Angle down Atgal

Lietuvės visuomeninėje veikloje sukosi kaip vijurkai

Kokia įvairovė veiklų ir darbų, kuriais dar prieš Antrąjį pasaulinį karą užsiėmė Lietuvos moterys! Nors reikštis politikoje daug šansų nebuvo, lietuvės nesėdėjo rankų sudėjusios ir neužsiėmė vien buities darbais savo šeimos ūkiuose. Jų buvo visur: ir įvairiuose kongresuose, ir skaučių ar šaulių stovyklose, ir sporto olimpiadoje ar darbo šventėse. Moterys domėjosi netgi sklandymu. O kai kurios dailiosios lyties atstovės dėl puikių rezultatų savo srityse užimdavo aukštas pareigas ar netgi būdavo apdovanotos valstybės ordinais.

Iš kongreso – su dar didesniu ryžtu

Apie tarpukario moterų aktyvumą ir veiklumą byloja įrašai moterų kultūrinio gyvenimo žurnale „Naujoji vaidilutė“. Vien per vieną vasarą dalyvauta galybėje renginių, veiklų.

1938 m. „Pavasario“ federacijos 25-mečio proga buvo surengtas pirmasis tų metų vasaros sąjūdis – „Pavasario“ kongresas. Milžiniško dalyvių skaičiaus – 35 000 – sulaukęs įvykis suorganizuotas išties įspūdingai: „Tai buvo iš tikrųjų didingas katalikų jaunimo kongresas, kuriuo ir džiaugtis, ir didžiuotis galima. Kongresas pasireiškė pamaldomis, dainų, sporto švente, vėliavų eitynėmis prie Nežinomojo Kareivio kapo, didžiosiomis organizacijos eitynėmis su gyvais paveikslais miesto gatvėse, pagerbimu mūsų kariuomenės, tautodailės paroda ir posėdžiais.“

Įspūdžiais iš neeilinio renginio dalijosi O. Labanauskaitė, „Pavasario“ mergaičių sąjungos garbės pirmininkė. Moterys į šią šventę žiūrėjo ne tik kaip į džiaugsmingą renginį, bet įžvelgė kur kas gilesnę prasmę. Lietuvės įsitikino, kad dirba, stengiasi, kovoja ir laimi ar pralaimi visa Lietuva, ne tik jų parapija. Bet svarbiausia – kad dirbta ne perniek.

Stovyklos. Pirmasis skaučių stovyklos vėliavų pakėlimas.
Stovyklos. Pirmasis skaučių stovyklos vėliavų pakėlimas.

„Kongreso metu taip pat gavome dar kartą įsitikinti, kad mes turime vietą po Lietuvos dangaus skliautais ir kad toji vieta yra garbinga. Tą mes gavome pajusti iš sveikinimų, iš spaudos ir iš kitais būdais mums pareikštų simpatijų ir pritarimo. Mus gražiu sveikinimu palydėjo Respublikos Vyriausybė, mums pareiškė pagarbą ir pripažinimą mūsų brangioji ir šaunioji kariuomenė savo vado lūpomis ir savo aukšto rango karininkų atsilankymu. Kongreso proga mes gyvai visi pajutome, kad mūsų išpažįstamos idėjos ne tik kad neatgyveno, bet kad jos dabar yra pačios reikalingiausios mūsų valstybinio ir visuomeninio gyvenimo statybai, kad mūsų pasirinktas kelias yra geras, kad mūsų dirbamas darbas yra girtinas ir Lietuvai būtinas. Tat yra didelis mums sustiprinimas, paraginimas“, – tąkart „Liepsnose“ rašė O. Labanauskaitė.

Iš kongreso moterys grįžo kupinos jėgų ir palaikymo naujiems darbams, žygiams, idėjoms įgyvendinti: „<...> už gražesnę, turtingesnę, stipresnę, kultūringesnę, galingesnę, garbingesnę, blaivesnę, švaresnę, doresnę, religiškai stipresnę Lietuvą. Nė minutėlės atvangos! Po kongreso vėl į kasdieninį juodą kultūrinimo ir kultūrinimosi darbą! Ir nebe vieni, bet su visais tais, kurie dar neorganizuoti. Organizuosim visus didžiajai kaimo kultūrinimo talkai!“

Išsimokslinimas. Šv. Kazimiero mergaičių gimnazijos moksleivės prie knygų.
Išsimokslinimas. Šv. Kazimiero mergaičių gimnazijos moksleivės prie knygų.

Dar viename kongrese tų pačių metų vasarą lietuvės dalyvavo jau už gimtinės ribų – Edinburge. Ten vyko Tarptautinis moterų tarybos kongresas, kuriame iš Lietuvos dalyvavo V. Lozoraitienė ir F. Pikčilingienė. Viešnagę užsienyje jos įprasmino apsilankymu Glazge, kur skaitė pranešimus apie Lietuvos moterų veiklą. Lietuvės turėjo savo atstovę net Baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungos suvažiavime – ten vyko P. Treiderytė.

Nepraleido lietuvės aktyvistės ir Savanorių kūrėjų kongreso, skirto pirmiesiems Lietuvos karžygiams pagerbti. „Šeši tūkstančiai mūsų kovų už Nepriklausomybę dalyvių išsirikiavę žygiavo Kauno gatvėmis. Ir linksma, ir graudu buvo juos matyti“, – rašoma leidinyje.

Vertos garbingiausių apdovanojimų

Smagu dirbti valstybės labui, smagu sulaukti ir įvertinimo. O jų lietuvėms išties nepagailėta. Valstybės prezidentas A. Smetona tautos šventės proga 1938 m. apdovanojo net 22 moteris! Joms buvo įteikti garbingi apdovanojimai – valstybės ordinai.

Vytauto Didžiojo ordino 5-ojo laipsnio medaliu buvo apdovanotos: Albina Gervaitė-Dubrienė, Kotryna Paliulytė, Veronika Černienė, Elena Gimbutienė, Ona Daugelienė. Gedimino ordino 5-ojo laipsnio medaliu: Joana Šernienė, Nina Janina Grigaliūnienė, Ona Martinaitienė, Elzbieta Stačiokaitė ir Emilija Malinauskienė. Moterų rankose atsidūrė ir Vytauto Didžiojo ordino
3-iojo laipsnio medaliai. Juos gavo: Amelė Stankevičienė, Konstancija Steikūnienė, Zuzana Girdvainytė, Paulina Daniūnaitė, Liuda Kelpšaitė, Pranė Česnienė, Stasė Šarkienė, Stefanija Mineikytė, Marija Bložienė, Veronika Adriskaitė, Liucija Kazilionienė, Veronika Tekorienė.

Darbštumas. Kybartų skyriaus rankų darbo daiktų paroda.
Darbštumas. Kybartų skyriaus rankų darbo daiktų paroda.

Neliko nepastebėtos lietuvės darbininkės ir pirmosios darbo šventės metu. Iškilmingame renginyje vidaus reikalų ministras darbininkams, kurių susirinko per 30 000, įteikė apdovanojimus už darbštumą ir sąžiningumą. Net aštuntadalį apdovanotųjų sudarė moterys. „Medalius gavo apie 80 darbininkų, iš jų dešimt moterų darbininkių bei tarnautojų apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinų medaliais“, – rašoma „Naujojoje vaidilutėje“.

Kaip sakoma, ne iš kelmo spirtos moterys buvo ir sporte. Per pirmąją tautinę olimpiadą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui paminėti, aukso medaliai ant krūtinės suspindo gausiam būriui lietuvių. Iš viso šiame sporto renginyje tarpusavyje rungėsi apie
20 000 tautiečių iš Lietuvos ir kitų lietuvius priglaudusių šalių: Šiaurės ir Pietų Amerikos, Anglijos, Latvijos, Afrikos, Australijos.

Lietuvėms šioje olimpiadoje yra kuo didžiuotis. Net 13 aukso medalių tąsyk atiteko moterims: už įvairių distancijų bėgimą, ieties metimą, šuolį į tolį, į aukštį, plaukimą įvairiu stiliumi, tenisą. Negana to, tos 10 moterų (4 medalius laimėjo viena sportininkė atskirose rungtyse) savo pasirodymais pagerino Lietuvos rekordus.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą aktyvioms moterims buvo patikėtos svarbios, garbingos pareigos. Pavyzdžiui, rašytoja K. Pažėraitė buvo paskirta į Lietuvos pasiuntinybę Varšuvoje,
S. Čiurlionienė dalyvavo XIX Tautų Sąjungos sesijoje, vėliau Tautų Sąjungos sesijoje teko dalyvauti ir F. Grigonienei. M. Avietėnaitė buvo paskirta pasaulinės 1939 m. parodos Niujorke Lietuvos skyriaus generaline komisare, o J. Gerulaitytė tapo „Eltos“ vyriausiąja redaktore. J. Andrulytė buvo paskirta Šiaulių mergaičių valstybinės gimnazijos direktore.

Reikšmingą įvertinimą iš valstybės už savo indėlį gavo rašytoja S. Čiurlionienė ir J. Pranaitytė. Joms paskirtos pensijos – atitinkamai 600 ir 250 Lt mėnesiui.

Mokė kitus ir tobulinosi pačios

Lietuvėms ypač artima buvo visuomeninė veikla. Moterys siekė skleisti savo idėjas, puoselėti vertybes bei ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems gali suteikti naudos, žinių. Varniuose buvo atidaryta mokykla kaimo mergaitėms. Mokyta visko nuo pradžių, be ko tuometė moteris nebuvo įsivaizduojama: mitybos, virimo, kepimo, konservavimo, namų tvarkos, vaikų auklėjimo, higienos, daržininkystės, sodininkystės gyvulininkystės ir kitų su namų apyvoka susijusių darbų.

Jaunimui būdavo organizuojamos stovyklos. Viena jų – tautinė skaučių stovykla, į kurią sugužėjo jaunimo iš 10 pasaulio šalių. Tautiškumo puoselėjimas joje jautėsi itin stipriai: „Skautės gyveno pačių pastatytose palapinėse. Pasiskirsčiusios rajonais, išpuošė stovyklą būdingais Lietuvos vaizdais: lietuviškais darželiais, kryžiais, smūtkeliais ir kt. Visų takelių pakraščiai mirgėte mirgėjo dailiai išpuošti. Visa stovykla skardėte skardėjo jaunimo juoku, dainomis ir džiaugsmu.“

Be skaučių stovyklų, rengtos ir šaulių moterų stovyklos. Jose vyko treji kursai: sporto, sanitarijos ir ūkio: „Sporto kursuose šaulės buvo rengiamos kitų metų sporto šventei ir valstyb. kūno kult. ženklui įgyti. Sanitarijos kursuose klausytojos buvo supažindinamos su sanitarijos darbo organizavimu rinktinėse ir mokomos pirmosios pagalbos tiekimo lauko apystovose. Ūkio kursuose stovyklautojos buvo ruošiamos rinktinėse organizuoti moterų šaulių tiekimo darbą ir praktiškai mokomos virti lauko virtuvėse.“

Moterų pavardės mirgėjo net ir iš pirmo žvilgsnio gana netikėtoje srityje – sklandymo mokykloje. O joje 1938 m. buvo 3 lietuvės: P. Briedytė, mokytoja iš Joniškio, turinti jau aukštesnį B pilotės laipsnį, B. Obelenytė – studentė, A laipsnio pilotė, ir J. Leonavičiūtė – dar tik pradedančioji mokinė.

Pakako laiko lietuvėms ir asmeniniam tobulėjimui, ryšiams su kitatautėmis užmegzti, palaikyti. Štai rašytoja A. Žagrakalienė 1938-ųjų vasarą lankėsi Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Estijoje, Suomijoje ir Latvijoje. Užsienyje ji susipažino su moterų judėjimu, moterų spaudos organizacija ir užmezgė ryšius su kai kuriomis tų kraštų rašytojomis.

Į Berlyną buvo išvykusi P. Orintaitė. Jos kelionės tikslas – rinkti medžiagą naujam savo istoriniam romanui. Dailininkė S. Urbanavičiūtė į Paryžių vyko studijuoti, o pristatyti savo kūrybą Telšiuose vykusioje parodoje nutarė kelios moterys menininkės: keramikė ir tapytoja.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite