiek nesiskaito ne tik su civiliais gyventojais, bet net ir su miesto įstaigomis, jų pačių pripažintomis. Tokiomis sąlygomis ir visos tos komisijos gyvavimas – viena tik ironija!

Buvau šiandien užėjęs pas knygininką Zavadskį. Siūlė man parašyti lietuvių rašybos vadovėlį. Ką gi, filologų nebeliko Vilniuje nė vieno; reikės gal ir ryžtis.

Vokiečiai parduodamai arklienai gauti pradėjo reikalauti milicijos „paliudijimų“. „Ir man šiandien pirmą kartą teko duoti bent 4 tokius paliudijimus: dviejų prašoma arklienos šunims penėti, vieno – vištoms lesinti ir viena varguolių šeima prašosi arklienos sau. Beje, Basokuose ar Halėse parduodamos, sako, kažkokios pigios dešros, po 20 kap. svaras, raudonos, net blizgančios. Taip pat iš arklienos, jei ne iš šunienos.“

21 d. Vokiečių įsakymu milicija surašė visus daržus ir šiaip žemės plotus, kurie dirbami, kurie dirvonu stovi. Įsakyta taip pat surašyti visus „nejudomojo turto“ savininkus, kur gyvena, jų amatą, iš ko gyvena: iš darbo ar kapitalo ir t. t. Dabar milicija tai ir tedirba – visokias statistikas renka.

23 d. Velykos! Dar pernai tuo laiku ūžė, skambėjo Vilniaus cerkvės, triumfuojančiais savo varpų balsais. Šiandien tyli cerkvių varpai, kaip tegali mylėti mirusieji. Ir taip keista dar rodosi šita tyla mums, užaugusiems maskolių vergijoje, jog rodosi, kad tai „monai“.

Gegužė

1 d. Už poros dienų tikrai žada būti paskelbtas naujas pinigų kursas, kurio markė būsianti lygi tik 57 kapeikoms (ligi šiol ji lygi 66 kap.). Dėl to milicijos komendantūra neėmė šiandien savo tarnautojams algos iš miesto kasos, nutarusi dar porą dienų palaukti, nes dabar išmokėtų dar senuoju kursu ir todėl tarnautojams būtų nemažai nuostolio, nes alga ligi šiol išrašoma yra ne markėmis, bet rubliais.

3 d. Vakar nuvarė į stotį didelį rusų belaisvių būrį, anądien parvarytą iš pozicijų. Sako, 6 000 kareivių ir 40 „aficierių“. Be galo nuskurdę atrodė. Nyku buvo ir žiūrėt.

4 d. „Wilnaer Zeit“ paskelbė šiandien įsakymą apie naująjį markės kursą. Rublis – 1,75 fen.

Milicija šiandien gavo algą. Naujuoju kursu. Vokiečiai iš pradžių norėję sumokėti senuoju kursu, bet galop nusileido. Paprastiems milicininkams dabar pusei mėnesio yra 38 mr. 50 fen. (2 rub.), o ligi šiol būdavo 33 mr. Visai milicijai tai sudaro kiek daugiau kaip 3 000 mr. viršaus nei ligi šiol. Dėl to naujojo kurso mieste jau kyla nesusipratimų tarp perkančiųjų ir parduodančiųjų. Pirkliai jau kelia kainas.

Ir vėl kalba, kad rusai pralaužę vokiečių frontą kažkur palei Švenčionis ir kad gali ateiti, ko gero, į Vilnių.

5 d. Šiandien paskelbtas laikraščiuose paliepimas, kad mokiniai privalą rusų uniformų sagutes pakeisti nežibančiomis ir nemetalinėmis ir išsiardyti iš kepurių, apykaklių ir kitur visus apsiuvus.

Prieš 100 metų. Taip atrodė Vilniaus Aušros vartų gatvė 1916-aisiais.
Prieš 100 metų. Taip atrodė Vilniaus Aušros vartų gatvė 1916-aisiais.

8 d. Duona dar truputį atpinga. Svaras „kaštuoja“ jau tik 14 fen. Gerai ir tai, kad nebrangsta.

9 d. Vokiečių įsakyta miesto įstaigų buhalterijoje vesti nuo šiol apskaitą nebe rubliais, bet markėmis.

10 d. Žmonės pasakoja, kad vokiečiai kažkur netoli Vilniaus kerta rugius laukuose. Ir taip tai aiškina: ruošiasi, girdi, trauktis, tai ir nori padaryti, kad rusams vėl čia atėjus būtų badas.

11 d. Vokiečiai kareiviai dideli vis dėlto estetai. Pavasariui auštant, ėmė jie puošti sau miestą. Kur tik prieš jų užimtąjį namą yra aikštelė ar kiemas – visur padarė gražiausių klombų, takelių, iš berželių gražių altanų, net miela žiūrėti. Vilniečiai, niekad to nematę, žiūri tik ir stebisi. Tebūnie mums tuo žvilgsniu vokiečiai sektini mokytojai.

12 d. Vakar buvo miesto valdybos salėje miesto gydytojų su milicijos atstovais posėdis. Dalyvavo ir miesto valdybos pora narių, gydytojų tarpe buvo A. Vileišis. Buvo kalbama apie gatvių ir kiemų švarą. Nutarta kalkių, kaip dezinfekcijos priemonės, nebevartoti. Gydytojų nuomone, kalkės nuo epidemijų negelbsti ir rusų policijos įsakymas kalkinti gatves medicinos požiūriu neturėjo prasmės.

16 d. Vakar milicija buvo gavusi įsakymą atidavinėti garbę vokiečių „aficieriams“. Bet šiandien tas įsakymas „laikinai atmainytas“. Aiškinama, kad dėl to, jog esą nenustatytas saliutavimo būdas.

31 d. Vokiečiai atstatė kanalizacijos ir vandentraukių darbų vedėją inžinierių Šenfeldą. Jo vieton paskyrė inžinierių S. Kairį kanalizacijai prižiūrėti ir inžinierių Litauerį – vandentraukių darbams. Šenfeldas – vienas didžiausių Vilniaus lenkybės šulų, todėl lenkai labai dėl to nusiminę.

Birželis

3 d. Vokiečiai suėmė Oginskienės prievaizdą Geištorą, kam rinkęs nuomos pinigus. Mat vokiečiai reikalauja, kad nuomos pinigai iš tų namų, kurių savininkai išvažiavę, būtų mokami jiems.

13 d. Vilniaus moterų komitete įvyko šioks toks skandalas. Žadama buvo suruošti vaikų vakarą bendrai visoms tautoms. Lietuvių atstovės (p. Smetonienė ir p. Biržiškienė) pareikalavusios, kad lietuvių kalbai būtų pavesta vieta po vokiečių, pirmoje vietoje. Lenkės, žinoma, nesutiko. Dėl to iširo ir visas vakaras.

14 d. Ir vėl skandalas Lenkų komitete. Dėl atsiųstųjų Lietuvos krašto gyventojams (ne vien lenkams) sušelpti iš Lozanos 75 000 rub., kuriuos lenkai nori pasisavinti tik savo reikalams. Posėdin buvo nuvykę su savo reikalavimais lietuvių atstovai: A. Smetona ir J. Kymantas nuo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir M. Biržiška ir S. Kairys nuo Agronomų draugijos. J. Kymantas smarkiai išsibarė su Venslavskiu.

18 d. Rytoj išvažiuoja Lozanon į prispaustųjų Rusijos tautų konferenciją iš Vilniaus: Smetona, Kairys ir Šaulys ir nuo gudų A. Luckevičius ir V. Lastauskas. Tasai dabar užsiima vėl senųjų paveikslų prekyba. Vakar būdamas pas jį mačiau vėl keletą jo naujai įsigytų (pirkosi Vilniuje beveik nemokamai) paveikslų – vienas originalus Ševčenkos vaizdelis iš Ukrainos, kitas kažkokio olando paveikslas, Balzako žmonos akvarelė. Lastauskas moka vis ką nors įdomaus surasti. Gaila tik, kad pas jį ilgai neišbūna. Daugiausia perka vokiečiai. Mėgsta pas jį užeiti: jo nedidukas butas (prie gudų knygyno) – tikra paveikslų galerijėlė.

29 d. Šią naktį vokiečiai suėmę priverstiniams darbams apie 2 000 žmonių. Šiandien varė juos dideliais būriais, raitosios sargybos lydimus. Daugiausia, beveik išimtinai, jaunieji žydukai.

30 d. Šiandien atidaroma publikai vokiečių iniciatyva sudaryta Lietuvos liaudies ir namų pramonės dirbinių paroda. Yra skyriai: lietuvių, gudų, lenkų ir žydų. Paroda suruošta didelė ir įdomi.

(Bus daugiau)

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite